Iš bloknoto (30)
Iš dažno sutiktojo vis išgirstu, jog teatras nebetraukia taip, kaip anksčiau kad buvo. Neseniai Palangoje, Jono Šliūpo muziejaus svetainėje, turėjau susitikimą su knygų skaitytojais ir teatro lankytojais. Skaičiau ištraukas iš savo būsimos knygos „Kovido meto užrašai“, gavau daug klausimų apie režisierių Juozą Miltinį, apie Rimą Tuminą, o pabaigoj dar ir apie Eimuntą Nekrošių bei Joną Vaitkų. Kalbėjom ir apie tai, kodėl pastaraisiais metais ta teatro trauka sumažėjo. Konkrečiai atsakyti į šitą klausimą, man regis, dar niekas negalėtų, tam reikia laiko, atstumo. Nors dera pripažinti, kad naujas sezonas iš pažiūros atrodo labai aktyvus. Daug premjerų. Žiūrovų salės pilnos – nesvarbu net, ką rodo. Nevykusių darbų daug. Atsvarai yra vos keli spektakliai. Vien jau legendinio Roberto Wilsono „Doriano“ premjera Kauno dramoje ką reiškia! Kai prieš daugelį metų Vroclavo „Dialoge“ pamačiau sukrečiantį šio režisieriaus „Voiceką“, negalėjau net pasvajoti apie jo spektaklius Lietuvoje, o turime jau du – „Princesę Turandot“ Operoje ir minėtąjį „Dorianą“. Ir mūsų pamilto režisieriaus Kristiano Lupos „Austerlicas“ Jaunimo teatre teberodomas pilnoj kantrių žiūrovų (trukmė – 5 valandos) salėj. O mūsų talentingieji aktoriai ir šių režisierių sudėtingus sumanymus garbingai išneša ant savo pečių. Ir netenka stebėtis, kai tie nešėjai – Viktorija Kuodytė, Valentinas Masalskis, Sergejus Ivanovas, Dainius Svobonas bei kiti protingi, subtilūs, talentingi aktoriai, o ir „priaugantys“, kurie tokiuose spektakliuose išeina dar vieną mokyklą.
Kaip įprasta, ir šį rudenį susikratė tradicinis festivalis „Sirenos“, kuriame buvo tik keli patrauklesni taškai – vokiečių, prancūzų, lenkų spektakliai. Kiekybė nevirsta kokybe, nors nauja mada – spektaklyje savaip derinti įvairius scenos meno žanrus, kiną jungiant su drama, savaip kryžminant muziką, vaidybą, šokį ir įnirtingai ieškant naujų formų, kaip antai spektaklis-paskaita. Tas edukacijos, programinio lavinimo poskonis mažai vilioja ir vargu ar tinka festivaliui. O forma, kad ir kokia įmantri būtų, jeigu neįkrauta turinio, mažai džiaugsmo mums teikia.
Apie matytus festivalio užsienio programos spektaklius kalbėti nėra ūpo, nes nė vieno iš jų antrą kartą žiūrėti nenorėčiau. Stebiuosi „rinkėjų“ skoniu ir drąsa. Režisieriaus Stefano Kaegi „Rimini Protokoll“ teatro „Nejaukos slėnis“ ar prancūzų „Non Nova“ teatro „Sausasis sezonas“ dar patraukia pastangomis apmąstyti dabartį, o lenkų režisierės Annos Smolar „Henriettos Lacks“ pastatymas neatlaikytų jokios kritikos: mėgėjiškas, negrabus ir begėdiškai neskoningas reginys. Ir kaip tokių dalykų atsiranda vienoje iš gerbiamiausių Varšuvos scenų?!
Prie tų prastų įspūdžių dar prisideda mintys apie teatrines erdves. Kuklioje, demokratiškoje „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje nesijauti komfortiškai, bet normaliai. O mūsų Nacionaliniame, niekaip neišbrendančiame iš renovacijos gniaužtų, krinta į akis daugybė visiškai nepriimtinų dalykų. Antai didžiojoje parterio fojė prie geltonų baldų (jie buvo priderinti prie sienų ir kolonų plytelių spalvos) vietoj ramios rudos patiesta rausva grindų danga (siaubingas spalvinis derinys!), kurioje lieka pėdų įspaudai, žodžiu, danga visa išpėduota. Pagrindinis fojė akcentas Stanislovo Kuzmos auksinė moters skulptūra – „Versmė“ fontanėlyje – juodų kėdžių apsuptyje stačiai „nugrimzdo“ (trys žiūrovų salės ir dar viena renginių erdvė?), kažkur dingo ir didysis veidrodis, į kurį žiūrovai galėjo pasižiūrėti. Patekti į Mažąją salę gali eidamas tamsiais, aklinai juodais koridoriais, apgraibom; bufete aptarnauja savo kasdieniais bluzonais vilkintys berneliai su megztom kepurėlėm (pritarčiau, jeigu jie taip apsivilkę dirbtų kokiame demokratiškame bariuke gamtoje), o „budinčios“ moterys apvilktos rausvais susagstomais chalatais, lyg būtų kokios laboratorijos ar gamyklos cecho darbuotojos. Padiskutuoti būtų galima ir apie kai kuriuos teatro fojė sienose sovietmečiu „įamžintus“ paveikslus: negi taip amžinai ir žiūrėsim į Vytauto Mackevičiaus laimingus kolūkiečius? O juk visa tai kuria Lietuvos nacionalinio teatro įvaizdį. Jau kuris laikas atrodo, kad specialiai naikinamas brolių Nasvyčių palikimas ir atminimas (Centrinis paštas, teatras). O ar rūpi šitie dalykai teatro vadovybei?
Scena iš spektaklio „Scilė nori būti žmogumi“
Gretos Skaraitienės nuotrauka
Ir dar keli žodžiai apie vieną naujausių Mažojo teatro premjerų – „Scilė nori būti žmogumi“. Man regis, režisierės Gabrielės Tuminaitės ir dramaturgės Paulinos Pukytės duetas didelės ugnies neįžiebs. Abi jos priklauso „šalto kraujo“ kūrėjų grupei, o publika teatre turbūt tikisi pamatyti žmogų „iš arti“, sulaukti jo atsivėrimo, patirti atjautą, pasekti personažo paties dar nesuvoktų likimo mįslių dėsningumus. Taip buvo Rimo Tumino laikais, kai buvo įdomu žiūrėti į kiekvieną pjesės veikėją, kai norėjai perprasti, kodėl personažas yra toks, dėl ko jis kenčia, kas jam nutiko, kad palūžo, kad praregėjo ar kad negali mylėti, kur jo nuolankumo ar cinizmo šaknys. Racionalios dramaturginės konstrukcijos, pasak Pukytės, „hibridiniai žanrai“, į tuos klausimus vargu ar atsakys, vargu ar sudomins žiūrovus ar suteiks tikrą spektaklio žiūrėjimo džiaugsmą. Tokio pobūdžio pjesės iš režisieriaus reikalauja ypatingos precizikos, nes tik su režisieriaus pagalba mišraus žanro pseudointelektualinį žaidimą aktorius gali „ištempti už ausų“. Antraip jos akmenimis gula ant aktoriaus pečių.
Spektaklyje „Scilė nori būti žmogumi“ patrauklesnė atrodo pirma dalis, kur matome dekadentiškos dvasios filmuotą medžiagą su puikiai vaidinančiais aktoriais, o paskui jie – Eglė Mikulionytė, Agnė Šataitė, Arvydas Dapšys, Edmundas Mikulskis, Vaidotas Martinaitis ir kiti trupės nariai – veik tą patį vaidina scenoje. Čia daug chaotiškų veiksmų, kažkokio blūdo, imitacijos elementų ir reiškiamasi triukšmingai, chaotiškai, skandinant pretenzingai intelektualų tekstą, kol pagaliau ateina netikėtai jaudinantis finalinis akordas ir Elžbieta Latėnaitė-Scilė, išsiveržusi iš tos dirbtinės apsupties, išeina į avansceną, atsisėda patikliai nuleidusi kojas prieš pat žiūrovus ir susikaupusi perskaito savo Scilės sukurtą jautrų eilėraštį. Ir mes ja patikim.
Paulina Pukytė dabar tapo „madinga“ autore, ji mėgsta savo kūrybą aiškinti. Antai sako kurianti kažkokią daugiažanrę dramaturgiją, hibridinį teatrą. Bet ne žanras ir naudojamos priemonės, ne tema lemia spektaklio sėkmę… Visais atvejais svarbiausia – kokybė, meistrystė. O tvirtos meninės kokybės scenoje kol kas nematyti.
P. S. Beje, įdomi man pasirodė Pukytės pjesė „Žuvies akys“; lyrinį groteską valdančiam režisieriui ji galėtų tapti puikiu tramplinu. O mūsų aktoriai viską gali… Apie naujausią premjerą – „Infinity“ gal pakalbėsim kitą kartą.
