Kārlis Vērdiņš: kas skriaudžia poetą?
Vilniuje, Kaune ir Druskininkuose latvių poetas Kārlis Vērdiņis pristatė dvikalbę eilėraščių knygą „Vidaus tvarkos taisyklės“. Savo šalies kultūros panoramoje šis autorius – ryški figūra: po vadinamąjį literatūros lauką vaikšto ant aukštų kojūkų. Lietuvoje nusipelnė būti kilstelėtas bent jau ant koturnų.
Ironijos meistras, elegantiškas ir triksteriškas visuomenės kritikas, sykiu – rimtuolis literatūros tyrinėtojas, talentingas poezijos vertėjas. Lapkritį JAV, Washingtono universitete Sent Luise, jis ginsis lyginamosios literatūrologijos disertaciją. Su Kārliu Vērdiņiu kalbasi Audrius Musteikis.
– Mes jau pažįstam Jāņio Joņevo „Jelgavą 94“. Bet juk tai ir Tavo Jelgava?
– Visus raginčiau perskaityti Joņevo romaną, nes tai, galima sakyti, pasakojimas ir apie mano paauglystės Jelgavą. Tuo metu ji iš tiesų buvo gana pavojingas ir skurdus posovietinis miestas, o visi prisiminimai apie Kuršo hercogystės sostinės statusą atrodė kaip tolima netikrovė. Ilgainiui Jelgava tapo patrauklesnė, atsirado naujų pastatų, restauruojami senieji. Regis, gyventi ten nebėra pavojinga.
– Kaip dabar atrodo Tavo aprašytoji Daržininkų (Dārzkopju) gatvė?
– Tai gatvelė Užlielupyje – toliau nuo miesto centro esančiame Lielupės krante. Dabar ji nužvyruota, gyventojai irgi pasikeitę. Dauguma tų moterų, kurios mano eilėraštyje kapstėsi daržuose, jau Anapily.
– Kaip Tavyje sugyvena poetas, literatūros mokslininkas ir kritikas?Ar poetas patiria kokią nors tyrinėtojo įtaką? Ar tyrinėtojas nedaro skriaudos poetui?
– Literatūra, apskritai tekstas – mano įrankis, aistra ir meilė. Todėl manau, kad didelių prieštarų tarp akademinio ir kūrybinio rašymo nėra, nors tai skirtingi dalykai. Latvijoje iš poezijos nelabai teuždirbsi, taigi kiekvienas poetas turi dar ką nors veikti. Neretai ir akademinis darbas neužtikrina gero uždarbio, bet jei labai stengsies, galą su galu sudursi. Ko gero, tyrinėtojas poetą skriaudžia. Bet panašiai galima tvirtinti, kad poetą skriaudžia kapitalizmas, rinkos ekonomika ir neoliberalizmas. Ir pridurti, kad poetui patinka būti skriaudžiamam, nes tada jis turi progų kentėti ir rašyti naujus eilėraščius.
– Kai kritikas pats rašo grožinius tekstus, visi tik ir laukia: nagi, rodyk, ką sugebi, dabar mes pabūsim priekabūs.
– Latvijoje nemažai poetų rašo recenzijas apie kolegų darbus, o kai kurių rašiniai tikrai išskirtiniai. Minėčiau Artį Ostupą, kurio poezijos knyga netrukus išeis lietuvių kalba, ir mūsų jaunąjį talentingąjį Ivarą Šteinbergą. Pastaraisiais dešimtmečiais vis daugiau poetų stengiasi įgyti aukštąjį išsilavinimą, studijuoja doktorantūroje tiek Latvijoje, tiek užsienyje, todėl recenzijos analitinės, ne tik pirmasis emocinis įspūdis. Truputis priekabių irgi nieko blogo, nes jei vien tik glostai paplaukiui, skaitytojai pyksta: jūs ten – viena šutvė, vienas kitą liaupsinat, vienas kitu grožitės.
– Esi apdovanotas, perkamas, paklausus. Knyga lietuvių kalba – toli gražu ne pirmoji Tavo knyga, išleista užsienyje. Išbandei įvairias rašymo strategijas. Jau žinai, kaip reikia rašyti?
– Ne, nežinau, kaip reikia. Nežinau, kaip įtikti skaitytojui. Žinau, kad tam skaitytojui, į kurį sąmoningai ar nesąmoningai orientuojuosi, įtikti nelengva. Tas skaitytojas nemėgsta pasikartojimų, klišių, jau įsitvirtinusių, nuvalkiotų poezijos temų ir metaforų, jis visą laiką nori ko nors naujo, šviežio. Todėl ir nerašau daug, neleidžiu rinkinių vieno po kito. Nėra prasmės kiekvieną impulsą versti eilėraščiu, paskui kiekvieną tokį eilėraštį skelbti. Less is more, kaip pasakytų anglai.
– O kaip ir kiek reikėtų komunikuoti, kad būtum pastebėtas?
– Mūsų, Baltijos šalių literatūrų atstovų, padėtis lokaliu mastu, sakyčiau, privilegijuota: jei pasirodo kas daugmaž įdomaus, paprastai yra pastebima ir įvertinama. Įsitikinau, kad Amerikoje kiekvienam poetui, kiekvienam menininkui tenka nuolat siūlytis, pažindinti aplinkinius su savimi, kurstyti jų dėmesį, nuolat pildyti paraiškas, dalyvauti publikacijų konkursuose. Ten komunikuoti reikia gerokai daugiau. Mes čia įpratę gyventi pagal principą „koks jau esu, toks“ ir perdėtas savęs populiarinimas atrodo agresyvus ir juokingas. Užtat iš mūsų regiono gal sunkiau išsiveržti į pasaulinio lygmens sceną, nes retas turi tam reikiamos patirties bei ryšių. Aš apie reklamą pernelyg negalvoju, nes vis atsiranda naujų darbų, kuriuos turiu nudirbti.
– Jau esi apsigynęs vieną disertaciją – apie latvių poeziją proza. Kodėl ši tema?
– 2004 m. pats buvau pradėjęs rašyti eilėraščius proza; vėliau juos sudėjau į trečiąjį savo rinkinį „Aš“ (Es). Mane žavėjo ši forma tiek užsienio (pavyzdžiui, Saint-Johno Perse’o), tiek latvių poezijoje (Uldis Bērziņis, Anna Auziņia ir dar daug kitų). Tyrinėdamas padariau išvadą, kad mūsų poezijoje ši tradicija yra gili ir sena, prasideda jau nuo tautinio romantizmo atstovo Auseklio, kuris rašė eilėraščius proza tuo pačiu metu kaip ir Arthuras Rimbaud, o įkvėpimo sėmėsi iš antikos autorių. Mieli kolegos iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto padovanojo man Viktorijos Daujotytės sudarytą lietuvių poezijos proza antologiją, taigi turėjau galimybę šiek tiek palyginti mūsų literatūrų tradicijas. Įdomu, kad eilėraščių proza tradicija gana gyvybinga ir dabartinėje latvių poezijoje. Aktyviai ją tęsia jau minėti Ostupas ir Šteinbergas, taip pat jaunas poetas Raimondas Ķirķis, kurio tekstai, regis, gerokai sudėtingesni už bet kurio pirmtako darbus.
– Kam Tau dar reikėjo Amerikos? Kas dabar būsi? Profesorius?
– Jei lapkritį pavyks apsiginti disertaciją, būsiu įgijęs lyginamosios literatūrologijos daktaro (PhD) laipsnį. Didžiai vertinu galimybę studijuoti viename geriausių JAV universitetų, tai neįkainojama tyrinėjimų ir akademinio rašymo patirtis. Man jau anksčiau knietėjo papildyti savo žinias, nes tos, kurias įgijau Latvijos kultūros akademijoje ir Latvijos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete, deja, buvo per menkos.
– Kaip formulavai Amerikos disertacijos temą?
– Atsidūręs Amerikoje, suvokiau, kad netapsiu Shakespeare’o ar J. M. Coetzee ekspertu. Verčiau kalbėsiu apie Baltijos regiono literatūrą taip, kad ji būtų suprantama ir Vakarams. Mane domina tarpukario Latvijos literatūra, lyginu ją su prancūzakalbe: tai paradigminiai periferijos ir centro pavyzdžiai. Renkuosi kosmopolitinę, queer, kairiųjų idėjų inspiruotą literatūrą, nepelniusią didelio pripažinimo anuomet, palyginti mažai žinomą ir šiandien. Tokios literatūros pavyzdžių nėra versta į kitas kalbas. Jei sėkmingai apsiginsiu, rašysiu didesnę monografiją anglų kalba. Iš savo kolegų lietuvių ir estų esu šį tą sužinojęs apie jų šalių literatūras, todėl planuoju analizuoti ir lietuvių bei estų autorių darbus.
– Ar giliai teko kapstyti, kad atrastum queer autorius?
– Gana giliai. Šis darbas nebūtų įmanomas be suskaitmenintų periodinių leidinių bazės periodika.lv. Įvesdamas įvairius raktinius žodžius, aptikau leidinių, kurių man į galvą nebūtų atėję ieškoti. Dar buvo gandų, paskalų, spėlionių, mįslingų užuominų – jas tikrindamas padariau tikrai įdomių atradimų. Ne mažiau reikšmingi antriniai šaltiniai –
didžiulė universiteto biblioteka ir patogus tarpbibliotekinis abonementas užtikrino palyginti lengvą prieigą prie daugumos reikalingų spaudinių: teorinės ir informacinės literatūros, istorinių tyrimų.
– O nuovargis? Nuobodulys? Visokie prasmės klausimai?
– Man tikrai tokių klausimų nekyla. Turiu tiek darbo ir tiek įtraukių temų, kad norisi tik kuo daugiau nuveikti. Kas yra nuobodulys, apskritai neatsimenu. Taip, nuovargis apima greičiau, nei būdavo jaunystėje, bet ką padarysi – pamiegi, o tada vėl prie darbo.
– Noriai prisidedi prie jaunesnių už save kūrėjų iniciatyvų, o su vyresniais („suaugusiaisiais“) polemizuoji.
– Su jaunaisiais įdomu, nes jie dar neperėję paieškų etapo, neįklimpę į rutiną, nepraradę jaunystės idealų. Bet poetų bendruomenėje nejaučiu kokių nors ypatingų kartų konfliktų. Puikių poetų esama įvairiose amžiaus grupėse, laikau juos savo bičiuliais ir kolegomis.
– Tai nemanai, kad poezija – jaunystės žanras?
– Latvių literatūroje buvo autorių, kurie mirė labai jauni, bet paliko nuostabų palikimą. Pavyzdžiui, Eduardas Veidenbaumas, Klāvas Elsbergas, nederėtų apeiti ir Austros Skujiņios. Bet žvelgdamas į savo vyresniuosius kolegas matau, kad įdomių idėjų, žaismingų paikysčių pilni gali būti ir penkiasdešimtmečiai ar šešiasdešimtmečiai. Neseniai Žeberas išleido vizualinės poezijos knygą, kurios pagrindą sudaro IKEA instrukcijos, pakreiptos į absurdą ir siurrealizmą. Mūsų, Preilių konceptualistų [nuo 2016 m. gyvuojantis šiuolaikinių latvių poetų sambūris – A. M.], didysis orakulas ir įkvėpimo šaltinis Eināras Pelšas, Žebero bendraamžis, – pašėlesnis už bet kurį jauną poetą. Kaip tik pastaraisiais metais jis mums visiems suteikė daug džiaugsmo. Man dabar 43-eji, ir aš dar neketinu sudėti ginklų. Skaitant poeziją man įdomu, kaip jaučiasi aštuoniolikmečiai ir kaip – aštuoniasdešimtmečiai, tik su sąlyga, kad jie turėtų ką įdomaus pasakyti.
– Pavydėtinai gražiai išvertei Emily Dickinson. Kas čia buvo: įkvėpimo srautas ar kruvinas darbas?
– Veikiau įkvėpimo srautas. Versti Dickinson pradėjau dar 2003 m. teatro reikmėms. Po metų Knutas Skujeniekas žiauriai sukritikavo mano pirmuosius vertimus, kai nuvežiau juos jam parodyti. Tada buvo ilgoka pauzė. Iš tiesų jausti Dickinson poezijos dvasią pradėjau pamatęs originalias, neredaguotas jos eilėraščių versijas: gausybė brūkšnių, neretai beprotiškos įvaizdžių sandūros, keista gramatika. Amerikoje užėjo didžiulis įkvėpimas, buvo metas, kai nieko daugiau nedariau, tik nuo ryto iki vakaro verčiau Dickinson. Joks kitas autorius nebuvo manęs taip apsėdęs.
– Kuo Tau įdomus Henrikas Radauskas? Dėl paralelių su Eriku Ādamsonu?
– Labai ryškių paralelių su Ādamsonu neįžvelgiu, nes Radauskui nebūdingos tos žaismingos intonacijos, kokias išgauna Ādamsonas. Viena vertus, man buvo gaila, kad puikūs Pēterio Brūverio atlikti vertimai guli jo archyve ir niekas jų nežino. Kita vertus, visąlaik jaučiu šiokią tokią kaltę, kad nesu išmokęs lietuvių kalbos ir nieko nedarau su lietuvių poezija. Išverčiau keletą Radausko eilėraščių ir tikiuosi, kad su kolegomis parengsime gražią jo knygą latvių kalba. Jis tikrai to nusipelnė. Na, o man kaip vertėjui nuolat tenka imtis ankstesnių kartų neatliktų darbų. T. S. Elioto poezijos rinktinė latvių kalba (Ievos Lešinskos ir mano vertimai) rengiama tik dabar, o Lietuvoje tokia pasirodė prieš 30 metų (vertė Tomas Venclova ir Kornelijus Platelis). Dickinson knygos lietuvių ir estų kalbomis irgi išėjo anksčiau nei pas mus. Mielai versčiau daugiau savo amžininkų, bet visą laiką tenka dar ir lopyti spragas, dėl kurių kalta ankstesnių vertėjų kartų negeba.
– Jaunųjų kūrėjų žurnale „Žabtai“ („Žoklis“) skelbi tekstus su rubrika „100 latvių poezijos knygų you must read before you die“. Šimtas??? Velniškai daug.
– Pradėjau šią seriją 2010 m. savaitraštyje „Kultūras Forums“. Kai baigsiu, bus galima išleisti dailų albumą su spalvotomis poezijos knygų viršelių reprodukcijomis. Jį bus galima laikyti ant kavos stalelio ir vis pavartyti. Mano sąraše – 100 knygų nuo 1888 iki 2018 m. Tai knyga I must write before I die.
– O jeigu taip: 10 latvių poezijos knygų, apie kurias išsilavinusiam lietuvių skaitytojui derėtų būti bent girdėjus? Arba paprasčiau: 10 šiuolaikinių latvių poetų…
– Siaubinga atsakomybė! Manau, reikėtų pradėti nuo 2012 m. išleistos Erikos Drungytės sudarytos latvių poezijos antologijos „Pavasaris bus kaip visuomet“. Lietuvių skaitytojui prieinamos Knuto Skujenieko, Uldžio Bērziņio, Jāņio Rokpelnio rinktinės. Džiaugiuosi, kad netrukus išeis Ostupo knyga lietuvių kalba, nes jis – vienas iš mūsų pačių geriausiųjų. Taip pat turiu vilties, kad savo knygų sulauks Anna Auziņia, Inga Gailė, Arvis Vigulas, Žeberas, Martas Pujātas, išeivijos poetai Gunaras Saliņis ir Linardas Taunas… Galėčiau vardinti ir vardinti.
– „Laimė mane valgydina mažu šaukšteliu“ – skundžiasi Tavo eilėraščio žmogus. O Tave, regis, aukso šaukštu. Ką dar įtrauktum į savo norų sąrašą?
– Nėra jokio didelio sąrašo. Užtektų tiesiog galimybės gyventi ir dirbti. Tai ir būtų toji laimė.
