Seni žmonės
Tedas Kooseris [Kūseris] (g. 1939) – Ajovoje gimęs ir užaugęs, bet Nebraskoje gyvenantis amerikiečių poetas, eseistas, kūrybinio rašymo dėstytojas. Visą gyvenimą iki pat pensijos (1999) išdirbo draudimo agentūroje, tik, kaip teigia pats poetas, darbe jis negalėjęs sau leisti rašyti kaip Wallaceʼas Stevensas.
Pripažinimą šalies mastu Kooseriui pelnė Kongreso bibliotekos sprendimas 2004 ir 2005 m. jį skirti Jungtinių Valstijų poetu laureatu (bibliotekos poezijos konsultantu). 2005 m. už rinkinį „Malonumai ir šešėliai“ (Delights & Shadows, 2004) apdovanotas ir Pulitzerio premija (iš jo – septyni iš čia skelbiamų eilėraščių).
Kooseris priskiriamas vad. Vidurio Vakarų poezijos renesansui (Midwest Poetry Renaissance), 7–8 deš. poezijos krypčiai, kuriai būdingos Didžiųjų lygumų valstijų, o ypač kaimiškosios kultūros, realijos ir nepasitikėjimas masinės žiniasklaidos propaguojama kultūra. Nebraskos kraštovaizdyje įsišaknijusioje švelnios išminties Kooserio poezijoje elegiškai fiksuojama liaudiška kasdienybė, laiko tėkmės ženklai ir nykstantis gyvenimo būdas.
(Dar lietuviškų Kooserio vertimų žr.: „Š. A.“, 2007.III.3, vert. T. Venclova; „Literatūra ir menas“, 2014.III.7, vert. M. Burokas.)
Ieškokite manęs
Ieškokite manęs po variklio dangčiu
tos senos ševrolė, nugrimzdusios piktžolėse
ganyklos gale.
Aš esu radiatorius, kuris prašvilpė savo metus
priveržtas prieky variklio,
stūmusio mane tiesiai į vėją.
Kad ir kas manyje tuo metu buvo,
jau beveik ištekėjo,
tačiau mano varžtai vis dar kietai užveržti,
ir aš žinau pavadinimus visų
į skutus sudraskytų drugių ir suknežintų žiogų –
viso to, ką jūs pamiršot.
Skrendant naktį
Virš mūsų – žvaigždės. Po mumis – žvaigždynai.
Už penkių milijardų mylių galaktika miršta
kaip snaigė, nusileidusi į vandenį. Apačioje mūsų
kažkoks ūkininkas, pajutęs anos tolimos mirties žvarbį,
spragteli šviesą savo kieme, daržines ir tvartą vėl sugrąžindamas
į mažytę savo apvaizdos sistemą.
Ištisą naktį miestai, tarsi mirgančios novos,
apšviestomis gatvėmis traukia pavienius žiburius kaip šie.
Tatuiruotė
Tai, kas kadaise turėjo būti pareiškimas –
krauju varvantis durklas, suspaustas drebančios
širdies kumštyje, – dabar tėra tik mėlynė
ant kaulėto seniokiško peties, dėmė,
kur kažkada stipriai smogė tuštybė,
bet skausmas užsiliko. Jis panėši
į žmogų, su kuriuo turėjai skaitytis,
stiprus kaip eržilas, eiklus ir nartus,
tik šį žvarbų rytą, vaikštinėdamas
tarp sendaikčių turgaus prekystalių
su atraitotomis aptemptų juodų marškinėlių
rankovėmis, idant parodytų mums, kas jo būta,
jis tėra tik dar vienas seniokas, kilnojantis
ir vėl dedantis į vietą aplūžusius įrankius,
nuo istorijų atlėgusia ir sugrudusia širdimi.
Seni žmonės
Pasiraitoję klešnes, su senais batais
jie klupinėja per uolas ir brenda į
šaltą šešėlių upę
toli nuo laužo, taip toli, kad šio šiluma
jų nebepasiekia. Ir jo šviesa
(išskyrus kibirkštėles akyse,
kai išdrįsta pažvelgti atgal)
vargiai bepaliečia jų veidus. Jų ausys
kupinos nakties: juodų lapų šnarėjimo
bežvaigždžiame danguje. Kartais
jie išgirsta mus šaukiant, kartais –
ne. Jie nieko per daug
neieško, nei jiems labai būtina
rasti ką naujo.
Jie apgraibom eina į naktį,
pratindami akis prie ateities.
Gedėtojai
Po laidotuvių gedėtojai susirenka
po šnarančiais šventoriaus klevais
ir tykiai šnekasi lyg lapų guotai.
Balti marškinių rankogaliai ir apykaklės švysčioja paunksnėje:
blyksniai ryškiai žaliam vandeny.
Šią popietę jie atėjo pasakyti sudie,
tačiau dabar tik sveikinas ir sveikinas,
stebeilydamiesi į viens kito veidus,
neskubėdami paleisti viens kito rankų.
Vėžininkų ligoninėje
Link atdarų durų, vedančių į tyrimų kabinetus,
jai padeda žengti dvi jaunos moterys,
kurias palaikau jos seserimis.
Sulinkusios po rankų svoriu
abi žengia tiesiai, nusiteikusios ryžtingai
ir drąsiai. Dar, kaip gali pasirodyt,
iš tolių toliausiai, laikydama duris,
drąsinama šypsena ją pasitinka seselė.
Kokia kantri ji su tomis baltumu šiugždančiomis
apdaro burėmis. Ligonė
iš po juokingos megztos beretės
stebeilijasi į savo kojas, velkamas žeme
ir paeiliui linkstančias po jos svoriu.
Nė lašelio erzulio, nekantros
ar pykčio aplinkui. Maloningumo
prisipildo švarutėlis šios akimirkos indas
ir šnaresys žurnalų nutyksta.
Kerė
„Dulkėms ir dulkinimui nėra
pabaigos“, – kartodavo mano teta,
jos kilimui, tartum juodam audros debesiui,
plaikstantis ties geltonuoju
jos namelio ąžuolu. Ten ji pragyveno
septyniasdešimt metų su nusiraminimo
kamuoliuku sugniaužtame kumštyje
ir alkūne, atsikišusia ir girgždančia
tarsi šaka per audrą. Dabar dulkės
yra jos rankos ir dulkės širdis.
Tam niekada nėra pabaigos.
Tėvas
1999 m. gegužės 19 d.
Šiandien tau sukaktų devyniasdešimt septyneri,
jei būtum gyvenęs, ir mes visi būtume
apgailėtini, tu ir tavo vaikai,
vežiojantys tave iš klinikos į kliniką,
senamadiškas baugštus hipochondrikas
ir jo irzlūs sūnus bei dukra,
klausinėjantys nurodymų, bandantys skaityti
sudėtingus, blunkančius gydymo planus.
Bet nenustojęs orumo
tu išėjai prieš dvidešimt metų,
ir aš džiaugiuosi dėl mūsų visų, nors
ilgiuosi tavęs kiekvieną dieną – tavo širdies plakimo
po kaklaraiščiu, rankos, uždėtos
man ant sprando, „Old Spice“
dvelksmo, nuo pasakojimų džiugaus tavo balso.
Šią dieną kas metai labai mėgdavai pasakot,
kaip tavo gimimo akimirką
tavo motina žvilgtelėjusi pro langą
išvydo žydinčias alyvas. Ką gi, šiandieną
alyvos namų kiemuose žydi
visoje Ajovoje, vis dar sveikindamos tave.
Sena fotografija
Ši sena pora, Nilsas ir Lidija,
santuokoje išgyveno septynias dešimtis metų.
Čia jie – šešiasdešimtmečiai,
bet jau lyg brolis
ir sesuo: mažytės, beaistrės akys,
didelės ausys, prie burnų
ta pati griežta raukšlė. Po šitiekos
bendrų patyrimų metų:
sekso permainingumo, sugižusio
netektų vaikų pieno, tvartų gaisrų,
skėrių, karštinių ir tylos,
jiedu jau pradėję panėšėti
atšiauria išore. Kaip toli sėdi
jie vienas nuo kito; nesiliečia nei pečiais,
nei keliais, delnai prispausti prie kelių,
tarsi po kiekvienu iš jų gulėtų raktas
nuo kažin kur paslėpto lagamino,
pičpilnio tų gyvenimo pamokų, kurias laikaisi
tik sau.
Turbūt jiedu
pakilo auštant ir apsitaisė
prie krosnies, Lidija
juoda vilna su nėriniuota apykakle,
Nilsas nenauju kostiumu. Vežimu
nudardėję į miestą užkopė
į ateljė vien dėl šio rūstaus
pareiškimo, – dabar raukšlėto
it lapas, – kad nors atrodo
panašūs, jiedu skirtingi žmonės
su skirtingais, tik jau išsikvėpusiais
norais, gerų dviejų pėdų atstu
viens nuo kito, trisdešimčiai metų prabėgus.
Liudytojas
Skyrybų teisėjas iškvietė liudytoją,
taigi lauki teismo salės gale,
nejudrus kaip ta vėliava ant koto, išeiginiai drabužiai
krinta glotniomis, lygiomis klostėmis, kurios štai pradeda
rinkti baltų puokščių dulkes,
tarsi nėrinių šydas kylančias į viršų
nuo saulės nutviekstų langų bučinio.
Sterblėje, ten, kur paliktos, tebeguli tavo rankos
skyrium viena nuo kitos, it kokio vaisiaus žievės.
Kad ir ko būta rieškučiose, jau išvalgyta.
Už tavęs, šviesos ežerè,
kur metai nugrimzdę į dugną,
balsai gaudžia tuščiaviduriais garsais
valčių, besitrinančių į prieplaukas, kuriose pririštos.
Jau žinai, ką pasakysi, kai tave pakvies.
Tektonika
Vos po kelių mėnesių mūsų
prisiminimuose randasi įtrūkių,
o po metų ar dvejų faktai
atskyla
vieni nuo kitų
ir ima pamažu keistis ir mainytis,
trindamiesi, grūsdamiesi vienas per kitą,
kol jų pavidalai
pakinta
ir praeitis tampa nauju
pasauliu.
Ir po daugelio metų net ir tikra
meilė,
vičvienaitė, pati sau vešliai žaliuojanti sala,
apčiuopiama iki smulkmenų, net su
žvake,
švelniai nušviečiančia šypseną, gali nugrimzti po
bangomis kaip Atlantida,
vos ne vos suribindama širdį.
Po daugelio metų
Šiandien iš tolo pamačiau tave
nueinančią, ir žėrinti
ledyno viršūnė nuslydo į jūrą
be garso. Senas ąžuolas
nuvirto Kamberlande vos su
saujele lapų ir senutė,
lesindama viščiukus, trumpam
pakėlė akis nuo žemės. Kitoje galaktikos
pusėje trisdešimt penkis kartus
už mūsų saulę didesnė žvaigždė sprogo
ir išnyko, palikdama mažytę žalią dėmę
tinklainėje astronomo, stovinčio atvirame mano
širdies kupole ir neturinčio kam pasipasakoti.
Vertė Andrius Patiomkinas
Vertimą remia Lietuvos kultūros taryba