Šventų Komunijų maršrutai
Spalio mėnuo tikrai ne birželis, kad derėtų Pirmosios Komunijos nuotraukos. Bet pasiskelbiau, kad jas renku, tai ir prisirinko nemaža krūva. Ir vis ateina. Daugiausia jų iš tarpukario, trečiasis ir ketvirtasis dešimtmečiai. Labai įdomu vaikų veidai, drabužiai, nuotaika. Tai ta laisvės karta, kuriai paskui teks atlaikyti karus, okupacijas, klasių kovas ir visa kita. Neatspėsi, kur čia stovi būsimas didvyris, kankinys, o kur, deja, liaudies gynėjas ar žydšaudys. Visi vienodai papenėti švenčiausiu Kristaus kūnu. Centre, kaip įprasta, kunigas, kartais net keli. Kitur įsiamžinusios ir kaimo davatkėlės, mokiusios vaikus tikėjimo tiesų. Bažnytinė komanda. Antai vienoje nuotraukoje net šuo Margis pateko į pirmą planą, atlydėjęs kurį iš vaikų, gal ir patį kleboną. Ne tik grupinės nuotraukos, bet ir portretai. Nudelbęs akis kunigas tarp trijų bernelių vienodais angeliškais veidais. Ir drabužiai visų vienodai angeliški. Kairė ranka ant krūtinės, arčiau širdies. Arba štai kunigėlis meiliai apkabinęs per liemenį baltu nuometu padabintą mergaitę. Kunigėlis tik tik iš seminarijos suolo, jauniklis, panelė gerai paūgėjusi, nežinodamas pamanytum, jog čia kitas sakramentas švenčiamas. Dabar taip fotografuotis neišeitų.
Gaila, kad užrašai ant nuotraukų gana reti. Pasitaiko su fotografų spaudais. Būna, kad atpažįsti bažnyčią, šventoriaus fragmentą ar garsų dvasininką. Palei Aušros vartų paveikslą susispietęs varganas lietuvių vaikų būrelis su kunigu Bieliausku. Karas, okupacija, nuotrauka daryta paskubomis, kokybė prasta. O čia lenkiški vardai ir Vilniaus Bernardinų siena, matau iš plytų. Dar viena nuotrauka iš Rokiškio parapijos su 1941 metų birželio vidurio data. Vaikų veidukai, aišku, neišduoda, kas vyksta visame krašte. Kunigas, sėdintis tarp jų, irgi atrodo ramus. Ar tik apsimeta. Arba sako sau, kad viskas išeis į gera mylintiems Dievą. Po kelių dešimtmečių vieną žiemos vakarą, jau kitoje bažnyčioje, jį ras gulintį kraujo klane. Irgi yra nuotrauka. „Kronika“ vėliau rašė, kad buvęs valdžios kerštas.
Kraujo dabar ir taip marios, tai renkuosi, kas lengviau ir linksmiau. Berniukas šioje nuotraukoje yra vardu Juozas. Jam turbūt apie dešimt metų – įprastas Pirmosios Komunijos amžius. Yra žinoma ir pavardė. Pats jis savo ranka užrašęs Jaozas. Ir miesto pavadinimas ne visai toks, kaip turėtų būti, – Panevėžis. Bet ką reiškia tos kelios raidės, kai moki šitaip nusišypsoti! Paslaptingai, šelmiškai, su žiburiukais akyse. Lyg iškrėtus kokį vaikišką zbitką. Nedažnai pamatysi, kad Pirmosios Komunijos nuotraukose vaikai šypsotųsi. Stovi ir klūpo rimti, net rūstūs, išsigandę. Ar čia taip Dievo kūnas gali veikti, ar mokytojų instrukcijos, nesuprasi.
Šelmis Juozas dar ir išpuoštas lyg koks rūmų pažas: dailus vaikiškas kostiumėlis, apykaklė su nėriniais, šilkinės kojinės, kaspinai. Vos telpa į delną naujutėlė maldaknygė. Turėjo būti iš pasiturinčios šeimos. Nebuvo pigu ir fotografų salonai miestuose. Tikrinau internete represuotų asmenų sąrašus. Rodos, Juozo šeima nenukentėjo. Galbūt pasitraukė į Vakarus ar šiaip pasisekė. Icikas Fridas, nuotraukos autorius, sušaudytas su kitais Panevėžio žydais.
Ant nuotraukos likusi ir trumpa dedikacija: „Brangus druage ilgam atminimui.“ Juozas aiškiai turėjo vargo su lietuvių kalbos dvibalsėmis ir ilgosiomis balsėmis. Gal buvo lenkiukas? Pagal drabužių stilių, puošnumą – panašu. Kas buvo tas brangusis draugas, kuo vardu, nesužinosime. Nuotrauka išsprūdo iš jo rankų greičiausiai tik dabar. Kitaip tariant, saugota visą gyvenimą. Koks dar būtų ilgesnis, amžinesnis atminimas?
Man atrodo, graži ir šelmiška Juozo šypsena nukreipta irgi į dviejų draugų ryšį. Jų džiaugsmus ir paslaptis. Bendrus zbitkus. Nėra geresnės progos apie tai pagalvoti, kaip priėmus šv. Komuniją. Ir pati Komunija, kilusi iš draugystės, ten juk ir veda. Liepia darytis draugų. Traktatų traktatai apie tai prirašyti viduramžių vienuolynuose, kur viskas, atrodo, turėjo būti skirta tik dangui ir jo saldybei. O kad kiti išmoksta, pasisemia to ir be traktatų, aiškiai sako, jog mechanizmas išlieka tas pats. Ir jis veikia.
Nesu dedikavęs niekam savo Pirmosios Komunijos nuotraukos. Jau nebuvo to gražaus papročio. O dar pionieriška vaikystė, būtinai reikia slėptis, pamatys, kas neturi matyti. Bet stovėjau prie kaimo bažnyčios durų su žvake ir skolintais batais, aitriai kvepėjo rūtos, virš galvos šv. Antanas, apsikabinęs kūdikį, ir turbūt ten jau programavosi anie visi būsimų Komunijų maršrutai.
Sveikinu Panevėžio bernelį Juozą ir jo brangų draugą. Jiedu neapsiriko. Visur parapijose šiuo metu kaip tik pamažu prasideda Pirmosios Komunijos pamokos. Iš anksto nė nesapnuoji, ką prarysi kartu su tuo šventuoju kūnu. Didysis zbitkininkų vadas, visa tai sumanęs, tik šypsosi.
