Papuošalai, kurie nepuošia

Prieš keletą metų slidinėdama Austrijos Alpėse patyriau traumą – skilo riešo kaulas, tad mėnesį turėjau nešioti įtvarą. Per tą laiką ryškios violetinės spalvos longetė – tokią man išrinko austrų traumatologai – tapo mano įvaizdžio dalimi; gavau ne vieną komplimentą. Šis įvykis išplaukė iš atminties, apsilankius tarptautinėje šiuolaikinio metalo meno bienalėje „METALOfonas“ veikiančioje juvelyro Sigito Virpilaičio parodoje „Apie apyrankę“. Mėginau vietoj savojo ryškiaspalvio gipso įsivaizduoti į įstiklintą įtvarą panašią „Skrajojančią verandą“ ar į gipsą panašų „Visiškai girtą baroką“ (taip, tai – apyrankių pavadinimai). Juolab traumą gavau, į mane atsitrenkus girtam slidininkui iš šalies, šiuo metu pasaulyje veik sukėlusios Trečiąjį pasaulinį karą. Kalbant rimtai, jau seniai neteko matyti tokios stiprios, konceptualios parodos, kur matematiškai tobulai išeksponuoti ir chirurgine šviesa tamsioje patalpoje apšviesti kūriniai – įvairėliausios apyrankių interpretacijos – derėtų su smagiomis ir groteskiškomis S. Virpilaičio esė. Apyrankėmis čia tampa viskas – nuo jūros gyvių iki šlapinimuisi skirtos kėdės ar išpjauto vidaus organo. Nors paroda turi gerą humoro užtaisą, kiekviena apyrankė yra įstabus meno kūrinys, o dažną trūks plyš maga pasimatuoti (deja, eksponatus rankomis liesti draudžiama).

 

Prieš apsilankydama šeštą kartą vykstančioje ir kol kas didžiausioje tarptautinėje šiuolaikinio metalo meno bienalėje „METALOfonas“, sekiau parodos kuratorės Jurgitos Ludavičienės įrašus feisbuke, kaip vis dėlto nelengvai buvo pasiektas efektas, dabar Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus pusantro tūkstančio kvadratinių metrų erdvėje džiuginantis lankytojus. Užėjus į salę, iškart apima harmonijos pojūtis, deja, ne toks ir dažnas lankantis meno parodose. Bienalei nusprendžiau skirti valandą, bet viską apeiti pavyko tik per pusantros, o su minėta S. Virpilaičio paroda net tiek laiko pasirodė per mažai (trečioji bienalės dalis – švedų juvelyrės Catarinos Hällzon paroda „Grįžtu prie savo šaknų“, eksponuojama galerijoje „Vilnensis“; subtilius papuošalus autorė kuria naudodama beržo tošį, kadais jos krašte buvusią nepamainoma medžiaga).

 

Pagrindinė „METALOfono“ ekspozicija, išsitekusi Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus antro aukšto erdvėje, įtraukia, stebina ir dovanoja. Kiekvienam turbūt skirtingus dalykus. Visada truputėlį rizikingas žingsnis menininkams patiems aprašyti savo darbus šįkart pasiteisino – prie kiekvieno kūrinio pateikiamas jo kūrėjo interpretacinis aprašas. Parodos lankytojas gali pasirinkti – iš pradžių pats mėginti įspėti, ką vienas ar kitas darbas byloja, paskui „pasitikrinti“, ką juo norėjo pasakyti kūrėjas. Ir gal net su juo nesutikti. Juk interpretacijos – kaip kūrinio įprasminimo forma – ateina ir iš jo vertintojų. Bet šiuokart būtent kūrinių aprašai – nedidelės istorijos, papasakotos net keliais ar tik keliasdešimt sakinių (dalelytes sukeičiau specialiai, nes išreikšti koncepciją trumpai yra daug sunkiau nei leistis į ilgus ir aptakius išvežiojimus), įtraukia ne mažiau nei pats papuošalų tyrinėjimas. Vėlgi – kai kurie aprašai vis dėlto stipresni nei patys darbai ir atvirkščiai.

 

Šiųmetinės bienalės tema „Vietos atmintis“ suteikė kūrėjams milžiniškos erdvės saviraiškai, o parodos stebėtojams ir vertintojams, tikiu, davė impulsą prisiminti savus išsaugotus reliktus ir savąsias vietas, kurios, pasak parodos kuratorės, prisimena ir mus. Vos juntamai siūruojant masyviems pakabinamiems stendams, ant kurių išdėlioti meno kūriniai (architektės Simonos Sigitos Paplauskaitės sprendimas, leidęs patogiai ir išradingai sutalpinti pusantro šimto kūrėjų darbų), fone skambant garso menininkės Marijos Rasos Kudabaitės muzikiniams motyvams, apninka būsena, bent jau man panašiausia į pasaką, atėjusią iš vaikystės ar dar ankstyvesnių – archajinių patirčių ir dabar sekamą mums, jau suaugusiems. Tai ir mėginimas mentaliai vėl susijungti su protėviais per reliktus (Kamilės Stanelienės medalionas su senelio fotografija), per medžius, po kuriais kadais žaista (Lenos Olson kaklui papuošti skirti „medinukai“), per vaikystės šešėlius (Annos Rikkinen tortų papuošimus atkartojantys lipdiniai, makabriškai susmaigstyti vinimis), per ritualą – atkartojant močiutės dygsnius (Urmo Lüüso siuvinėti pagalvių užvalkalai, galintys virsti makabriškomis kaukėmis) ar per kasų pynimą kas rytą (Silkės Spitzer suvyti kaklo papuošalai). „O kol bus supintos kasos, pasaulis laukia nuščiuvęs“, – išsirašau.

Karina Kazlauskaitė kuria kaklo papuošalą iš apleistoj sodyboj rasto vaikiško kamuoliuko ir dalgio geležtės. Susanne Hammer – masyvias koljė iš hercogų laidojimo koplyčios stogo vario lakštų.

 

Vieniems kūrėjams svarbi gamta, bastantis surinkti radiniai – jūros kriauklės, nendrių šaknys, akmenys, medgaliai, kirvarpų raštų imitacijos, kitiems – miestas. Ievos Grigienės griežtoje architektūrinėje koljė – barokinio Vilniaus kapiteliai. Eimanto Ludavičiaus pateikti Vilniaus anonimu pavadinto prie Aušros vartų savo darbus už butelio kainą pardavusio žmogaus raižiniai ant alaus skardinių atkartoja ant medalionų vaizduojamas religines scenas. Papuošalai, savitai įsimbolinantys kūno organus, – Danni Schwaag, Hannos Ryynänen, Nicolaso Estrados pasirinkimas.

 

Kaip buvusios pandemijos atgarsiai įsiminė sluoksniuojant klijus gimę Juano Harnie kulonai. Mėsiški, panašūs į auglius, bet kartu tariamo saugumo, įsikokonavimo simboliai. Kaip priešprieša – ne viename darbe ryškus noras įdaiktinti tuštumą ir nesatį dar iki gimimo, simboliškai – per tunelį ir jo sąsajas su taku, kuriuo visi atėjome; ir išeisime.

Neaplenktos politinės temos – Vitos Pukštaitės-Bružės „Nuoširdžiausias linkėjimas Kremliaus sienai“ – sprogmens suardytos plytų sienos motyvas, Lenos Lindahl karo scenų raižiniai ant sidabro ir vario. Jautrūs Eglės Vengalytės de Meulenaer votai iš Ukrainos gimdymo namuose žuvusių kūdikių kumštukų.

 

„Papuošalas neprivalo puošti. Svarbiausia jo paskirtis – atskleisti žmogaus tapatumą“, – išsirašau juvelyrės Birutės Stulgaitės, sukūrusios papuošalus iš spygliuotos vielos, mintį (ją panaudojau ir šio teksto pavadinimui). Būtent apie šią etimologiškai oksimoroninę priešpriešą – papuošalo nebūtinybę puošti – mąstau iki šiol. Asmeniškai taip pati įsivaizduočiau ateities juvelyriką.

 

Čia pat – kaip dar vienas įrodymas – žemė ir durpės: Paulius Rukas, paėmęs saują juodžemio iš kaimynės nunykusio plokštenio vazono, sukuria koljė (dėl šilto rudens plokšteniai šiemet masiškai pražydo per anksti).

 

Sakyčiau, dar viena šios parodos stiprybė pasireiškia jau užvėrus duris: norisi gyventi su ja dar kurį laiką, tik jau per savo paties patirtis, kurias sužadino meno kūriniai, kaip simboliniai raktai atrakinę kažką viduje.