Romeo

 

Pasaulis retkarčiais kaip išvirkščias vaikystės megztinis sugrįžta: su įmegztu raudonu siūlu ir akimi, ties galimybių riba nubėgusia… Sugrįžta kaip nekenčiama priešpiečių kakava su plutele.

…Pavasaris. Saulė ant apsilaupiusių rudai dažytų klasės grindų lango stačiakampius įrėmina. Grindys daug mačiusios, bet jos nėra nešvarios. Ir saulė dabar jų visus plyšius ir nelygumus išryškina… Pianinas irgi rudas ir daug patyręs. Pora klavišų – antros oktavos do ir mi bemol – visai neskamba. Bet groju. Užduotus kūrinius skambinti mokausi.

Kažkokia keista tyla klasėje įsikūrusi. Pamokų metu ji tikriausiai spintoje slepiasi. O kai pamokos baigiasi – išlenda ir pianino garsų aidu išsiduoda. Ir pro pravertą langą paukščių trelės (o gal triolės?) girdisi. Ir toks keistas pavasario kvapas sklinda. Anksčiau nejutau. Gal kad žiema ilga buvo ir staiga pavasaris – kaip koks išsišokėlis – su savo nenumaldomu kvapu ir triukšmais atkeliavo, kaip koks nelauktas svečias pro langą įsibrovė… Svečias, kurio labiausiai lauki ir ilgiesi, žinai, kad jis lauktuvių atneš… bet kartu žinai, kad jis – trukdys, trukdys ir truk———–

Nesu po pamokų palikta. Niekuomet taip nėra nutikę. Skambinu mokykloje, nes pianino namie neturiu. Jei gerai mokysiuos, tėvai rudenį instrumentą nupirkti pažadėjo.

Pianinas labai brangus. Jis kainuoja daugiau nei mamos ir tėčio atlyginimus kartu sudėjus. Tą aš žinau. Todėl labai stengiuosi. Bet vis tiek nuolat pro pravertą langą žvalgausi. Pirmas aukštas, apačioje – asfaltas, o priešais mokyklą – seni, beveik tokie pat rudi plytų namai, niekuomet dažų nematę… Jei būtų mano valia, aš visus miestelio namus įvairiausiomis spalvomis išdažyčiau. Nes dabar jie kaip nespalvotas televizorius atrodo ir rodo. Per visas pamokas.

Sako, tuos namus greit nugriaus ir naują namą statys. Visą pamoką bus galima, kaip dirba kranas, stebėti. Kaip jis grand battement daro. Nes vis tiek, ką sako mokytoja, niekuomet negirdžiu. Dažniausiai svajoju: kai didelė užaugsiu, tai dideliame mieste gyvensiu. Gal net Vilniuje. Buvau ten kelis kartus, kai dar į mokyklą nėjau. Buvau ir Rygoje. Vis prisimenu ją, į pianino pavadinimą žiūrėdama. Su klase cirke buvome. Labiausiai žirgai ir lyno akrobatai patiko. Spindintys akrobatės rūbai kažkur palubėj – taip aš žvaigždę įsivaizduoju… Būgnų tratėjimas – ir ale op! Ir žvaigždė, ore padariusi salto, ant lyno pakimba. Visi šaukia ir ploja… Vaikai spiegia… O ji šypsosi.

Aš, padariusi tiltelį, irgi šypsausi. Vieni niekai… Bet kai darau špagatą, tai šypsena kažkokia kreiva išeina… arba špagatas kreivas būna, nors koją aš aukštai keliu, aukščiau už visas klasiokes. Užaugusi tokia kaip ji, toji akrobatė, norėčiau būti. Arba balerina. Baletą irgi Rygoje mačiau – „Miegančiąją gražuolę“ ir „Gulbių ežerą“. Dabar Čaikovskio variacijas skambinu.

Ir kaip žmonės tokią muziką sukuria… Tokią nepaprastą, užburiančią… Ir taip sunkiai skambinti išmokstamą. Nekenčiu tų triolių ir foršlagų – vis pirštai pro šalį slysta. O jų kaip tik šiose variacijose tiek, kad net tiršta, juoduo——————–

– Aš tave myliu… – pro pravertą langą pasigirsta.

Virš balandžių apdergtos skardinės palangės pasirodo Romo galva, o ranka nudrėkstą alyvos šaką tiesia. Romo skruostai kaip šaltibarščiai išrausta.

Aš irgi truputėlį nukaistu. Kas gi ta meilė? Ar ją labai skauda? Ar skauda taip, kaip per užpakalį diržu gavus? Esu gavusi. Seniai. Pirmoje klasėje. Kai su Romu išdykaudami klasės langą išdaužėme. Žinoma, netyčia. Kaltę aš prisiėmiau.

O meilė? Ji kaip cukrus ar kaip medus? Kažkur esu apie tai girdėjusi… Ir kodėl gi ją skauda? To medaus skonį staiga pajuntu… Ne, ne ant liežuvio, o kažkur giliau – skrandis, o gal širdis susitraukia, širdis ima plakti greitai greitai, kaip sugautas paukštis spurda… Kažkoks keistas niežulys apima – lyg liestum liežuviu vietą, kur ką tik iškrito dantis… Tikriausiai tokie tie meilės skausmai…

Mudu su Romu seni draugai. Pirmoje klasėje, o gal dar anksčiau susipažinome. Kaime kartu pirmą klasę lankėme, o dabar štai – vienoje klasėje ir miestelyje mokomės.

Atsargiai alyvų šaką paimu, noriu ant pianino padėti.

– Pažiūrėk, ten net trys laimės… – Romas nedrąsiai sako.

Surandu tris penkialapius žiedlapius, suvalgau. Nes laimė ateina tada, kai ją suvalgai. Skonis kiek kartokas, bet tikriausiai ta laimė tokia ir yra. Paskui Romas užsilipa ant palangės ir man į skruostą nedrąsiai pakšteli. „Čia tai jau tikrai meilė“, – pagalvoju ir staiga jį atstumiu – taip atstumiu, kad jis vos ant palangės išsilaiko. Romas atgauna pusiausvyrą ir ant palangės atsisėda – kojas laukan pro langą nuleidžia. Apiplyšusiais sportbačiais apautomis kojomis maskatuoja. Žiauriai jam pavydžiu.

– Ateik, sėskis šalia, – Romas šypsosi, jau išdygusius priekinius savo dantis rodo. Tik šone dantis neseniai iškritęs ir dar neišdygęs. – Na, nesilaužyk… Bijai?

– Nieko aš nebijau, – supykstu.

Drąsiai ant palangės užsilipu, atsisėdu. Uniforminės suknelės sijonas kaip prakiurusi armonika išsiskečia. Tarp manęs ir Romo didelis tarpas, nes sijono šiukštu negalima suglamžyti.

Sėdime. Kojomis maskatuojame. Jis – apiplyšusiais sportbačiais, aš – vojentorge pirktais naujais rudais bateliais. Romas nedrąsiai savo rašaluota ranka mane už rankos paima ir laiko – nepaleidžia. Tylime. Laikas bėga. Alyvos, alpiai kvepėdamos, vysta. Vėjas Čaikovskio variacijų lapus varto. Žaidžia? Iš manęs juokiasi? O gal groja? Kad taip jį rytoj į pamoką pasikvietus, kad pagrotų… Mokytoja, aišku, nesuprastų… Bet aš girdžiu… Vėjo muziką girdžiu… muziką, pagal kurią ant lango stiklo saulės zuikučiai šoka: si la, si la, si la… dzingt – į langą atsimuša… Kiekvieną garsą, kiekvieną taktą girdžiu… Bet tai visai ne Čaikovskio variacijos. Užrašyti tai pabandy———————

Į muzikalkę per visą miestelį einu. Į specialybės pamoką. Man specialybės pamokos patinka. Labiausiai „natų skaitymo iš lapo“ nemėgstu. Nes nėra laiko pasiruošti.

Šiaip tai iš lapo skaito visi. Net muzikalkės direktorius per šventes savo kalbą iš lapo skaito. Skirtumas nuo „natų skaitymo iš lapo“ tik toks, kad kalbą jis dažniausiai iš anksto pasirašo ir keletą kartų prieš tai perskaito. Tikriausiai garsiai.

Per miestelį einu ir įvairiausias mintis dūmoju. Mintys legato plaukia… Tokios, kokias mano amžiuje dūmoti pritinka: kaip nuo matiekos kontrolinio išsisukti, iš kur kapeikų indų filmui gauti, nes šią savaitę mama jau nebeduos, kodėl Romas su manimi nekalba. Kitoje gatvės pusėje Romą pamatau. Rezginę su pieno buteliais tempia ir kad manęs nemato, apsimeta. O gal iš tikrųjų nemato?

Tvinksi, tvinksi, tvinksi – staiga kraujas į skruostus plūstelėjo. Ir nosis išrasojo. Čia turbūt ta suvalgyta laimė taip veikia – trys kartai po penkis žiedlapius…

Iš tolo silkėmis dvokia. Nuo vaikystės to kvapo nemėgstu. Sustoju. Silkių krautuvė tiesiai prieš bažnyčią, kitapus gatvės. Į vitriną spoksau ir kad Romo, einančio per gatvę, nematau, vaizduoju. Krautuvės languose barikados konservų dėžučių ir trys žuvys iš putplasčio su viena išsprogusia akimi, nes taupant dažus buvo nuspręsta, kad jos plekšnės, – ir tik viena jų pusė buvo nudažyta… Aš žuvies akį apžiūrinėju, apsimesdama, kad man labai įdomu. Kaip su naujais bateliais į balą įlipu – nepajuntu… Silkių krautuvės pardavėją stebiu – ji jauna ir angeliška… Ką ji čia veikia? Paraudusiomis nuo sūrymo rankomis iš statinės silkę traukia, ant svarstyklių deda, į storą, kaip kartonas, popierių vynioja. Nuo šleikštulio vos nealpstu, bet stengiuosi savo prigimtį pergalėti…

 

Pasaulis į išvirkščią vaikystės megztinį panašus: didžiulis išplaukęs javų laukas, su giliai įrėžta vėže – nubėgusia akimi, horizonte pradingstančia… Vėže, kuria paskui bėgančią akį seniai seniai neatsigręždamas nuėjo vaikystės Romeo, kadais padovanojęs man laimę… Nuėjo ieškoti savosios. Ten, kur tamsūs debesys renkasi ir perkūnijos prabu——————————————