Iš latvių poezijos [Akuraters, Akuratere, Ziedonis, Zālīte, Cielēna]
JĀNIS AKURATERS
(1876–1937)
Svečiuose tavęs aš laukiu…
Svečiuose tavęs aš laukiu,
Sužydėjo mano rožės,
O širdis mana lyg deglas
Tau liepsnoja dieną naktį.
Apsakysiu tau tą sapną,
Kur sapnuoja visa žemė,
Kur sapnuoja žvaigždžių spiečiai
Šaltoje dangaus tuštybėj.
Apsakysiu tau, ką jūra
Nakties metą krantui seka,
Apsakysiu tau, kaip sielai
Liūdna vienai kalnų aukšty.
Svečiuose tavęs aš laukiu,
Širdis meilės prisipildžius
Tartum puotoje džiaugsmingoj
Taurė aukso, pilna vyno.
LAIMA AKURATERE
(1910–1969)
Vainikas
Vainiką tau pinu iš sniego,
Pražydusio dangaus žiedais,
Jie švelniai supasi bejėgiai.
Vainiką tau pinu iš sniego,
Kai prikris akys pilnos miego,
Jį pas tave nuneš sapnai.
Vainiką tau pinu iš sniego,
Sušvitusio dangaus žiedais.
Mariaus Samavičiaus fotokoliažas
IMANTS ZIEDONIS
(1933–2013)
Iš „Poemos apie pieną“
●
Bulvės žydi.
O gumbai apačioj
niekad savo žiedų nepamato.
Juk ir mes nelyginant kurmiai
šitaip gyvenam.
MĀRA ZĀLĪTE
(g. 1952)
Vadinkite tai teatru
Kaip kvepia šienu tarp šių sienų.
Iš kur – iš sielų jis imas?
Ar tai vystančio veido kvapas?
Dulkės, prakaitas, grimas.
Vaško rožės, atdūsiai salėj.
Tik tiek teskyrė likimas.
Mėnuo, ir tas netikras.
Dulkės, prakaitas, grimas.
Še plutelė tau, siela išalkusi.
Tik tiek – kaip priminimas:
Už tai ir numirti sutiktum.
Dulkės, prakaitas, grimas.
Kvepia, kaip kvepia šienu čia.
Kas kaip šieną tave išdžiovina?
Rampos ugnys jaunystę išdegina.
Dulkės, prakaitas, grimas.
Tik neverk, ko gi čia verkti?
Tai netikro laivo žuvimas.
Tu skatiko meldžiantis elgeta.
Dulkės, prakaitas, grimas.
MĀRA CIELĒNA
(g. 1954)
●
Kregždutės,
kregždės, snapais pilnais molio,
Grįžta lopyti pasaulį užsimoję.
Lopys ir
kamšys ir – atgal prie pietų jūrų,
Nes visuos kampuos pasaulis griūva.
Juodas pulkas,
juodas pulkas – į toliausius tolius,
Snapuose – raudonas molis.
Vertė Audrius Musteikis
