Trumpa visų mūsų istorija

 

Mama lėtai praveria rūsio duris ir ranka moja man sekti paskui ją. Stačiais laipteliais imame leistis žemyn, o kai žengiu žingsnį nuo paskutinio laiptelio, staiga prieš akis nukrenta vandens krioklį primenanti užuolaida ir ją pranėręs netikėtai, kaip paprastai nutinka sapne, patenku į niekada nematytą erdvę.

– Čia gretutinė tikrovė, – išgirstu balsą, dar nespėjęs gerai susivokti, kur patekau.

Blausioje prieblandoje įžvelgiu tik beformius žmonių siluetus, bet kai akys apsipranta, iš rūsio miglos išnyra daug pažįstamų veidų. Svetimų nematau. Nusmelkia nuojauta, kad patekau į mirusiųjų pasaulį, nes rūsys paprastai siejamas su požeminiu pasauliu, tarsi mirusieji turėtų gyventi po žeme, kur užkasamas jų kūnas, o ne sielos pavidalu sklęsti virš mūsų galvų ar bent padebesiuose, kur derėtų ieškoti krikščioniui. Nustebęs žiūriu į susirinkusiųjų veidus, atpažįstu du savo senelius, su kuriais šiapus būties nebuvome susitikę, matau daugelį savo dėdžių ir tetų, kurių laidotuvėse pats dalyvavau, matau net ir tuos, kurie tebegyvena šalia manęs, netgi du savo sūnus – šie iškart pribėga prie manęs ir įsikimba į rankas. Jaučiu šiltus jų delnus. Tolėliau susispietę į būrelį droviai stoviniuoja senoliai, o aš intuityviai jaučiu, kad ir jie visi su manimi siejasi artimiausiu kraujo ryšiu. Giminės suvažiavimas, nusijuokiu mintyse ir nusigąstu – nejaugi susirinko manęs laidoti?! Juk giminės į krūvą visa sudėtimi susirenka tik per laidotuves…

– Štai ir jis, – išgirstu skambų senelio, mirusio dvidešimt metų iki mano gimimo, balsą. Pažįstu jį iš nuotraukos – smulkus trikampis veidas, smetoniškai užriesti ūsai, masyvi laikrodžio grandinė, įkišta į liemenės kišenėlę: – Pasiruošiam!

Visi ūmai sukrunta ir ima rikiuotis poromis – du seneliai, dvi močiutės, dvi tetos, du dėdės ir mama su tėčiu – ne tokia jau gausi, pasirodo, ta mano giminė. Pridėjus mane išeitų tik futbolo komanda be atsarginių. Abu seneliai buvo neilgaamžiai ir atrodo tarsi vaikai prieš savo vaikus, kurių jauniausia buvo mano teta, išgyvenusi vos aštuonias dešimtis metų, visi kiti perkopė devynias dešimtis, išskyrus su šia užduotimi pareigingai bebaigiantį susidoroti dėdę, o tėčio mama šiaip ne taip įstengė persiristi ir per šimto metų slenkstį. Negausi buvo ta mano giminė, užtat ilgaamžė.

– Pradedame eksperimentą, – vėl nuskardi valdingas mamos tėčio balsas, nežinia kodėl rankoje jis laiko iš Didžiojo karo nelaisvės Zalcburge laikų parsigabentą austrišką revolverį, kuris jam labai pravertė ginantis nuo skrandžio vėžio: – Vadinamąją dabartį mes perkelsime į vertikalią plokštumą. Nutarėme padaryti tau dovaną.

Aš nieko nesuprantu. Kokia dovana? Juk ne gimtadienis. Kokia dar vertikali plokštuma? Tik stipriai suimu ištiestą kaulėtą senelio ranką. Tvirtai suspaudęs mano delną jis atvožia iš netašytų lentų sukaltą šulinio dangtį, kurio niekada rūsyje nebuvau matęs, ir žvilgsniu paragina mane leistis žemyn. Senelis tvirtai laiko mane už rankos, o kai senelis tvirtai laiko tave už rankos, negali jausti baimės. Vos persisveriu į atsivėrusią ertmę, iškart pakimbu virš bedugnės prarajos, iš kurios sklinda blausi šviesa. Senelis paleidžia ranką ir suima už čiurnų. Apima nejaukus jausmas. Iš pradžių nieko nematau, bet kai panyru į šulinį gerokai žemiau juosmens, turbūt jau iki kelių, netikėtai patenku į melsvos prieblandos užlietą draugo kambarėlį ir pamatau save, besiklausantį dainų, kurios tebeskamba ir šiais laikais, o mano vaikai – prisipažinsiu, esu vėlyvas tėtis, gal net per vėlyvas – jas pasileidžia kaip naujoviškas – gana keistas reiškinys, savo tėvų ar senelių dainų mes nesiklausydavome, gal tik „Palangos jūroj…“, bet ir tai ne dėl malonumo, o dėl egzotikos. Trumpai suabejoju, ar mano tėvų karta apskritai turėjo savo dainas.

Paauglystės vaizdas sukelia silpnumo priepuolį – ak, pamatytumėte, kokia galinga poza visi trys ar keturi draugeliai ten sėdime, visą pasaulį apie savo mažąjį pirštelį kaip apie ašį pasuktume, tokie pajėgūs jaučiamės ir tokie bejėgiai viščiukai esame, juk taip aiškiai dabar matosi… Nespėjęs atsipeikėti iš apmąstymų išvystu save vis dar kūdikį, kuriam sušvirkščia stebuklingai gautą brangią penicilino ampulę, nes mane žūtbūt stengiasi pribaigti plaučių uždegimas, mama mane taip stipriai supurto, kaip tik motinos moka purtyti savo mirštančius vaikus, nes aš jau mėlynas kaip šilauogė ir sparčiai vėstu. Plaučių uždegimas dviejų mėnesių kūdikiui! Sukrėstas vaizdo pamatau save, tokį bejėgį gniutulą, susuktą į storą vatinę antklodę ir mamos paskubomis nešamą lauk iš kambario į kiemą, nes mieste per patį Gegužės pirmosios paradą įsisiautėja galingas gaisras, ugnis irgi švenčia – ji nusiaubia iškart penkis namus anapus upės, o tada persimeta į šią pusę ir ima ryti medinius namus lyg nepasotinamas slibinas. Žvilgteliu į viršų ir pamatau, kad senelis mane laiko už kojų, o pats tik dabar ima nerti į šulinį. Aš nustembu. Kadaise man atrodė, kad tarp to gaisro mieste ir mūsų paaugliško pasisėdėjimo draugo kambarėlyje praėjo ištisa beribė bekraštė amžinybė, o pasirodo – vos keliolika metelių, menkas krestelėjimas laiko grandinėje.

– Čia laiko gelmė, – paaiškina senelis, tarsi ne pirmą kartą leistųsi į šią prarają.

O prieš mano akis skleidžiasi iki skausmo pažįstami, bet neregėti vaizdai. Man užgniaužia kvapą.

– Paskubėkime, – girdžiu senelės, kuri išgyveno šimtą metų ir tris savaites tarsi tik tam, kad pažiūrėtų, kaip tas šimtmetis atrodo, paraginimą.

Ir aš jau didesniu greičiu leidžiuosi žemyn – matau gimstančius savo seserį ir brolius, mamos pusbrolis gyvuliniame vagone nudunda į Sibirą (kitą kartą papasakosiu, kaip jis apgavo savo viršininkus tremtyje ir grįžo namo, tikras šelmis), pro akis praslenka pokario partizanų mūšiai su rusų smogikais ir vietiniais parsidavėliais, tarp kurių – tai bent! – visai netikėtai atpažįstu dabar jau nusenusį, bet gyvenimo geismu tebetrykštantį savo kaimyną, kuris kiekviena miela proga sėdasi ant neaukštos kėdutės sode, atsiremia į seną gruoblėtą obelį ir šildosi saulės atokaitoje, karas eina į pabaigą, frontui praėjus aplinkinių kaimų gyventojai lenda iš miškelių ir krūmynų, bet močiutė nebeturi kur grįžti, pasiima terbą ir iškeliauja per pasaulį su dviem mažamečiais vaikais, mano mama ir dėde, tuo pačiu, kuriam už trejų metų sueis devynios dešimtys, nes raudonasis artileristas Jemeljanas, apsmurgęs rusų bernas iš kaimo prie Riazanės, pramogos dėlei (savo motinai laiške pasakojo: dlia korektirovki babachnul) nutaiko patranką į močiutės namus, senelis staiga paleidžia vieną mano koją, šauna iš austriško revolverio, pataiko artileristui tiesiai į kaktą, bet istorijos nepakeičia – patrankos sviedinys jau lekia oru ir susprogdina šalikelėje stovėjusius močiutės namus, iš Latvijos įsirita karo frontas, bet nespėju nė apsižvalgyti ir iškart prasideda karas, čia pat palaidojame senelį, kuris iš rankų nepaleidžia austriško revolverio, verkia mama ir jos keturmetis brolis, bet aš nespėju nušluostyti jiems ašarų, nes jau sklendžiu virš Nepriklausomos Lietuvos, matau savo sparčiai subrendusią tautą, kuri grįžta atgal į rusų vergiją, o tada mane apgaubia Didžiojo karo dūmai, prasideda į revoliuciją panašus maištas ir žmonės sutinka naująjį amžių, anapus kurio matau po pievą laigančius mažus vaikučius – savo senelius, dar gilėliau lietuviai prie rusenančios balanos skaito „Aušrą“ ir svaigsta nuo svajonių apie laisvą tautą, nes apie ką kita gali svajoti Rusijos imperijos pavergta tauta.

Virš mano galvos senelis jau visas sulindo į juodą gelmę, o jį, nučiupęs už čiurnų, laiko kitas senelis, jau pusiau sulindęs į šulinį, už juosmens, prisėdusi ant šulinio krašto, jį prilaiko tėčio mama, toliau matau pasiruošusią į grandinę įsikibti kitą močiutę, mamos mamą, smalsiai žvelgiančią į šulinio gelmę – ne tik man gelmė žadina smalsumą. Grandinė nepaliauja judėjusi, man pro pat nosį nuo Girnikų kalno pasikikendami nusiridena būsimoji rašytoja ir jos išrinktasis Laurynas (būtinai šnektelsiu su jais grįždamas), caro juodašimčiai iš mūsų atima kalbą, liepsnoja sukilimas, kalnus ir pakalnes nusėdamas baudžiamųjų rusų būrių paskubomis negrabiai sukaltomis kartuvėmis, nieko tie išgamos nemoka, tada išparceliuoja universitetą, ką į Kijevą, ką į Peterburgą, ir vėl sukilimas, pralaimėjimas galutinai palaužia Emilijos kūną, o virš manęs jau kabaroja abu seneliai ir iki juostos sulindusi močiutė, norėdamas juos pamatyti aš netyčia staigiai atsisuku ir išgirstu Napoleono keiksmų srautą, nes per savo nerangumą užkliudau garsiąją karvedžio kepurę ir ši nudarda žemyn nuo kalno į Nemuną, palaidodama mano viltis iš imperatoriaus lūpų išgirsti apie jo planus mano valstybės atžvilgiu, nors kokie ten gali būti užkariautojo planai, o Rusija jau susigrobia Lietuvą, ir netrukus praslenka paskutiniai griūvančios valstybės vaizdai: „Sudie, Lietuva, man linksma buvo…“

Mes leidžiamės vis giliau ir giliau, nebeturiu laiko žvalgytis, kas ten kybo virš mano galvos, tik dairausi po švedų teriojamus Lietuvos laukus, grobiamas Biržų pilies patrankas, matau carą Petrą Biržų pilyje, kad jis sprandą nusisuktų, o tada dar giliau ir giliau, kur Mykolas Kazimieras Pacas atstato kazokų sugriautą Šv.  Petro ir Povilo bažnyčią, nes kazokai keletą metų siaubia Vilnių, ir štai miršta Kazimieras, kuris ateityje jau buvo paskelbtas šventuoju, vos nepražiopsau Liublino, bet spėju visa gerkle surikti – nereikia tos unijos, liurbiai prakeikti, nereikia, niekas manęs nesiklauso, bet kol šaukiu, ant Vilnelės kranto išdygsta nepaprasto grožio Šv.  Onos bažnyčia, ir, ak, Dieve, nuo žirgo nukrenta didysis kunigaikštis Vytautas, kurio galvos taip ir nepapuošė karūna, karūna dingsta Lenkijos miškuose, dar išgirstu žemaitiškai kreipiantis į Jogailą, esą, šviesiausias karaliau, jeigu jau lenkų Dievas pasirodė stipresnis už mūsų dievus, nebėra kur dingti, pasiduodam, ir ima siausti Žalgirio mūšis, lengviau atsipučiu pamatęs, kaip Vytautas daro tą apgaulingą manevrą, kurio jį skausmingai pamokė Timūras Kutlugas prie Vorsklos upės, o tada prasklendžiu virš lenkų ir lietuvių diduomenės galvų, kai jie ruošiasi užkuriomis išleisti Jogailą, sutuokdami jį su Jadvyga, tuštybių tuštybė, šaukiu, niekada vyro žemės nebuvo prijungiamos prie žmonos žemių, bet ir vėl mano šauksmo niekas neišgirsta, nes kaip tik sulig tais metais kitas mano dėdė, kuriam vos vienų metų pritrūko iki šimto metų, čiumpa už čiurnų savo seserį ir mūsų grandinė smenga žemyn į dar gilesnę praeitį.

Be menkiausio atokvėpio leidžiamės dar giliau į laiko šulinį, kur Algirdas tranko iš baimės tirtančios Maskvos vartus, užkariauja didžiąją dalį Kijevo kunigaikštystės, o paskui džiaugiasi kūdikėliu Jogaila, tuo metu, kai gražuolė Kęstučio žmona Birutė sūpuoja ant kelių mažąjį Vytautą, ir graži gi buvo moteris, o ten jau kunigaikštis Gediminas diktuoja savo laiškus Europos gyventojams, paskelbdamas apie naujo miesto ir naujos valstybės galybę ir svetingumą, bet tada aš jau nusikeliu į senesnius laikus, kur spėju pamatyti, kaip klastingai nužudomas karalius Mindaugas. Tuo metu dar aiškiai jaučiu savo tautos ir savo valstybės galybę ir dėl to verkia iš skausmo širdis, nes mūsų kelionėje laikas juk srūva atvirkščia kryptimi – iš dabarties į praeitį, iš sunykimo į galybę. Netrukus Saulės žemės valdovai Bulioniai kartu su pusbroliu Vykintu sutraiško kalavijuočius, kurie, to jie dar nežino, jau nebeatsigaus, tik neatpažįstu mūšio vietos, tikriausiai žemaičiai pasiklydo ir ne toje vietoje, kurią jiems nurodė istorikai, įkrėtė rykščių kalavijuočiams, bet jau nebe laikas svarstyti, toli toli jau girdžiu išgąstingą, pirmąsyk nuskambėjusį kumanų riksmą „mongolai, mongolai, totoriai, totoriai“ ir mirtinai traiškomų kumanų ir rusėnų kariuomenių klyksmą prie Kalkos, dar spėju pamatyti, kaip kiek artėliau šauni žemaičių kunigaikščių kompanija geria midų su Haličo-Voluinės valdovais, paskui lietuvių karžygiai dar spėja nusiaubti Pskovą, bet vaizdas vis labiau blausiasi ir aš pasineriu į tamsą, kurioje beveik nieko nebegaliu išskirti.

Grandinė dar pajuda žemyn keletą metų, kresteli ir sustoja.

– 1125 metai, – paskelbia mamos balsas iš paties viršaus, nes visą grandinę laiko stiprios kaip ąžuolo šaknys mano mamos rankos. – Stojam pailsėti.

Abu mano sūnūs smalsiai žvelgia į laiko gelmę. Pamoju jiems ranka, kitą kartą jau aš juos laikysiu už kojų. Atsisuku į senelį.

– Seneli, gal gali paaiškinti, – klausiu aš, nes nelabai suprantu, kas čia vyksta, tik kvaistu nuo regimų vaizdų.

– O ką čia aiškinti, – atitaria senelis, – mes truputį pakeitėme laiko tėkmę ir gimčių nuoseklumą, sukūrėme naują vertikalią grandinę, į kurią visi susikibome, kaip sakoma, rankomis. Įsivaizduok, jeigu visi mes galėtume gimti tik tada, kai paskutinysis iš mūsų miršta ir tartum perduoda estafetę kitam. Dabar pats gali patirti, kokio gylio senovę pasiektume štai taip susijungę į grandinę. Jeigu tai būtų įmanoma ir mes nusileistume gilyn į laiko šulinį, į praeitį, kurią siekia visi mūsų nugyventi metai, mes pasiektume vos ne ikiistorinius laikus, – pastaruosius žodžius senelis ištaria pabrėždamas kiekvieną garsą, – o kai tave, vienuoliktą, kaip slieką užkabintume tos grandinės gale, tavo gimimo liudijime karaliaus Mindaugo proprosenelis įrašytų tuos pačius kaip ir savo sūnaus gimimo metus – 1125. Ar gali blaiviu protu suvokti, kokio gylio yra ta mūsų lietuviško laiko duobė? Nespėjome pajudėti, o jau patekome į ikiistorinius laikus. Kas Lietuvoje nutiko 1125 metais?

Aš nieko neatsakau. Gūžteliu pečiais. Kažkas turėjo nutikti, tik niekas nebežino, kas. Klausiu:

– Kiek čia mūsų?

– Be tavęs – dešimt.

– Oho! – negaliu tuo patikėti. – Oho – tik dešimt?!.

 

Nebepasakosiu, kokios mintys mane apninka, tik kai į mūsų grandinę įsijungia naujas pulkelis vienos ir kitos močiutės brolių ir seserų, grandinė vėl pajuda žemyn, tačiau labai greitai, nes aš tik galvos linktelėjimu pasveikinu Galfridą Monmutietį, kurio plunksna tuo metu neskubėdama su pasimėgavimu laužia iš nykščio karaliaus Artūro legendą, tada nusklendžiu virš Kvedlinburgo, kur kaip tik tą akimirką vienuolyno skriptoriumo prieblandoje iškilmingai plevenant žvakių liepsnelėms sesuo Mechthilda vedžioja raides et Litua à paganis…, žino gi jie mūsų vardą, jei ne Litua, tai bent jau paganis, per kūną perbėga šventas šiurpuliukas, dar kiek pajudėjus visai po nosimi staiga nušvinta Žemaitijos žemė ir prieš mano akis išdygsta švedų apgulta Apuolės pilis, į kurią devinta diena veržiasi švedų karalius Olafas, nes truputį žemiau savo akimis matau, kaip galingasis kuršių kunigaikštis Joringis įnirtingai ginasi nuo užpuolikų danų – ir atsibastyk taip toli per miškus ir pelkes, rask tu man kelią – ir juos, jų didelei gėdai, sutriuškina, netrukus išvystu išmintingąjį Nenijų, užgulusį rašomąjį stalą, bet į jį nespėju atkreipti deramo dėmesio, nes akį iškart patraukia Karolis Didysis, kuriam bandau pamoti ranka, tik kažkaip negrabiai tai pavyksta, o karalius Artūras, kai pasiekiu jo gyventą laiką, pats paskubomis pasislepia už laiko dūmų uždangos kaip kokia vizija, o ten lėtai lenkdamas pirštus ir kiekvieną septynetą žymėdamas kryželiu Turo vyskupas Grigalius skaičiuoja žmonių kartas nuo Adomo ir jo žmonos Ievos, kad nutiestų nenutrūkstamą giminystės liniją iki frankų karalių sosto, vyskupas išgąstingai lyg gindamasis pasimuisto, skubiai pažymi mane kryžiaus ženklu ir supainioja genealoginę liniją, jis nieko nesupranta, nes į mane atsisuka kaip tik tuo metu, kai aš pirštu piktai jau grūmoju Romos griovikams Alarikui su Atila, barbarai jūs neraliuoti, o netrukus tabaluodamas grandinės gale per kaminą įsmunku į romėnų istoriko Tacito namus ir nustėrusio šeimininko smalsiai pasiteirauju, ką jis turėjo omeny minėdamas Aestiorum gentes ir iš kelintų lūpų jis tą pavadinimą išgirdęs, tik tegul nesako, kad iš piršto išlaužęs, teneatima iš mūsų švento tikėjimo…

– Ką jis atsakė? – paklausia senelis, kuris labai domėjosi istorija.

– Nesupratau, seneli, aš juk nemoku lotyniškai…

– Ak, ir taip aišku. Ką gi pasakys žmogus, kai pas jį į trobą kažkas per kaminą įsibrauna…

 

Tą pačią akimirką atsibudau ir jau nebegalėjau užmigti, jausmai buvo įjaudrinti iki raudonumo. Dar jaučiau virpantį Tacito alsavimą. Oho, tik dešimt, ausyse tebeskambėjo mano žodžiai. Iki Tacito antra tiek. Nebeprireikė net abiejų senelių brolių ir seserų. Su jais mes ir Tutanchamoną pasiektume. Nejaugi tokia trumpa ta mūsų lietuviška ir europietiška istorija, stebėjausi. Telpa vos į keliolikos žmonių vertikaliai sujungtus gyvenimus. Į kiekvieną gyvenimą bent po dvi ar net tris didžias epochas. Romėnai juk čia pat kaimynystėje įsikūrę, vos už dvidešimties ar dvidešimt penkių ilgaamžių žmonių gyvenimų. Buvau priblokštas. Ne, ne, kai jūs dabar norėsite man pasakyti, kad 25 ar 50 metų žmogaus gyvenime yra daug, o tautos – tik dulkelė, gerai pamąstykite, apie kokio dydžio dulkelę kalbate. Kol kas net ir vieni metai tiek mūsų valstybės, tiek Europos, o gal ir visos žmonijos gyvenime vis dar yra labai daug. Labai daug. Ir neužmirškite dar kai ko svarbaus – mes gyvename pavojingai arti pirmykščių laukinių.