Margumynas

●

Taip jau išeina, kad rugsėjis ir spalis – darbingiausi metų mėnesiai. Kažkuo tai susiję su naujais mokslo metais: vieni metasi į mokslus, kiti į paraiškų pildymą. Pasipila renginiai – ne tik nespėji į juos vaikščioti, bet ir per pranešimus apie juos nieko neberandi pašto dėžutėje. Šiemet dar pasitaikė Britanijos karalienės laidotuvės; įspūdingos anglikonų apeigos iš Vestminsterio, primenančios teocentrizmo mistiką, nors visa kita žiniasklaidoje tik erzino (kaip vaikai elgėsi per ceremoniją, ką atskalūnė marti ne taip padarė, koks teisingas yra gerasis princas ir pan.). Festivalis „Open books“, nors ir nelengvai (atsimenu pirmąjį), įsivažiavo – toliau jis klosis sklandžiai kaip ir kiti festivaliai. Tiesa, ne snobų skoniui. Įvyko puikios parodos: „Kairėj–dešinėj“ Kęstutis Grigaliūnas su medinukais karantino dienoraščiais, primenančiais dangoraižius ir Babelio bokštą, ir Valentinas Antanavičius „Titanike“ – nustebino, kad kažkuriame etape netyčia supanašėjo su Vinco Kisarausko stilistika. Teisingai Tomas Venclova sakė per radiją („Be kaukių“, LRT „Klasika“): Vilnius kultūriniais renginiais ir parodomis nesiskiria nuo Europos didmiesčių. Dabar „Kairėj–dešinėj“ jau nauja knygos meno paroda – „O imago!“. Iliustracijos knygoms ir ne knygoms, vaikams ir ne vaikams. Smagios, nes nereikia kuisti kažkokios gelmės anapus piešinio, pakanka paties piešinio. Iš favoričių: Monika Vaicenavičienė, Elena Selena, Monika Lubytė.

Marija Žiemytė. Sutvėrimas. 2022

●

Lukiškėse tebeveikia paroda „KovotoJOS XIX–XX“. Nepažintos 1863 metų sukilimo karžygės, čia pat kalėjusi Žemaitė, tarpukario moterų militarizacija, net poetizuotas komiksas apie šaules. Skeveldros nuplėštas paltas ir kulkos pervertas mergaitiškas batukas iš Sausio 13-osios. „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ platintojos, žydų gelbėtojai Binkiai (kodėl šio siužeto nėra jokiuose serialuose?). Vienoje kameroje už ekspozicijos ribų – kartoninė Vladimiro Putino figūra, kurios ne juokais išsigąsti, nes atrodo kaip gyvas žmogus. Bene labiausiai sukrėtė ryšininkių istorijos: viena bandė nusižudyti su adata, kita išgėrė gyvsidabrį iš termometro. Kaip galima taip lengvai atsisveikinti su gyvybe pačiame jėgų žydėjime?.. Neseniai, skaitydama George’o Orwello „1984-uosius“, radau epizodą, kur du įsimylėję veikėjai svarsto savižudybės galimybę – juk vis vien laukia žiaurūs kankinimai ir mirtis. Bet organizmas, kaip mini Orwellas, tam priešinasi. Kažką panašaus pasakoja ir toji gyva likusi ryšininkė, jau garbingo amžiaus, bandžiusi įbesti adatą sau į širdį. Tą adatą, beje, ligi šiol nešiojasi su savimi.

Jolanta Kyzikaitė. Naujo kailio paieškos. 2021

●

Meno mugėje „ArtVilnius“ šiemet daug dėmesio ukrainiečiams. Idėjų lygmenyje – tas pats ekologijos pavėsyje įsitvirtinęs posthumanizmas. Vaikų traukos taškas – Dovilės Gudačiauskaitės „Legatum Spe“ (2022), iš sovietinių pledų pasiūtos didžiulių meškiukų dalys, kurias galima dėlioti. Vašku kvepianti konstrukcija – Marijos Žiemytės „Sutvėrimas“ (2022), medžiaginiai koriai. Jolanta Kyzikaitė tapo dar tiesmukiau: iškamšų gamyba ir kailių pramonė – „Naujo kailio paieškos“ (2021). Žmogaus jų susidomėjimo epicentre nėra. Šmaikštus latvis Mikelis Fišeras su savo reptiloidų komiksu, Dovilės Dagienės fotografijų atspaudai ant lapų (nostalgiškas praeities žmogus, atspaustas mirusioje augalijoje). Klasikinė tapyba – santūrus Gustas Jagminas; radijo laida „Pirmas sakinys“ priminė Romualdą Lankauską, netoli jo eksponuojamas ir Pranas Lapė. Abu puikūs.

Dano Aleksos „Sietynas“ (2017) iš nešlifuoto, dažais nutaškyto stiklo šukių tiktų kabėti apgriuvusioje Bartninkų bažnyčioje; bent simboliškai. Drabužių detektyvė, kaip pati prisistato, Ieva Baltrėnaitė eksponuoja prosenelės keturiasdešimt metų dėvėtą rankų darbo suknelę – dar neskaičiau Gretos Ambrazaitės knygos „Adela“, bet, spėju, abu kūriniai apčiuopia bendrą tendenciją. Iš labiau nustebinusių (įprastai neištveriu videomeno) – Annos K. E. ir Floriano Meisenbergo „Atgalinis skaičiavimas Belladonna“ (2016). Akyje atsispindi ekranai, į kuriuos nuolat spoksome. Nesusimąstydami, kad akis taip pat yra ekranas su veidrodžio efektu, į kurį rekomenduojama dažniau žvilgčioti bendraujant su artimu žmogumi.

Dovilė Gudačiauskaitė. Legatum Spe. 2022

●

Šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“ rotušėje pristatė patyriminį koncertą – kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinį „Hado zona“ kameriniam ansambliui ir elektronikai kartu su erdvine menininkės Akvilės Anglickaitės šviesos instaliacija. Nors būta užuominos, kad tai apie vandenyną, į kurio gelmes neprasiskverbia šviesa, rotušės lubos su apskritu langeliu taip priminė sarkofago dangtį, kad primityviausiu būdu mintijau apie gulėjimą jame. Kas galėtų vykti šešių kilometrų gylyje, man iš tikrųjų trūksta vaizduotės, todėl iš muzikos supratau tik atsigręžti gundančią Orfėjo melodiją. Bet gražu, gongų simuliacija iš tikrųjų primena nirimą į požemio karalystę.

Danas Aleksa. Sietynas. 2017

●

Naktį nubundu nuo prošal skrendančių lėktuvų: apima baimė, kad jau viskas, numes ant mūsų ką nors. Juolab portalai sklidini antraščių apie branduolinius ginklus: kas būtų, jei. Į karą įsitraukia Baltarusijos daliniai – Lukašenkai teks atidirbti už porinkiminių protestų malšinimą. To nebepripaišysi pilnačiai: Kėdainiuose žvejoti išsiruošęs vaikas rado žmogaus galvą, Šiauliuose po grūdais nuskendo darbininkas. Laukia nerimo žiema. Žmonės jau dabar skaičiuoja nesuvokiamas sąskaitas už elektrą. Nors intuityviai suvokiu, kad Kažkas, sąmonė, judinanti Žemę ne pirmą milijardą metų, kaip nors išspręs ir tai, be didžiai reikšmingo mūsų įsikišimo.