Iš „Hifų“

 

Rudens ilgesys

 

Vasaros kaitroj, kai lydosi smegenys ir atsisako ką nors veikti kūnas, staiga užklumpa rudens ilgesys.

Jauno rudens, dar tik užgimstančio vasaroje.

Su ryto vėsa ir rasa, lyg tvarsčiu ant karščiuojančio ligonio kaktos.

O kai kaitroj nesimiega ir trūksta vidunaktį oro, jau gali susapnuot ir sniegą laukuos it mitinio angelo sparnus.

 

Juodkrantė: šimtakojai šuniukai

 

Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad juodas šuniukas su daugybe kojų, puikiai imituojančių judesį, yra žinomo puantilisto darbas.

Apie tai galvojau, sėdėdamas pamario kavinės terasoje ir neretai matydamas nedidelius greitakojus juodus šunyčius, vedžiojamus įvairių damų ir džentelmenų.

Maži šunyčiai iš tiesų labai greitai stato galūnes ir regisi, lyg jie būtų… šimtakojai iš to paveikslo.

Tik vėliau topteli, kad reikia pasitikrinti įsitikinimus (jie dažnai mus apgauna!), – ir taip puantilisto Georges’o Seurat juodas šuniukas tampa futuristo Giacomo Ballos realybe, nutapyta dar 1912 metais, nes G. Seurat paveikslų juodi keturkojai yra statiški.

Paveikslas kadaise įstrigo į atmintį ir, regėdamas juodus vikrius šimtakojus šuniukus Juodkrantėje, jį prisiminiau ne pirmą kartą.

 

Juodkrantė: visa tai, ką regi

 

Visa tai, ką dabar regi, rytoj jau neregėsi.

Kiras ir laukinė vieniša žąsis – Branta canadensis, lyg primenanti šalį, kurioje niekada nebuvau, išskyrus kadaise kokią valandą ar dvi Niufaundlando oro uoste…

Žaliais dumblių karčiais vis prieš bangas šuoliuojantys molo akmenys.

Baisiai graži vasaros moteris, kuri niekad nebus tavo – netgi kitame gyvenime.

Viskas, ką regi, ką regėjai, ką regėsi, – ta pati upė į niekur ir niekados.

Nors plaukia burė dabar, dabar skrenda kiras Larus argentatus ir ta baisiai graži vasaros moteris eina, neliesdama žemės.

 

Labirintas

 

Gyvenimas yra labirintas.

Turintis pradžią ir pabaigą.

Skirtingai nuo įvairių materialių labirintų, nežinome, kiek tuo labirintu eisime, koks bus nueito kelio ilgis ir kokioj vietoj jo pabaiga.

Tai individualus labirintas, tačiau tarp pradžios ir pabaigos ne mažiau klaidus ir paslaptingas; kol gyvename, visąlaik esam labirinte, pasmerkti neišeiti iki paskutinės valandos dūžio.

 

Pelenas

 

Kas yra praeitis? – tai jau ši sekundė, kuri mirė kartu su daug kitų, užrašant man šiuos žodžius?

Sekundė, žydėjus kaip žiedas, krenta it žaibas ir lieka tik pelenas.

Visas praėjęs laikas kartais pilkas ir beprasmis lyg pelenas.

(T ė v e  p e l e n e, kadaise giedojo garsus ir puikus, jau pelenu pavirtęs svetimšalis poetas.)

 

Ruletė

 

Menas yra rusiška ruletė.

Šaudai šaudai ir pernelyg dažnai nepataikai…

 

Po nakties

 

Po nakties kartais reikia labai ilgai sugrįžt į save.

Lyg būtum kažkur toli išėjęs.

Ne, ne sapnų šalimis, nors kartais ir jomis.

Kažkur giliau, iš kur kadaise ateita ir kur vėlei teks išeiti.

Ilgas tas sugrįžimas kartais – ypač rudenėjant, kai dienos ilgis byra lyg smėlis pajūrio tarp pirštų.

Kai naktis ne vasaros aksomas, o neįžvelgiamas juodis.

Juodžio juoduma – nebaisi, bet gili ir atvėsus.

Kartais ilgai užtrunka sugrįžti į save – per kavos puodelį, per rytmečio ugnį.

 

Lapų legionai

 

Vėjo gūsis spalį – ir lapų legionai baigia savo dangiškąją kelionę.

Juos pasitinka žemė, jų motina, ir ne tik jų.

Nuostabus tas totalus lapų kritimo pasaulis, ypač senuose parkuose.

Klevo lapai sklendžia, sukasi, vinguriuoja, čiuožia takais, pakimba ant krūmokšnių šakelių, žybsi geltonio ir vario, žalvario ir kur ne kur užsilikusios žalumos spalvomis.

O, kelione iš dangiškos lapijos erdvės į žemę!

Galbūt lapų rojus ir yra žemė.

Jų nuostabiosios reinkarnacijos žemė.