Tada ir dabar: kelios pastabos apie Vytauto Landsbergio įžvalgas
Žymiausias XX amžiaus pabaigos Lietuvos politikas Vytautas Landsbergis, kuriam šią savaitę sukako 90 metų, yra, matyt, kontroversiškiausiai vertinama asmenybė Lietuvoje. Jo vieši pasisakymai, oficialios kalbos, įžvalgos, replikos visuomet sukelia prieštaringas reakcijas – nuo adoracijos iki neslepiamo įniršio.
Londono Hitrou oro uoste nusipirkau neseniai išleistą Michailo Chodorkovskio su Martinu Sixsmithu parašytą knygą The Russia Conundrum: How the West Fell for Putin’s Power Gambit and How to Fix It. Į Lietuvą skelbti disidentiškų minčių vis atvykstantis buvęs oligarchas Michailas Chodorkovskis lyg ir yra laikomas Kremliaus kritiku, bet perskaičius šią knygą susidaro įspūdis, kad ta jo kritika Putino režimui yra labai jau rezervuota. Kartojami žinomi dalykai apie Putino saugumiečių sukurtą oligarchinę sistemą, „trečiojo pasaulio kleptokratiją“, imperinę poziciją Ukrainos ir posovietinių šalių atžvilgiu, bet siūloma sankcijas taikyti ne Rusijos žmonėms, o tiems režimo atstovams, kurie pelnosi iš korupcijos. Chodorkovskis nutyli apie kriminalinius JUKOS kompanijos privatizacijos aspektus ir akcijų perėmimą iš smulkiųjų akcininkų į savo grupės rankas, menkai užsimena ir apie jam puikiai pažįstamas paties Putino asmenines savybes ar patirtį kalėjime. Daug kas, mano nuomone, nutylima todėl, kad knyga buvo išleista tada, kai rusai buvo dar tvirtai įsitvirtinę Ukrainos rytuose.
2002 metais, kai Chodorkovskio vadovaujama JUKOS kompanija pirko „Mažeikių naftą“, šį žingsnį sveikino Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, o Vytautas Landsbergis išreiškė skepticizmą pažymėdamas, kad žaliavų turi ne tik rusai: „Europa jau yra suvokusi alternatyvios, nerusiškos energetikos būtinybę, tuo tarpu Lietuva to dar nesuvokė?“ Šie žodžiai paskatino peržiūrėti senus dokumentus – jie dar kartą patvirtino, kad Vytautas Landsbergis visada buvo ir lieka nuoseklus vertindamas tiek Rusijos grėsmes, „nes Lietuvos integracija į Vakarus trukdo imperinei Rytų politikai“, tiek geopolitinę orientaciją į JAV.
2000 metais Lietuva minėjo nepriklausomybės atkūrimo dešimtmetį. Dešimtmetis nebuvo lengvas. Optimizmą temdė ekonominė krizė, materialiniai sunkumai, banditų gaujų siautėjimas, skurdus kariuomenės aprūpinimas. Kai atrodė, kad su Rusija (nors ir nebedemokratine) užsimezgė gana draugiški santykiai ir vyko tikra partnerystė (prekyba, dujos ir nafta, rusų verslo investicijos, pasienio savivaldybių bendravimas, turizmas), Lietuva paskelbė tikslą judėti į NATO. Rusija į šį žingsnį žiūrėjo gana rezervuotai ir sakė, kad suteiks mums saugumo garantijas, nors Putinas jau tuomet žadėjo nepaklusniuosius sukilėlius čečėnus „skersti išvietėje“. Tuometinis Lietuvos Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis liko skeptiškas tokios Rusijos atžvilgiu. Kovo 11 dieną kalbėdamas iškilmingame Seimo posėdyje, jis ištarė žodžius, kurie tinka ir šiandieninei Rusijai bei rusų požiūriui į pasaulį apibūdinti: „Ką matėme iš Rusijos darbų, tai nenauji dalykai: pirmenybinis teritorinis mąstymas (žemė svarbiau už gyvybę joje) ir fundamentalus komunistinis nacionalistinis tikėjimas prievarta. Tokia tebėra nepakitusi Rusijos politikos istorinė tradicija.“ Tų pačių metų kovo 8 dieną kalbėdamas Vašingtone Šiaurės Atlanto Taryboje Landsbergis akcentavo: „Kalbant apie Rusiją, po Putino neseniai išsakytų žodžių „mes niekada nesame jokio pasaulio regiono paskelbę mūsų interesų zona“ geriau būtų suvokti, kad realybė yra visiškai priešinga. Tai įrodė komunizmo era bei pastarieji įvykiai Rusijoje. Kaip žinote, europiečiams, o ypač Vidurio Europos gyventojams, gyvenantiems arčiau Rusijos, kaip antai mes, neišvengiamai didesnį susirūpinimą kelia kliūtys vingiuojančiame Rusijos kelyje demokratijos link.“ Būta ir daugiau panašių perspėjimų tada, prieš dvidešimt metų. Vakarų pozicija tuomet buvo plėtoti dialogą su Rusija remiantis principu „tik nesuerzinti“. Ką gi, istorija parodė, kas buvo teisus.
