Iš „Tamarito divano“
Andalūzijoje, netoli Granados, gimęs didysis ispanų poetas Federico García Lorca (1898–1936) visą gyvenimą domėjosi Andalūzijos arabų kultūriniu palikimu, maurų kultūrą laikė svarbia savo tapatybės dalimi. „Tamarito divane“ (Diván del Tamarit, 1940) surinktuose meilės eilėraščiuose, rašytuose 1931–1934 m., bet išleistuose tik po mirties, sekama arabų kasidos ir gazelės lyrinėmis formomis.
Gazelė apie šiurpųjį artumą
Aš noriu, kad upės vagas pamestų.
Aš noriu, kad vėjai klonius prarastų.
Noriu, kad naktys be akių paliktų,
o mano širdis – be gėlės auksinės;
kad jaučiai su lapais didžiuliais kalbėtųs,
kad sliekas numirtų nuo šešėlio;
kad kaukolės dantys būtų žvilgūs,
o tulžies geltonis užlietų šilką.
Matau, kaip sužeista naktis, iš skausmo
susirietus, su vidudieniu kaunas.
Aš laikaus prieš žalią saulėlydžio nuodą
ir prieš suskaldytas arkas, kur laikas kamuojas.
Neversk švytėti tavo nuogumą skaistų,
lyg tarp nendrių juodą kaktusą praskleistą.
Palik mane ilgėtis tamsių planetų,
bet neversk žiūrėti į tavo juosmenį vėsų.
Gazelė apie tamsią mirtį
Man norisi sapnuoti kaip rudeniams obuoliams,
pabėgt nuo pakasynų šurmulio.
Man norisi sapnuoti sapną vaiko,
kurs troško persipjauti širdį vidur jūrų marių.
Nenoriu nė girdėt, kad mirusieji nepraranda kraujo,
kad sudūlėjusi burna vandens vis prašo.
Nenoriu sužinoti, kad žolė kankina
arba kokia gyvatiška burna mėnulio,
kurs triūsia neišaušus.
Man norisi užsnūsti mirksniui,
akimirksniui, minutei, šimtui metų,
bet kad visi žinotų: aš nemiręs,
kad mano lūpose – auksinis gardas,
kad aš esu vakario vėjo draugas,
didžiulis savo ašarų šešėlis.
Apyaušry mane šydu užkloki,
nes saujomis skruzdžių mane aušra užmėtys
ir kietu vandeniu manus batus suvilgys,
kad skorpiono žnyplės jų paviršium slystų.
Nes noris man sapnuoti kaip rudeniams obuoliams,
kad aš pramokčiau verksmo, kurs nušluos mane nuo žemės,
nes noris man gyvent su tuo tamsiu vaiku,
kurs troško persipjauti širdį vidur jūrų marių.
Gazelė apie beviltišką meilę
Naktis nenori ateiti,
kad tu neateitum,
ir aš negalėčiau eiti.
Bet aš eisiu,
nors saulė-skorpionė mano smilkinius surytų.
Bet tu ateisi
su druskos liūties nudegintu liežuviu.
Diena nenori ateiti,
kad tu neateitum,
ir aš negalėčiau eiti.
Bet aš eisiu,
rupūžėms atiduodamas savo prakąstą gvazdiką.
Bet tu ateisi
pro sutemų drumstas kloakas.
Nei naktis, nei diena nenori ateiti,
kad aš dėl tavęs mirčiau
ir tu mirtum dėl manęs.
Kasida apie verksmą
Uždariau balkono duris,
nes nenoriu girdėti verksmo,
bet iš už mūrų pilkų
nesigirdi nieko, vien tik verksmas.
Vos keli angelai tegieda,
vos keli skalija šunys,
ir tūkstančio smuikų garsai į mano delną telpa.
Bet verksmas esti šuo didžiulis,
verksmas esti angelas didžiulis,
verksmas esti smuikas didžiulis,
ir ašaros užsmaugia vėjui balsą,
ir nesigirdi nieko, vien tik verksmas.
Kasida apie tamsias balandes
Claudio Gillénui
Pro lauro šakas išvydau
tamsių balandžių porą.
Pirmoji buvo saulė,
mėnulis buvo antroji.
Kaimynaitės, joms tariau,
kur mano kapas guli?
Jis mano gale, tarė saulė.
Jis mano gerklėj, tarė mėnulis.
Lig pusės įgrimzdęs į žemę
aš nesilioviau ėjęs.
Aure dvi marmuro erelės
ir mergaitė nuogutėlė.
Pirmoji jų buvo antrąja,
o mergaitė niekuo nebuvo.
Ereliukės, joms tariau,
kur mano kapas guli?
Jis mano gale, tarė saulė.
Jis mano gerklėj, tarė mėnulis.
Nuogų balandžių porą
pro lauro šakas išvydau.
Pirmoji jų buvo antrąja,
ir niekuo nebuvo abidvi.
Vertė Lanis Breilis
