Juodasis Mėnulis manyje

 

Kol parkuojuosi, spėju užmesti akį į telefone žybtelėjusią žinutę: „Juodas Mėnuo Dvynių ženkle iki spalio 21☺.“

Monika. Ji žino, ką manau apie horoskopus, bet būtinai atsiunčia, jei tik man pranašaujama kas nors šlykštaus. Atseit, joke. Na taip, labai juokinga, juk dar tik kovas. Cha cha.

Žvilgtelėjusi į veidrodėlį pasitaisau šaliką, kad pridengtų pamėlynavusį kaklą. Nėra jokio reikalo sudaryti išankstinį neigiamą įspūdį. Pradėsiu, kaip visuomet, nuo tėvų. Tada aptarsim rūpestingą, iki šleikštulio gerą mano vyrą, kuris dabar tapo dar geresnis, nes nenori skirtis; sociopatą meilužį, kuris nori skirtis, nes manęs nebenori, todėl dabar tapo dar žiauresnis; bosą, kuris manęs nori; naują darbą, iš kurio mane išmes, jei nenorėsiu boso.

Rankinės dugne zvimbia telefonas. Vyras, žinau, net nežvilgtelėjusi, kas gi dar skambins penkis kartus iš eilės. Ir vis dar nieko iš meilužio – erudito, tačiau psichologinio ir šiaip smurtautojo, ypač paklausaus tarp studenčių. Tokie tipai niekada neišeis nei iš apyvartos, nei iš mados, nepadės nei Me too, nei Stambulo konvencija. Vos nepasmaugė, kai ketinau žiebt simbolinį antausį, pamačiusi šviežią dantiraštį ant jo žavingos subinės. Amžinai subraižytas lyg koks suknistas palimpsestas – vos užgyja senieji, bemat toje vietoje įsipaišo nauji ženklai.

Nuo pat ryto nepaleidžiu iš rankų telefono, bet atgaila šįsyk vėluoja, o gal dar neprasiblaivė. Užtat darbinė pašto dėžutė lūžta nuo pasipiktinusių klientų skundų – jiems tiesiog nepasisekė, kad jų konsultante paskyrė mane, lietuvių filologę, net neišdirbusią bandomojo laikotarpio. O dabar mane tikrai išmes, juk ne veltui Juodasis Mėnulis Dvyniuose.

 

Kai žengiu pro savo naujojo psichologo kabineto duris, jaučiuosi galutinai išsibalansavusi. Skrandis gurgia – nespėjau pavalgyti, jaučiu kylant rūgštis. Dar jaučiu prakaito kvapą – jis mano. Bjauriai tempia pilvo apačią ir šlaunis, turi prasidėt mėnesinės. Dingteli tiesiog apsisukti ir sprukt iš čia, kol eilinį kartą neįsitikinau, kad visa tai neveikia, tiksliau, veikia visai ne taip, kaip tikiuosi, bet jis jau pasitinka mane atlaidžiai žvelgdamas plačiomis, šypsančiomis akimis. Tarsi koks sumautas Jėzus į Mariją Magdalietę. Tik neperžegnoja ir net rankos neištiesia, visi dabar bijo liestis. Net tėvas, kuris vis dar laksto basas per žarijas ir žiemą voliojasi sniege, visai kaip mano kokerspanielių kalė, ir tas sveikinasi vos susiliesdamas krumpliais. O motinėlė išvis nenori nei sveikintis, nei apskritai manęs matyti, nes tenka keliauti darbo reikalais, ir jos nejaudina, kad tos kelionės viso labo šimto kilometrų spinduliu. Jos niekas nejaudina, net mano irstanti santuoka: na ir kvaiša, kas gi dar tave tokią ištvers. Taip, turbūt nuo gimdytojų ir pradėsiu. O tada natūraliai prieisime prie dabartinių aktualijų – gresiančių skyrybų, mano meilužio ir jo haremo, naujo „prestižinio“ darbo ir visų kitų užgriuvusių katastrofų. Vakar paaiškėjo, kad mano kilmingoji kalė, kurios taip ir neprisiruošiau sterilizuot, laukiasi benkarčiukų. O šįryt bankas prarijo kortelę. Nieko keisto – juk Juodasis Mėnulis manyje. Iki pat spalio dvidešimt pirmos.

Dairausi po kabinetą – jis milžiniškas, išties tai net ne kabinetas, o gyvenamojo namo svetainė su pasieniais sustatytomis kėdėmis grupiniams seansams. Psichologas mosteli link jaukaus kampo su didžiule palme, arbatiniu staliuku, kušete ir foteliu. Susirangau fotelyje, jis atsisėda priešais.

– Ar iki tol yra tekę lankytis pas psichoterapeutą?

Atsakau teigiamai, bet apdairiai padalinu skaičių iš dešimties. Nenoriu pasirodyti pernelyg išranki ar aikštinga – juk pačiai knieti pasiųst klientus, kurie prisipažįsta, kad prieš eidami pas mane jau išsiaiškino sąlygas kituose bankuose. Arba bent pasiūlyt jiems pačias prasčiausias sąlygas ir žiūrėt, kaip blausiasi tie įžūloki žvilgsniai ir vimpa dar neseniai gudriai besišypsojusios lūpos, suvokiant, kad teks sukti antrą ratą.

– Ir kiek ilgiausiai truko terapija?

Intuityviai jaučiu, kad šįkart vertėtų iš tiek pat padauginti.

– Kodėl nusprendėte nebetęsti?

– Tarkim, paskutinis mano psichologas – žinau, kad tai skambės keistai, – vartojo nevykusias metaforas. Beveik ištisai ir visiškai nevykusias – jos ne tik neatspindėjo esmės, bet ir siaubingai blaškė, netgi erzino.

– Metaforas, sakote?

– Na taip. Nesakau, kad psichologas privalo žibėti originaliomis metaforomis, bet kai įsikanda nevykusią ir visą konsultaciją tik ją tekartoja…

Jis šyptelėjo, bet tai nebuvo pritariamas šypsnys. Pajutau poreikį paaiškinti:

– Pavyzdžiui, norėdamas pasakyti „tu nemoki nubrėžti ribų santykiuose“, sako: „Jūs vairuojate išgėrusi.“

– Tikrai įdomus palyginimas.

– Siaubingas palyginimas. Žodžiu, jis turėjo omeny, kad santykiuose reikia iškart nusistatyti tabu ir susidūrus su pirmuoju jo pažeidimo atveju iškart duoti partneriui suprast: stop, čia jau raudona zona.

– O jūs turite priešingą nuomonę?

– Kodėl jis nepasako tiesiog: „Tau reikia apsibrėžti ribas“? Kodėl vis: „Lile, jūs ir vėl vairavote išgėrusi. Tiesiog liaukitės tai daryti – ne-be-vai-ruo-ki-te išgėrusi.“ Paskutinės konsultacijos metu jis pasiūlė man „nesėst girtai prie vairo“ vienuolika kartų – suskaičiavau.

Tiesą sakant, „metafora“ mane erzino ir dėl to, kad aš išties kartais vairuoju išgėrusi arba truktelėjusi žolės. Aišku, būnu saikingai apsvaigusi, sakyčiau, netgi leistinai, mat visuomet pūsteliu į alkotesterį, bet tas jo I see you varė į neviltį.

– Taigi, su jumis verčiau metaforomis nekalbėti, o ypač nevykusiomis.

Šypteliu. Psichologas su humoro jausmu – kažkas naujo.

– Ir kas gi jus privertė ieškoti profesionalios pagalbos?

Atsidususi pasimuistau fotelyje – ir vėl viskas taip pat. Galbūt bent kartą vertėtų pradėti nuo to, kas vyksta čia ir dabar, užuot rakinėjus mano beviltiškus gimdytojus, bet vis tiek pasakau tai, ką turiu pasakyti, lygiai kaip nusidėjėlis persižegnoja ir pasveikina Kristų priklaupęs prie nuodėmklausio būdelės.

– Tėvas… – atsakau ir jam tylint priduriu, – nors iš dalies ir motina.

– Mhm, – tris kartus linkteli, tarsi duodamas išrišimą.

– Mano motina buvo bejausmė kalė, susirūpinusi savęs paieškomis, o tėvas… Jis savo sadistinius užmojus dangstė pedagogo kauke, – išberiu ir pasijuntu tarsi sumautoje pažinčių svetainėje, kai kartoji savo gyvenimo istoriją tiek kartų, kol pajunti, kad ne tik tie žodžiai, bet ir tu pats jau nieko nebereiški.

Laukdama psichologo reakcijos, šypteliu, bet reakcijos nėra. Jo humoro jausmas dingo, tikriausiai jis irgi jaučiasi panašiai – mėginu įsivaizduoti, kiek kartų pacientai jam skundėsi savo suknista vaikyste. Ir apskritai, ar yra bent vienas žmogus, kuris galėtų pasakyti: mane pagimdė pusdieviai.

– Žodžiu, savo tėvams aš niekada nerūpėjau.

– Taigi, jums atrodo, kad tėvai jūsų nemylėjo.

Dabar jis veikia tiksliai pagal schemą: atspindi mano sušiktas emocijas. O jau maniau, kad šis bus kūrybingesnis.

– Baisiausia, kad dabar tos meilės man tenka ieškoti visokiuose patvoriuose, suprantate? – aiškinu, mėgindama paslėpti žiovulį. – Įsijungia natūralus kompensacijos mechanizmas. Žodžiu, norėčiau išmokt nebelipti ant to paties grėblio, nes anksčiau ar vėliau vis tiek paaiškėja, kad skiriasi tik jų kotai.

– Pabaikime apie jūsų tėvus…

– Nemanau, kad dabar noriu apie juos kalbėti.

– Bet jūs iki šiol vis dar jaučiate nuoskaudą? Pasikalbėkime apie tą mažą, nuskriaustą mergaitę. Nejau nenorite jai padėti?

– Nesu tikra, kad jai vis dar reikalinga pagalba. Mergaitė suaugo.

Susierzinu pajutusi, kad prieš savo valią imu koketuoti, o juk viso labo ketinau paprieštarauti.

– Bus matyt. Mes sužaisime tą situaciją. Tiesiog pasistenkite išgyventi tai iš naujo.

– Kokią situaciją mes… žaisime? – kiek sutrinku, tačiau nuobodulys bemat išgaruoja.

– Tą, kurioje ir įstrigo ta mergaitė. Bet iš pradžių tiesiog padarom eilę, – pasiūlo jis.

– Bet mes tik dviese. Na, jeigu neskaičiuosime mergaitės.

– Atsistokite. Na štai, o dabar padarykime eilę, – stumteli mane į priekį, o pats atsistoja užnugaryje.

– Ir kas dabar?

– Mintimis sugrįžkite į savo vaikystės namus. Pasivaikščiokite po kambarius. Jei norite, prisėskite.

Taip ir padarau – prisėdu ant vienos tų pasieniais išbarstytų kėdžių. Užsimerkiu ir duodu valią savo mažajai dvynei. Priešais ji mato motiną, jai iš kairės – brolis. O mergaitei iš dešinės – tėvas. Ji niekuomet nesėsdavo prie tėvo, retas kuris savo noru prie jo prisėsdavo, matyt, tiesiog atėjo paskutinė ir nebuvo iš ko rinktis.

– Kur jūs dabar, Lile?

– Valgomajame. Jis pilnas žmonių, visi sėdi prie stalo, švenčia tėvo gimtadienį. Mergaitė irgi dedasi linksma, netgi pokštauja, o iš tiesų tik šnairuoja į tėvą, kuris čepsi ir taip pat mėgina juokauti. Bet jai atrodo, kad tas tėvo juokas dirbtinis.

– Ir kodėl jai taip atrodo?

– Jiedu kaip reikiant apsipyko prieš pat susirenkant svečiams.

– Dabar aš būsiu jūsų tėvas. Kur man sėstis?

– Jai iš dešinės.

Psichologas irgi atsineša kėdę ir pasistato ją šalia.

– Ir ką aš dabar veikiu?

– Siekiat duonos, bet ji kiek per toli, tačiau, užuot paprašęs perduoti, atsistojat.

Psichologas tiesia ranką ir pamažu stojasi, pasiekia įsivaizduojamą duonos riekę, atsargiai suima ją ir mėgina sėstis atgal, bet tada aš žaibiškai patraukiu kėdę ir jis parkrinta ant žemės – gremėzdiškai, nerangiai, manau, jam turėtų skaudėti. Tėvas taip niekad nekristų, juk ir tada jis spėjo nusitverti stalo krašto ir tik vos klestelėjo. Žinoma, tuomet tai jo įsiūčio nė kiek nesumažino.

O psichologas neatrodo įsiutęs, tik kiek įsižeidęs, bet labiausiai turbūt nustebęs – išpūtęs akis spokso į mane kaip į aštuntą pasaulio stebuklą, viena ranka trindamasis sėdynę.

– Kodėl jūs taip padarėte?

Aš buvau teisi, jo balse nuostabos daugiau nei priekaišto.

– Jums ar tėvui?

– Tėvui, – atsako po pertraukėlės.

– Šito iki šiol nesuprantu. Taip, buvau supykusi, o ir šiaip nekenčiau jo, kas vakarą sukalbėdavau „Tėve mūsų“ tik dėl to, kad maldą galėčiau pabaigti tokiais žodžiais: „Ir pasiimki mano tėvą pas save ir išgelbėk mus nuo jo pykčio, amen.“ Bet tada man pasirodė tiesiog linksmas pokštas, kuris išsklaidys nejaukią atmosferą, tad padariau tai spontaniškai, per daug negalvodama.

– Ir kaip jis tuomet reagavo?

Pamenu, kaip dešine ranka jis sugriebė stalo kampą, pamenu ištįsusią brolio marmūzę ir tėvo veidą, sudarkytą nevaldomo įtūžio, jo pajuodavusį ir taip tamsių akių žvilgsnį. Bet ką gi jis darė? Skėlė man antausį? Išvilko už pakarpos iš valgomojo ir užrakino kambary? O gal ir viena, ir kita? Aiškiai prisiminiau tik tą žvilgsnį, kuris tuomet ne tiek išgąsdino, kiek nustebino. Juk tą akimirką tenorėjau pažaisti, tiesiog pakvailioti, o jie visi žvelgė į mane taip, tarsi būčiau visų akivaizdoje apipylusi tėvą benzinu ir mėginusi padegti.

– Jis jus skriaudė?

– Kuria prasme „skriaudė“?

Jis nutyla, o jo veidas ir netgi kaklas parausta – taip ir maniau. Ir vėl pro šalį, kodėl jie visuomet pro šalį?..

– Ar tik dėl to galima nekęsti?

Abu tylime. Jaučiu, kad dabar norėčiau būti kur nors kitur, kuo nors kitu, kartais man atrodo, kad tik vaidinu kažkokį stereotipinį vaidmenį, tarkime, amžinos aukos, nedrįstančios nutraukti jau ir taip nebeegzistuojančių šeimos ryšių ir pasiųsti savo nuolat susiknisančio meilužio, o gal atvirkščiai – karingosios amazonės, kurios tikslas – suvažinėti visus kelyje pasipainiojusius vyrus. Nors juk nirštu tik ant savo smaugiko, bet anaiptol ne dėl paties smaugimo fakto. Net nesu tikra, ar tebepykstu ant tėvo, nors jis buvo niekšas ir išdavikas.

– Jis mane išdavė, – paaiškinu. – Tėvas.

– Gal norite apie tai papasakoti?

– Ne. Noriu pakalbėti apie dabartinius savo santykius.

– O jeigu pamėgintumėte tiesiog prisiminti, ką jautėte tada, kai tėvas jus… išdavė.

Dabar jaučiu tik nusivylimą, sumišusį su kylančiu irzuliu. Akimirką netgi pagailsta psichologo – tai ne mano mergaitė užstrigusi praeityje, o jis pats. Sukriošęs Froidas, jis ir po šimto metų tebevedžioja visus už nosies. Ir kas dabar? Analizuosime mano sapnus? O gal pasodins į vibruojančią kėdę ir pamėgins išgydyti man isteriją? Pajuntu, kaip noriu rėkti, tiesiog išrėkti jam į veidą viską, ką apie tai galvoju, ir važiuoti pas Moniką mimozos.

– Aš negaliu, – užsimerkiu. – Tai pernelyg…

– Skausminga?

„Banalu, šlykštu, sukruštai beprasmiška“ – svarstau, kuris žodis tiksliau atspindėtų mano emociją, bet staiga ta maža mergaitė manyje, užuot protestavusi ir trypusi kojomis, prapliumpa juoku, netrukus šis išsiveržia ašaromis, bet aš vis tiek negaliu liautis juokusis. Visai gali būti, kad mudvi ištiko isterija. Jis ištiesia servetėlę.

– Aš… – pradedu, bet tik numoju ranka.

– Ar šeimoje augote viena? – nepasiduoda jis.

Dingteli, kad jis pernelyg kontroliuoja pokalbio eigą. Argi pirmasis seansas nėra tiesiog apsiuostymas, kai pacientas gali kalbėt viską, kas tik jam ant liežuvio užeina, o panorėjęs netgi pražliumbti visą konsultaciją taip ir neprataręs nė žodžio?

Ištiesiu aptirpusias kojas ir sutinku jo klausiantį žvilgsnį, bet nebepamenu, ko tiksliai jis klausė. Nejučia žvilgteliu į telefoną. Naujų žinučių nėra ir man visai subjūra nuotaika.

– Rodosi, minėjote brolį? Ar jūs buvote artimi?

– Nepasakyčiau. Manau, jis manęs nekentė.

Taip, juk būtent taip ir buvo. Prisimenu, kaip jis skundė mane motinai, kuri abejingai pasiūlydavo nesipykti arba išeit rietis į lauką, arba tėvui, kuris nuo sienos nusikabindavo diržą ir mudu su polėkiu išplakdavo. Mane – skaudžiai, kartais po egzekucijos netgi klupdydavo ant žirnių, jį tik vos kepštelėdavo, labiau dėl akių, ir net nestatydavo į kampą. Mat jis buvo jaunesnis vaikas, ne šiaip vaikas, o dar ir berniukas. Toks erzinančiai jautrus, kad man nieko kito nebeliko, kaip tik visiškai atvirai jį niekinti.

– Taigi, jūs neturėjote nieko, kas jus besąlygiškai mylėtų?

– Turbūt neturėjau netgi sąlygiškai.

Man taip sukruštai liūdna, jog net nebežinau, ar noriu, kad manęs gailėtų ir psichologas. O ir jo paties savotiškai gaila – sumišusio, nebežinančio, kuo padėti, pažeminto to kritimo, jam iki šiol turbūt dar skauda pasturgalį. Bet juk pats kvietė pažaisti. Nors kiek galima žaisti, kartais tiesiog noriu, kad kas nors mane suprastų ar bent jau perprastų, ne vien žaistų ar apsimetinėtų, o išties perprastų, kad ir už pinigus.

Nebenoriu tų atvirumo žaidimų ir savo randų niekam rodyti nebenoriu, tad tik stipriau užsiveržiu kaklą šaliku. Juk nieko esminio nepadariau, kad manęs ir vėl išsižadėtų. Tad kodėl man vis dar skauda gerklę, tarsi sirgčiau suknista angina, ir, manau, tai niekada nepraeis, kaip ir tos amžinos mėlynės ant kojų, kaip ir įkandimo randai, kaip ir mano nagų dryžiai jo nugaroje, kaip cigarečių išdegintos žymės mūsų šlaunyse – ištvermės žaidimas užsitęsė tiek, kad teko paskelbti lygiąsias. Didžiavomės jomis, net juokaudavom, kad tai – mūsų slapti „čipai“, perspėjantys pašalinius, kad įeiti draudžiama. Tad kodėl mes iš pradžių paženkliname vienas kitą, o paskui išmetame į gatvę tarsi beglobius gyvūnus?

Po to, kai baudžiama apsišlapinau, tėvas manimi taip nusivylė, kad net nustojo auklėti. Apsišlapinau ne todėl, kad skaudėjo, tiesiog nenorėjau gaišti laiko, baimindamasi sutrikdyti procesą, – oda kvepiantis diržas jau buvo apsivijęs drebančią tėvo ranką, tačiau jis pernelyg ilgai delsė. Po to tėvas liovėsi mane lietęs, kad ir ką iškrėsdavau. Jis apskritai nebekreipdavo į mane dėmesio, o visą savo aistrą nukreipė į savo sūnų. Turėjo jaustis nusivylęs, juk brolis imdavo bučiuoti tėvui ranką, vos tai rankai palietus diržą.

 

„Lile, jūs vėl vairuojate išgėrusi“, prisimenu labiausiai susiknisusio psichologo žodžius ir, mintyse atsakiusi: „Nerizikuoja tik moliuskai“, svarstau, ko užsiprašysiu, kai mano smauglys paršliauš atgal. Juk visuomet grįžta greičiau, nei aš spėju sugalvoti bausmę. Iš pradžių, kaip visuomet, pareikalausiu viso kūno masažo. Tokio, po kurio lieka mėlynės, o tada panaikinsiu visas svetimas žymes ant jo kūno, uždengdama jas savosiomis.

– Ar viskas gerai? – detalų planą mano galvoje mėgina sujaukti psichologo balsas.

– Taip, – atsakau irzlokai, tačiau nuoširdžiai. – Dabar jau, rodos, gerai.

– Na tai džiugu. Tuomet, manau, yra prasmės tęsti.

Energingai linkteliu, nors žinau, kad nebėra jokios prasmės: vis tiek žadu gerti šampaną, nors ne, verčiau proseką, visą vonią putojančio proseko ir jau galutinai apsvaigusi, švelniai sukandžiota ir skaudžiai sužnaibyta vingiuoti taip gerai pažįstama trasa.

Atsisėdu į atvėsusį automobilį ir nusiunčiu oro bučkį tai didžiaakei mergaitei vairuotojo veidrodėlyje. Ji man mirkteli ir suktai nusišypso. Juk tik mudvi suprantame, kad ta maža mergaitė niekuomet nebijojo savo tėvo. Ji tiksliai žinodavo, kada šiaip jau neįskaitomas, nesveikai išbalęs tėvo veidas nusidažys raudondėmėmis, kada jis ims tankiau šnopuoti, paskui – rėkti aukštu, beveik moterišku balsu, o galiausiai – pasiduos. Po visko jo akys sudrėkdavo, supratus, kad ir vėl pralaimėjo. Tai būdavo jo fiasko – žiūrėdavau, kaip net pakumpęs, koja už kojos, nusvirusioje rankoje vos išlaikydamas diržą, tėvas kiūtina iš kambario, ir beveik norėdavosi jį paguosti – nieko baisaus, tėti, tu juk tik paprastas mirtingasis.

 

Prieš užvesdama automobilį, perskaitau žinutes. Pirmą Monikos: „Eik tu sau, kaip išsidūriau, ne tuos metus pažiūrėjau. Juodasis Mėnuo, pasirodo, dabar mano ženkle.“

O tada ankstesnę: „Tu teisi, Lile, – perlenkiau. Bet juk žinai, kad ♥, nenorėjau užgaut ir t. t.☺“

Žinoma, kad aš teisi – aš visuomet teisi. Užtat neteisi Monika ir visi tie psichologai ir astrologai. Juodasis Mėnulis vis dar manyje – jis visuomet manyje.