Banginis rašalo jūroje
Kiran Millwood Hargrave. Malonės. Romanas. Iš anglų k. vertė Eglė Raudonikienė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2020. 367 p.
Kaip koks Jona bėgte bėgu nuo rašymo, ypač nuo kritikos rašymo, ir jau imu pasiilgti grindų plovimo. Bet gyvenime viskas dėliojasi taip, kad netyčia tenka pabūti tai vaikų, tai Bažnyčios, tai gėjų balsu, tokie, matyt, laiko ženklai. Šįkart tai knyga apie lesbietišką ryšį inkvizicijos kontekste. Beje, o kas tie gėjai? Kažkoks ne arijų porūšis? Aš tai žmonių neskirstau kaip konclagery. Leidžiu manyti, kad ir pati esu ant ribos, kas ten žino galų gale. Faktas, kad visada maniau, jog moterys yra subtiliausias Dievo kūrinys, nors miegoti su jomis poreikio nejaučiu. Nemažai metų pabėgiojusi paskui kūdikius lova neatsidžiaugiu visų pirma kaip genialiu išradimu, skirtu miego poreikiui patenkinti ar knygai paskaityti – su lėkštele sumuštinių po ranka. Lietuvos šiaurės miškuose prisirpsta retos oranžinės uogos, panašios į mažytes avietes, – tekšės. Vaikystėje giminaičiai prie blynų vaišindavo jų uogiene: tokie glotniame sirupe kybantys ryškaus, su niekuo nesulyginamo – gal gyvenimo – skonio trejybiniai spurgeliai. Šitas arktinis romanas iš kažkokio atminties užkaborio ištraukė aną šventės pojūtį.
Toks tad trumpas lyrinis nukrypimas vietoj įžangos apie knygą, kurią viena britė apie Norvegiją parašė taip gerai, kad atsisakau tikėti, jog rašytoja – ne skandinavų kilmės. Tie patys trumputėlaičiai dialogų sakiniai, dažnai vieno ar poros žodžių, kaip adatos dūriai smingantys į odą. Nuo čia pat esančios gamtos ar buities autorė meistriškai pereina prie veikėjų būsenų: „Negrūstos sėklos per daug užgožtų, išbalansuotų duonos skonį, o vietomis ji liktų prėska. Tokia, kaip dabar pati jaučiasi stovėdama greta Ursos: išblyškusi ir liesa kaip beskonis duonos paplotis“ (p. 185). Neaprėpiamos tylos plotai, kur mintys net spengia. Po šiaurietiško šaltumo kauke kunkuliuojantys jausmai ir geismai, humoras, meilė, švelnumas, sielvartas, vienatvė, ilgesys, pyktis, žiaurumas, liga. „Jos akys apsiblaususios lyg rūkytos žuvies“ (p. 19). Norėčiau cituoti kone kiekvieną pastraipą, dialogą ar sakinį, jie labai išgyventi, paprasti ir kartu sukrečiantys, pilni jėgos, talžantys ir glostantys, ir vertėjos nuopelnai čia akivaizdūs, bet negaliu ištraukti iš konteksto, nes jie kažin kaip prapuola. Pasakojimas natūralus, primena audinio raštą su atkartojamais motyvais. Taip valdyti kalbą geba tik poetai, autorė, beje, rašo ir poeziją, dramas. Jau vien ko verta tai, kad raganų medžiotojui parinktas vardas Absalomas (Biblijoje – prieš tėvą sukilęs karaliaus Dovydo sūnus, dėl kurio karalius verkė).
XVII amžiaus pradžia, iki Apšvietos dar kaip iki Mėnulio, moterims draudžiama mūvėti kelnes ir dirbti vyriškus darbus (!), dailioji lytis prilyginta kilnojamajam turtui – kažkas tarp laivo ir naktipuodžio, santuokos daugiausia iš išskaičiavimo (tiksliau turbūt būtų sakyti „par(si)davinėjimas“ ir „prievartavimai“, bet dar labiau netiktų į saugotinų šeimos vertybių sąrašą), kitos fizinio ir psichologinio smurto rūšys, prietarai, laužas, svylančios odos kvapas, samių persekiojimai, mirtis, tykanti už artimiausio kampo, jūra, vieną naktį prarijusi 40 Vardės salos vyrų, – toks dvi moteris ištikusios meilės fonas. Finalinė scena – viena švenčiausių literatūroje, jeigu ką.
„Malonės“ – romanas apie moterų bendruomenę su visais jos pliusais ir minusais: visokeriopu palaikymu, supratimu, empatija, intuicija, bet ir pavydu, apkalbomis ir panašiai, nors neretai tai ne mažiau būdinga ir vyrų pasauliui. Apie moterų kunigystę, jeigu norit. Kuri kitose konfesijose seniai nebekelia nuostabos ir tikrai įlietų Katalikų Bažnyčiai reikiamų savybių, trūkstamo kraujo, o kai kuriais atvejais ir intelekto – ne vien tik emocinio. Aš to greičiausiai jau nebesulauksiu, bet mano dukros ar anūkės – galbūt. Nes visgi lytinio organo rūšis, kaip tinkamumo kunigystei kriterijus, jau nebeatlaiko jokios kritikos.
Labai norėčiau, kad mano mylimoje Bažnyčioje inkvizicijos nebūtų buvę. Bet buvo taip, kaip buvo, – kokia visuomenė, tokia ir Bažnyčia: daug neteisybės, prietarų, smerkimo, bailumo, galios, žiaurumo, žudymo Dievo vardu. Nors, jeigu pati būčiau rašiusi tokią knygą, bent kai kurie bažnytiniai veikėjai būtų buvę Dievo atvaizdas ir panašumas. Atmesti visą Bažnyčią, visus kunigus, visus tikinčiuosius – visų pirma, literatūrinis plokštumas, o paskui lygiai tokia pati prietaringa isterija ir netiesa, išvirkštinė inkvizicija. Laimei, autorė, rodos, biseksuali, tad bent jau kai kuriems vyrų paveikslams knygoje pasisekė labiau.
Antra vertus, sakytum, na, buvo kažkada toks gėdingas laikotarpis Bažnyčioje, kam mums į jį gilintis? O vis dėlto aršūs raganų medžiotojai pernelyg kai ką primena mūsų dienomis. Kokius nors savo teisumu neabejojančius kovotojus su šeimos sąvokos iškraipymu. Pastorius, nestojantis ginti absurdiškai kaltinamos, į ledinį vandenį nardinamos Kirstenės (nors puikiausiai supranta, kad ji niekuo nekalta, ir prisimena, kaip jį toje pačioje krantinėje geliant šalčiui ta moteris apgaubė paltu), irgi gali sukelti asociacijų su kokiais nors steriliais nūdienos pastoriais. Kurie mano galį nurodyti, kas ką gali laikyti šeima, bet kuriems, pavyzdžiui, nerūpi išvis niekuo dėtų homoseksualių porų vaikų likimas, kai, tarkim, mirus motinai, kita su ja vaikus auginusi moteris staiga tampa teisiniu nuliu. Šiais laikais žmonės su šunimis elgiasi jautriau. Išties, reikia sugebėti baigus teologijos mokslus ir po tiek krikščionybės amžių šitaip sureikšminti specifinę Šventojo Rašto eilutę, bet į šiukšlių dėžę išmesti tegu ir palyginti nedidelį, bet visgi nuošimtį žmonijos plius visą Naująjį Testamentą! Dar visai neseniai masiškai dangstyta pedofilija mūru stoti ginti tradicinių vertybių kažkodėl neįkvėpdavo. Aš nežinau, kodėl Dievas, pasakęs, kad sukūrė žmogų kaip vyrą ir moterį, akivaizdžiai sukūrė ir kitokius ryšius, taip pažeisdamas kokių nors dorų heteroseksualių tėvų teisę susilaukti heteroseksualaus vaiko. Galbūt tai yra Dievo ir gėjų reikalas. O galbūt tai suklupimo akmuo, kurį kiti tiesiog lygioj vietoj susiieško. Gėjų santuokų nelaikymas nuodėme, kaip rodo liuteronų kai kuriose šalyse pavyzdys, jau yra įmanomas. Ir tai turėtų kelti šiokių tokių klausimų šūkio „Dievas su mumis“ mėgėjams, kurių teisės auklėti vaikus pagal savo pažiūras esą pažeidžiamos. Nusiraminkit, niekas tų jūsų vaikų neperauklės, aš savo vaikų daržovių troškinio paragauti jau tiek metų niekaip negaliu įtikinti, ir ne todėl, kad esu bloga motina, o todėl, kad jie paprasčiausiai labiau mėgsta nevirtas daržoves.
Turbūt didžioji dalis pamaldų dalyvių šiais laikais jau gyvena kažkelintoje – labiau džiuginančioje – santuokoje. Ji tuomet taip pat negali būti laikoma šeima dėl tų pačių dorovės įsitikinimų, bent jau ne ką ne daugiau negu gėjų poros sąjunga. Visa laimė, vienas Dievas permato žmonių širdis. Šiaip tai, teisybės dėlei, Jėzus gėjų nepasmerkė nė vienoje Evangelijoje, jis tepasakė, kad Sodomai būsią lengviau Teismo dieną negu fariziejams. Vis dėlto įdomu, juk jeigu saugojimosi nuo gėjų raugo klausimas būtų buvęs esminis dalykas, o būtent toks įspūdis šiandien Marijos žemėje gali susidaryti, tikrai Evangelijose turėtume išlikusių daugiau su juo susijusių pasakojimų: kraštuose, po kuriuos malėsi Jėzus su savo mokiniais, toks reiškinys egzistavo ir dar kaip. Tad, veikiausiai, jam priešinamasi dėl žmogiškų papročių. O štai apie tuos, kurie atleidžia žmoną ar atleistąją veda, Jėzaus ištarmė, lyg tyčia, aiškių aiškiausia: jie svetimauja. Tai gal duokime Komuniją tik saujelei jos vertų? Betgi Komunijos verto nėra nė vieno! Ir kažkaip neatsimenu, kad su nusidėjėliais mėgęs pietauti Gerasis Ganytojas būtų kada pareiškęs, jog jis dalysiąsis duona tik su gyvenančiais pagal įstatymą. Tada gal gyvenkime išvis nesilaikydami jokių normų ir įstatymų? Tai net nelabai įmanoma. Tuo tarpu fariziejai, besitarią stovį ant aukštesnio šventumo laiptelio nei kiti, ir toliau tarškina dorybių ir nuodėmių skaitliukais, tarsi visi nebūtume buvę atpirkti iš gryniausios malonės. Blogiausia, kad tas jų tarškinimas nėra toks jau nekaltas: jie trukdo veikti pačiam Jėzui. Šiais laikais fariziejai jį apspitę kamantinėtų, valia ar nevalia gėjams tuoktis. Deja, Jėzų kaip tik nukryžiavo ne gėjai. Trečiojo tūkstantmečio Bažnyčia arba iš botagėliu pliaukšinčios moralės prižiūrėtojos virs besąlygiškai glėbį atveriančia Motina, arba jos nebus. Jėzus žadėjo, kad pragaro vartai Bažnyčios nenugalės, bet ji yra laisva nuo kur nori pučiančio vėjo užsidaryti visas duris ir langus ir uždusti pati. Tačiau čia darsyk žybteli krikščionybės paradoksas ir viskas vėl apsiverčia: vos tik fariziejai tampa vargšų vargšais, prie jų atsiranda Jėzus.
„Viskas yra malonė!“ – genialų sakinį XIX amžiuje brūkštelės niekam nežinoma 24 metų karmelitė, tiek to protelio ir tėr, jau nujausdama, kad gyventi jai liko nedaug. Paskui klerikalizmo apimtą Bažnyčią ji mokys mažumo ir kitų gerų dalykų. Vėliau tą jos sakinį savo romanui pasigaus Georges’as Bernanosas, atsiras, kas jį patvirtins ir aušvicuose. Šiame romane pasakojama istorija tarsi irgi apie tą patį: kad viskas yra gailestingumas ir malonė, rodos, galiausiai pasidarys aišku ne tik Marenai, bet ir Ursai, ne tik miniai egzekucijos su pasitenkinimu laukiančių moterų, bet ir pačiam pastoriui. Inkvizitoriams tai ne, jie gi ir taip viską žino. Pagalvojau, kad knygos pavadinimą – „Malonės“ – galima sušnabždėti ir vienaskaitos kilmininko linksniu. Taigi, malonės – ganytojams, gėjams, visiems: visiems mums. Knygos pavadinimas anglų kalba – The Mercies – irgi į temą. Lenkiškai anas šv. Teresėlės sakinys skamba dar įdomiau: Wszystko jest łaską.
