Prisiminus ilgą kelionę su Sigitu Geda
Susiruošėme su Sigitu Geda į studentų konferenciją Baku, Azerbaidžane. Buvo 1965 metai, balandis, aš studijavau trečiame, Sigitas, kiek pamenu, ketvirtame kurse. Nesibičiuliavome su Sigitu, bet susitikę fakulteto koridoriuose ar auditorijose rasdavome bendrų temų pokalbiams. Sigitas rūpinosi studentų moksliniais pranešimais ir konferencijomis ir pakvietė mane vykti kartu į minėtą susitikimą, skirtą literatūriniams ryšiams.
Ir jam, ir man tai buvo pirma tokia ilga kelionė, galbūt todėl būtent ji liko ryškiausia mano atmintyje. Į Baku skridome per Maskvą, tarp skrydžių buvo daug laiko, galėjome pasižioplinėti po Maskvos centrą. Sigitas buvo nepalyginti geriau pasirengęs netikėtoms situacijoms, kurių kelionėje pasitaiko. Mums išėjus iš metro jis pasiūlė kirsti gatvę neieškant perėjos, jos arti ir nebuvo (tuomet Vilniuje galėjai be didelės rizikos marširuoti į kitą gatvės pusę, niekam tai neužkliūdavo). Vos tik padarėme kelis žingsnius laviruodami tarp retokai, bet greitai važiuojančių automobilių, išgirdome šaižų švilpimą ir pamatėme mums mojuojantį milicininką. Oriai grįžome, milicininko šneka su „pacanais“ buvo gana nuosaiki ir be keiksmažodžių. Parodė mums perėją ir liepė niekad nenužengti nuo perėjų „v stolice“.
Į Baku atskridome gerokai po vidurnakčio (lėktuvas vėlavo dėl blogo oro Užkaukazėje). Niekas mūsų nelaukė tokiu vėlyvu metu. Stiklinis oro uosto kubas buvo apmiręs. Susisiekimo su miestu nebuvo. Kaspijos jūroje šėlo štormas. Laukiamajame aukštomis lubomis tiesiogine šio žodžio prasme švilpavo vėjai. Slankiojome pakampėmis alkani ir pasimetę. Sigitą įkvėpė idėja: nunešti kėdes į erdvų tualetą ir ten pasnausti. Taip ir padarėme. Užbarikadavome duris ir užsitikrinome ramybę kelioms valandoms. Paryčiais atlaisvinome duris ir išsliūkinome iš tualeto.
Per konferencijos pertrauką du vaikinai iš Armėnijos pakvietė mus apsilankyti Jerevane. Sigito sprendimu pakeitėme grįžimo planą ir kartu su naujais draugais nuskridome į Erebunį (taip senovėje vadinosi Armėnijos sostinė). Tai buvo 1965 metų balandžio 25-oji. Ten mūsų patirti išgyvenimai leido pasinerti į vieną baisiausių XX amžiaus žmonių naikinimo istorijų. Atskridę išvakarėse buvome pakviesti anksti ryte važiuoti į miesto centrą. Kartu su bičiuliais nėrėme į minią, kuri neturėjo nei pradžios, nei pabaigos – visos gatvės ir akligatviai buvo pilni žmonių. Prasidėjo armėnų tragedijos 50-ųjų metinių minėjimas. Žmonės, apsirengę juodai arba prisirišę juodus kaspinus, verkė, kažką rėkė. Arba tiesiog staugė. Aikštėse ir didesnėse erdvėse buvo įrengtos pakylos, į jas lipo visi norintys išlieti savo jausmus.
Į vakarą visiškai nusimušę nuo kojų įėjome į tuščius universiteto rūmus. Bene vienintelis ten buvęs žmogus, administracijos darbuotojas, sužinojęs, kas mes esame, aprodė auditorijas. Vienas iš mus lydinčių armėnų netikėtai atsisėdo ant suolo, susiėmė rankomis galvą ir pravirko. Aš irgi apsižliumbiau. Sigitas stovėjo suakmenėjęs, po kiek laiko pradėjo tempti mane prie išėjimo.
Prisimenu kalnuotas miesto apylinkes – žydėjo persikai ir abrikosai. Toks šviesiai rožinis panoraminis paveikslas. Sukrečiantis disonansas, lyginant su tuo, kas vyko mieste.
Kitą rytą ieškojome laikraščių. Norėjome sužinoti, ką spauda rašo apie armėnų tragediją. Vietinių leidinių nebuvo (bent rusų kalba). Maskvos laikraščiuose neradome netgi užuominos apie vakarykščias eitynes Jerevane.
