Iš(si)dalinimas

 

Iš(si)dalinimas

 

Sapnavau, kad ruošiuosi į tavo laidotuves.

O tu stovi prieš mane ir sakai:

„Vilkis tą suknelę, ji man gražesnė.“

Aš nepaklūstu.

Sapnavau, kaip ruošiuos į tavo laidotuves.

Ir tu dažai mano lūpas, akis, blakstienas,

Lakuoji man nagus ir tyli.

Tada pabučiuoji mane į skruostą

Ir susikibę rankomis einame pro duris.

Karstas uždarytas, sėdi šalia.

Sakau: „Noriu pamatyti.“

„Nenorėk.“

  

 

Be pavadinimo

 

Mes pranykę
Miesto šviesose,
Kol smėlis byra
Tarp pirštų.

Mes pasimetę
Žmonių minioje,
Kol geležines duris
Daužom teptukais.

Mes, apsimetę
Vienišose salose,
Geltonai dažom
Karaliaus kepurę.

Mes, pastebėti
Beržų šakose,
Deginam garso strėles.

Mes
Tyloje
Gelbstim
Pasaulio
Pelėsį.

  

 

Desertiniai ledai

 

Karamelinis padažas ištįsta tarp pirštų

It kokia gleivė.

Nulaižai jį nuo šaukštelio rankenos.

Išdžiūvus saulėj liks druska.

Balta druska galima apsiginti nuo blogio.

Tavo garbanose druska netenka šios savybės.

Sūdytame karameliniame padaže yra riešutų.

Niekada neturėjau jiems alergijos,

Bet uždusau vien nuo minties,

Kaip padažas teka puodelio kraštu.

Turėjau vilties, kad druska karamelėje apgins nuo blogio.

Deja.

Šokau į saulę.

Laukiu, kol išdžius.

Liksiu druska.

  

 

Be pavadinimo

 

Iškritai iš dangaus

Lyg ką tik subrendęs kačiukas ant šakos.

Lauki, kol išsiskleis lapai.

 

Kristalai.

Tau labiausiai tinka kvarcas, bet

Gintarinės akys sako visai ką kita.

 

Plunksnos tavo rankose

Subyra į dulkes, mat

Molekulės neišlaiko tokio karščio.

 

Skilimas.

Rimuoji žodžius, sakytum

„Kilimas“ nudažė mano delnus baltai.

O siūleliai megztinio kampe

It voratinklis pagavo musę,

Nešančią mano blakstieną. 

  

 

Gaisras

 

Kartais tai normalu.

Gulėti, girdėti, kaip dangus yra

Po gabaliuką.

Ir krenta ant galvos vis įsipainiodamas į plaukus.

Tau labai tinka žiežirbos pirštuose.

Kartais,

Kai laiptais lipdami pametat vienas kitą.

Atsiduri scenoje ir dairaisi.

Tai lengva.

Sukristi į lovą medituojant

Apie tą kartą,

Kai dangus užgesino žiežirbas pirštuose.

Tada nebuvo gražu.

Tada tiesiog taip buvo.

  

 

Paskaičius apie robotus

 

Baimė ateina labai netikėtai.

Niekada nebijojau ateivių ir robotų.

 

Vaikystėj sapnavau košmarą.

Ateiviai pastatė didžiulius spąstus žmonėms:

Duobė, iš kurios neišlipsi.

Jos viduryje – restoranas.

Žmonės kaip skruzdėlės subėgo valgyti.

Ateiviai juokėsi.

 

Bijau bėgti, iššokti, padaryti kūlverstį ore.

Bijau švepluoti sakydama eilėraštį.

Bijau nusilaužti sprandą, išsisukti koją.

Bijau nejudėti,

Bijau neišsižioti,

Bijau nekalbėti.

Dabar mane gąsdina robotai ir ateiviai.

 

Nebijojau dirbtinio intelekto.

Dabar bijau.

Bijau, kad mano intelektas bus nepakankamas.

Bijau žaisti šachmatais, mat žinau, kad pralaimėsiu.

Bijau iššokti ir daryti kūlverstį ore. O jei nepadarysiu?

Bijau skustuvėlių rankose.

Nebijau galvoje išgirst: „Perbrauk juo liežuvį.“

Nebijau, nes to nedarysiu.

O jei padarysiu?

Gal atversiu vartus į kitą visatą.

Bijau eiti pro tarpgalaktinius vartus.

O jei kita visata valdoma dirbtinio intelekto?

Juk bijau dirbtinio intelekto.

  

 

Žalios sienos

 

Ir tada neliko nieko,

Tarė jis, durys užsidaro.

Neliko nieko, ką galėčiau kurti.

 

Vaikystėje mačiau, kaip

Mama karpo saulėgrąžas iš servetėlių,

Prideda prie molinės vazos krašto ir braukia teptuku.

Namai pražydo saulėgrąžom.

Ir kartais sudužusio dangčio stikliukais,

Puošiančiais butelius.

 

Bet tada neliko nieko,

 

Vaikystėje girdėjau –

Tėtis būgną muša.

Per visus namus skambėjo duslus aidas, o jis

Užsimerkęs šoko rankomis.

 

Bet tada neliko nieko.

 

Vaikystėje, prisimenu,

Rašiau eilėraščius

Apie kates ir triušiukus,

Vaidinau šešėlių spektaklius, bet

Tada

Neliko nieko.

 

Dabar, vis dar vaikystėje,

Matau žalią sieną, uždarytas duris,

Stalą, knygas.

Tyla. Tik pravažiuoja mašinos už lango.

 

Ir tada nieko neliko.