„Ir naktis neateis“

 

Skaičiau Kęstutį Navaką* –

Ji šaltesnė už geležį,

Kava, palikta puodeliuose.

  

Poetai nesustoja prie slenksčio,

Jie eina tolyn prie žinių ornamentų.

Tinklu nepagausi vandens – jie žino.

Jie negrįžta.

  

Šioje odų dirbtuvėje

Rodo iškamšas – ne gyvenimą.

Skaičiau Kęstutį Navaką:

„Oro kasyklose mes kasame savo sapnus.“

Svetimas ateina į tavo namus

Dalytis viskuo, kas tau paskirta.

Iš ryto mes renkam šukes – jo žodžiai.

  

„Mano mama buvo iš sniego.“ „Ištirpo.“

Valanda, kai nieko nežinojau.

Horizonto saulė nepažįsta tamsos.

Kęstutis rašo: „Važiuoju į Paryžių“ –

„Man reikia.“

„Viską surišau į ryšelius, gėles nuskyniau.“

  

Jau pabudo troleibusai,

Iš kavinių sklinda turkiškas garas,

Spraga švari japonų saulė.

  

Jis išeis iš namų, jis nešios drabužius,

Jis gyvens.

Po to leisis gatve, jam numes tris lapus,

Po to vasara baigsis.

  

Jam rudens nereikės. Jis jau viską turės,

Jis stovės po medžiu ir žiūrės.

„Ir naktis neateis.“

  

Gera nebūti, nespėti į stotį, stovėti po laikrodžiais,

Kalbėti iš lėto,

Sakinio nutylėto tarpai

Apsaugo nuo šito pasaulio.

  

Vėl sujungė daiktus ir tave tarp jų uždarė,

Skardą mušė lašas,

Lange blėso tavo artimiausi žmonės.