Austi vienin su Jurgiu Baltrušaičiu
Jurgis Baltrušaitis: „Reikia būnant vienin austi.“
Viktorija Daujotytė: „Vieningo visatos ritmo pajauta artina J. Baltrušaitį su Rytų filosofinėmis pasaulėžiūromis, akcentuojančiomis bendrumą ir slopinančiomis individualumo įtampą.“
Lama Tsongkhapa: „Nesusietumas – tarytum gėlė iš tuščios erdvės, tad nėra nieko, kas nuo nieko nepriklausytų. Jei dalykai atsirastų tik iš jų esminių savybių, toks jų atsiradimas prieštarautų jų priežastingumui ir sąlygotumui.“
Thích Nhất Hạnh: „Viena buvo visame kame ir visa tilpo viename.“
Yra knygų, kurias perskaitęs tuoj pamiršti, knygų, kurios palieka gilų įspūdį ilgam laikui ar net visam gyvenimui, ir knygų, kurios kaip akmenukas vandens paviršių sujudina, o lėtai raibuliuojant ratilams norisi griebtis rašiklio ar kompiuterio klaviatūros ir kaip nors įprasminti tą dvasinį neramumą, sujaudinimą. Viena tų knygų, kurios palikti įspūdžiai vis dar vilnija mano sieloje, yra literatūrologės Viktorijos Daujotytės parašyta „Su Jurgiu Baltrušaičiu“. Skaitydamas šią vos 143 puslapių knygelę labai intensyviai žymėjausi tiek J. Baltrušaičio, tiek ją parengusios V. Daujotytės mintis. Leidau sau knygą skaityti neįtikėtinai lėtai, knygoje esančias nuorodas prisiartindamas poezijos knygomis „Ašarų vainikas“, „Aukuro dūmai“ (Leonidas Donskis, iškėlęs užsiėmusio žmogaus greito skaitymo ydą, būtų pavydėjęs). Taip ne tik įsigilinau į J. Baltrušaičio eiles, simbolius, jo filosofiją, bet ir pajutau nepaprastai stiprų troškimą austi vienin, surišant jo išminties lobynus su įvairių kultūrų ir laikotarpių pasauliais ir kaip vaikui dėliojant didžiulę dėlionę iš skaityto ir skaitysimo, bandant rasti kiekvienam širdį suvirpinusiam motyvui vietą.
Yra ko prisiminti J. Baltrušaitį. J. Baltrušaitis (1873–1944) – Lietuvos diplomatas, dvikalbis poetas (pradžioje rašė rusų, vėliau – ir lietuvių kalba), vertėjas, hiperpoliglotas. Gimė sodžiuje netoli Jurbarko, vidurinį mokslą baigė Kaune, o aukštojo mokslo įgyti išvyko į Maskvą. Įdomu tai, kad J. Baltrušaitis studijavo ir baigė gamtos mokslus, rodytųsi, pradžioje tik kaip hobį prisidurdamas literatūrą ir užsienio kalbas. Galbūt gamtamokslinis profilis ir subrandino jo atidumą, bendrumo pajautą ir meilę gyvajai gamtai.
J. Baltrušaitis: „Nurėškęs rožę, būtį grobi / Ir puošiesi grožiu vogtu…“
V. Daujotytė: „Iš to artumo žemei kyla žmogaus gerumas žolei, gėlei, paukščiui, atidumas ir jautrumas kiekvienai būties akimirkai.“
Dalai Lama XIV: „Mes visi dalinamės šia planeta, tad privalome išmokti sugyventi vienas su kitu bei su gamta harmoningai ir taikiai. Visi šios Žemės kūriniai – ar tai būtų žmonės, ar gyvūnai, visi savaip prisideda prie šio pasaulio grožio ir klestėjimo.“
●
Baigęs Maskvos universitetą, ten įleido šaknis, sukūrė šeimą. Ilgiems metams buvo paskirtas pasiuntiniu Sovietų Sąjungoje. Per beveik visą tarpukario Lietuvos valstybingumą trukusios tarnybos metus spėjo padėti daugybei rusų išvykti į Vakarus, taip išgelbėdamas nuo Stalino represijų, dėl to, galima manyti, Lietuvos Respublika buvo užsitarnavusi Rusijos politinių emigrantų pagarbą. Tarp išgelbėtųjų – Mstislavas Dobužinskis, Konstantinas Balmontas, Andrejus Belas, Nina Berberova, Marina Cvetajeva ir Borisas Zaicevas su šeima. Galbūt suvokimas, kad yra kilęs iš „šio pasaulio mažųjų“, lėmė tai, kad poetas galėjo geriau atjausti prispaustuosius ir engiamuosius?
J. Baltrušaitis: „Didžiausia žmogaus pareiga yra nuolatinė kova dėl bendro gyvenimo, kurs būtų visiems lygiai pilnas ir teisingas“; „Reikia gyventi ne tik sau, bet ir savo brolio naudai“; „Ar randi tu lobį rimtą, / Ar tik piktą uodą gaudai, / Skirk dalytę bent dešimtą, / Veik ir savo brolio naudai…“
Albert Camus: „Žmogus turi teigti teisingumą ir šitaip grumtis su amžinu neteisingumu, kurti laimę, protestuodamas prieš nelaimių viešpatiją.“
Johann Wolfgang Goethe: „Kas yra laimingiausias iš žmonių? Tas, kuris vertina kitų nuopelnus ir džiaugiasi kitų laime.“
Bono (U2): „Mes esame viena, tačiau esame skirtingi, / Turime vienas kitam pagelbėti, vienas kitam pagelbėti.“
●
Atrodo, kad J. Baltrušaičiui reikėjo drąsos atsigręžti, o gal tiesiog susikaupti ir išlaukti, kol jis pradėjo kurti ir gimtąja lietuvių kalba. Pirmieji lietuviški eilėraščiai publikuoti 1927–1928 m. Norom nenorom regime paraleles tarp 1939 m., kai J. Baltrušaitis paliko Maskvą, ir 2022 m., tarytum blogio ratas vėl būtų apsisukęs: kaip ir tuomet Sovietų Rusija, taip ir dabartinė Rusijos Federacija žudo kaimynus, o šalies viduje bando užgniaužti bet kokią disidentišką mintį. Saugumiečių prižiūrimas, jis skaudžiai išgyveno stalininės Rusijos represijas, kurių aukomis tapo ir jo žmonos šeimos nariai. Ar tik ne per kūrybą J. Baltrušaitis sublimuodavo, harmonizuodavo savo sunkią būtį?
J. Baltrušaitis: „Kad mano kanklės laimintų naktį, / Dangų ir žemę jungtų į viena…“
V. Daujotytė: „Kūryba yra vienas būties harmonizavimo būdų.“
Bronius Krivickas: „Kančioj išauga jam titano galios, / Kančioj jisai į didį žygį kelias, / Švytėdamas liepsna kūrybinės minties, / Ieškot kelių naujos kilnios buities.“
●
J. Baltrušaitis – žymus rusų ir vienas garsiausių lietuvių poetų simbolistų. Aš jį drįsčiau priskirti ir prie filosofų, nes kaip 24 šimtmečius Platonas mus kviečia išeiti iš olos ir jos šešėlių, taip ir J. Baltrušaitis kviečia žmogų – praeito ar šio šimtmečio – žengti lemtingą epistemologinį žingsnį. Būdamas kiek daugiau nei dvidešimties ir aš daug laiko skyriau apmąstymams, kiek toli yra aukščiausia prasmė, ir priėjau prie išvados: „Gal rojus čia dabar, / ne vakar ar rytoj? / Jei jo įžvelgti vaikiškom / akim nemoki / čia, / tenai aukštai ar verta? / su skundais / adatos skylutei?..“
J. Baltrušaitis: „Tad ženk per žemės slenkstį gurų! / Ko ieškai tu – čia pat greta / Būties aušra už tavo durų, / Už tavo vartų – visata…“
Tomo evangelija: „Karalystė yra jumyse ir šalia jūsų. Kai pažinsite save, rasite ją.“
Carl Gustav Jung: „Kas žvelgia išorėn, sapnuoja, kas žvelgia į save – prabunda.“
●
J. Baltrušaitis, rodėsi, turėjo ambiciją palikti pasaulį geresnį, nei rado, prisidėti prie pasaulio gražinimo talkos, jis jautė, kad Dievas Kūrėjas paliko pasaulio kūrimo procesą žmogui kūrėjui.
J. Baltrušaitis: „Dar pasaulis nesukurtas, / Dievo rūmai nebaigti.“
V. Daujotytė: „Jis jaučiasi būtyje esantis, dalyvaujantis – nebaigtinis, pats sau atiduotas žmogus nebaigtame kurti pasaulyje.“
Vytautas Mačernis: „Jis jaučia grožį, ir kaip menininkas įstabus / Iš skausmo ir kančių jis kuria grožio epopėją.“
●
Pati V. Daujotytė tiksliai įvardina J. Baltrušaičio lyriką „filosofine meditacija“. Filosofiški, žodžių taupūs ir įspūdį paliekantys tekstai. Tarytum lietuviškai rašomi haiku.
J. Baltrušaitis: „Būties mįslė per rožę blyksi.“
Raj Ramayya (iš dainos): „Kažką į rojų panašaus atradome gėlės žiede.“
●
J. Baltrušaičio kūryboje, tiek rusiškoje, tiek lietuviškoje, yra to begalinio gylio, kuriame galima rasti bendrumų su J. Baltrušaičio taip vertintu Dante, evangelijomis, kartais – netikėtai ir su mumis pačiais, tarsi kažkur anapus olos slenksčio išties būtų visą žmoniją vienijantis žinojimo, gnosis, branduolys. Todėl svarbu būtį vokti ne tik fiziniais pojūčiais.
J. Baltrušaitis: „Pati aukščiausia išmintis esanti ta, kurią supranta ir paprasčiausias žmogus, o jei nesupranta, vadinasi, jos nėra.“
Henry David Thoreau: „Rašytojas kalba žmonijos protams ir širdims, visiems, bet kokio amžiaus, kas tik jį gali suprasti.“
Fryderyk Chopin: „Paprastumas yra aukščiausias pasiekimas. Po daugybės atliktų kūrinių paprastumas iškyla kaip už meną karūnuojantis atlygis.“
●
Kitąmet minėsime šios asmenybės 150-ąsias gimimo metines. Nors J. Baltrušaičio ir V. Daujotytės keliai laikmečiuose nesusikirto, literatūrologė sugebėjo prakalbinti poetą ir įrodyti, kad turi puikius stebėjimo(si) įgūdžius. O ar ne geriausia pokalbio su kūrėjais forma – skaitant, klausant ar įdėmiai stebint jų kūrinius. Ir aš, vartydamas devyniolikos rašytus užrašus, radau pažymėta: „Kaip gaila, kad dažnai mes tokie nepastabūs.“
J. Baltrušaitis: „Rašiau Jums apie vienintelį ir paskutinį priesaką: STEBĖTIS. Nes pasaulyje viskas nuostabu, o labiausiai – laukų ramunė.“
Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: „Daug stebuklų yra pasaulyje, tik ne visiems jie prieinami; vieniems dėl to, kad jų negirdi ir nemato, kitiems dėl to, kad jų nesupranta.“
J. Baltrušaitis: „Atverk dienos vargams duris! Būties vainikas – tam, kas drįs…“; „Gera žiūrėti į erdvę, kai siela pilna besąlyginio pasitikėjimo gyvenimu.“
V. Daujotytė: „Tik pasiekęs savo paties būties gelmę žmogus suartėja su kitais žmonėmis, per juos vėl grįždamas į save.“
●
Ko mus gali mokyti J. Baltrušaitis? Pasitikėjimo gyvenimu. Neneigiant, kad Merfio dėsnis egzistuoja. „Bus po sunkumo sunkiau“ – guodžia jis mus vienose iš savo eilių. Ir nors J. Baltrušaičio pasaulėjautoje galime aptikti sąmoningai ar atsitiktinai rytietiškajai mąstysenai artimų minčių, budistinės rezignacijos jose nėra. Veikiau priešingai – viltis gyventi, nepaisant to dėsnio, čia man primena 2013 m. kino filmo „Gravitacija“ pagrindinės veikėjos astronautės dorojimąsi su iššūkiais sudužus kosminiam laivui ir jai vienai liekant prie kosminės stoties. Jei geriau ir nebus, ar dėl to verta nebetikėti gyvenimu? „Foje“ dainavo panašiai: „Tu liūdėt nebijok, nes tiktai liūdesy sielos džiaugsmas.“ Kad ir kaip tai paradoksaliai skambėtų laikais, kai agituojama už patogumą, paprastumą ir lengvumą, J. Baltrušaitis ragina nebijoti svorio, sunkumo ir liūdžio gyvenime.
J. Baltrušaitis: „Užburs laukus viltis tvirta, / Ir bus kaip žiedas visata – / Palaiminta būties našta.“
V. Daujotytė: „Žmogaus gyvenimas apskritai sunkus, jeigu juo siekiama vykdyti pareigą, pašaukimą, skirtį. Visa, kas tikra arba kas turi būtį, turi ir sunkumą.“
J. Baltrušaitis: „Naktis žvaigždžių ugnis skalsi / Gerbk ją šios žemės ilgesy.“
V. Daujotytė: „Virš didelių miestų nėra žvaigždėto dangaus ir žmogus vis labiau užmiršta ypatingą (ne kūno, o sielos) judesį – pakelti akis į dangų.“
Dante: „Ir iš ten išėjome pažvelgti į žvaigždes.“
Martin Gore („Depeche Mode“): „Aš laukiu, kai naktis užeis. / Žinau, išgelbės mus išties.“
Friedrich Nietzsche: „Naktis traukia vienišas, liūdnas, būties gilumą nujaučiančias sielas. Naktis yra gili – gilesnė nei diena.“
●
Kaip bylojo J. Baltrušaitis: „Ir tu grįžęs žengsi tvirtas / Amžių išminties vardu / Ir žydėsi, neatskirtas / Nuo būties mįslės žiedų…“ Pasak V. Daujotytės, „grįžimas – didžiausios prasmės ontologinis veiksmas“. Ir nors tarp Rusijos simbolistų brendęs ir rusiškai rašęs J. Baltrušaitis dvasiniu-kūrybiniu požiūriu spėjo atlikti šį ontologinį veiksmą antrojoje gyvenimo pusėje nemažai prisidėdamas prie lietuvių literatūros, 1940 m. birželio 15 d. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, jis taip ir liko tremtiniu, negalėjusiu grįžti gimtinėn ir paskutinius metus praleidusiu Paryžiuje. Poezijoje dažnai naudojęs sūnaus paklydėlio įvaizdį, pats taip ir liko nesugrįžusiu sūnumi paklydėliu, kurio net amžinąja poilsio vieta tapo svetima žemė. Negrįžo į tėvo gimtąją žemę ir jo sūnus Jurgis jaunesnysis, gimęs Rusijoje, tačiau kitados daug prisidėjęs prie meno istorijos Kaune.
J. Baltrušaitis: „Mįslingos rankos būtį glaudžia, / Ir vėl diena širdims lengva, / Kai tėvo prieglobstyje snaudžia / Sunki paklydėlio galva…“
V. Daujotytė: „Ir tik kelią baigiant arba įpusėjus aiškėja, kad daug kas gyvenime kartota, kad tai, prie ko visomis išgalėmis stiebtasi, buvo žinoma iš anksto.“
●
Ritminga ir skalsi žodžių, bet tanki žodžio svoriu, nes rašyta tik „iš gilios vidinės būtinybės“, J. Baltrušaičio kūryba gali mus raminti, jei tik surasime laiko lėtai lėtai, lyg medituodami, ją skaityti ir klausytis, kaip jo žodžiai atsispindi mūsų skaitytose knygose, klausytoje muzikoje ar net mūsų pačių užrašuose ar idėjose ir telkiasi į vienį.
V. Daujotytė: „Didis kūrinys tikriausiai didesnis už savo kūrėją. Kūrinio šviesa apšviečia kūrėją. Ne atvirkščiai.“
C. G. Jung: „Mūsų darbai kalba už mus.“
Vydūnas: „Niekuomet žmogus nėra toks gražus, koks yra kurdamas.“
●
Tikiuosi, kad ir šis straipsnis padės mums neužmiršti Jurgio Baltrušaičio ir šiemet ar kitąmet rasti laiko susitikti su juo per kūrybą.
