Gražus ruduo

Gražus ruduo – ir tavo, mano

sukrito lapų auksas

kažkam ruduo skolas grąžino

ne man, ne tau – nelauksi

Tik pakartosi – tavo, mano

sukrito lapų auksas

ir leptelėsi – eina na

ruduo tas – šluoja viską

O kas gi mums abiems beliko

ko troškom, šitaip laukėm

pabudę žiūrim – tuščia, plika

tik lapas baloj plaukia

Gražus ruduo, tiktai ne mūsų

nuplikęs aukso liūtas

užkriokia mirtinu balsu

ir žlegteli pakriūtėj

Tai kas gi mums abiems beliko

pro lapą saulėn žiūrim

ir šypsomės abu – juk turim

daugiau – nereikia nieko