Protingavimai (29)

 

●

 

Nulipdė Dievas puodą iš molio, įdėjo į jį mėsos, kaulų, žarnų, truputį smegenų, liūdesį, ilgesį, kančią, džiaugsmą, pyktį, pavydą, meilę, neapykantą… Dar svajones įdėjo. Abejones. Ir išėjo žmogus.

 

●

 

Skaitau dabar tūkstantį Sigito Gedos veidų ir liūdžiu.

Aš esu žmogiukas, gyvenantis sau ir savyje. Gaila man savęs.

Visa Būtis, nuo dangaus iki žemės, telpa „Strazde“.

 

●

 

Nežinau, ar Dievas yra. Gal ne Dievas Mozei pasakė – aš esu, bet Mozė Dievui pasakė – tu esi?

 

●

 

Mokslininkai, netikintys metafizika, sako:

– Mikalojau, neieškok Dievo. Jo nėra. Yra tik tai, ką galima išmatuoti ir pasverti.

– Kai būsiu rojuje, būtinai išmatuosiu ir pasversiu Dievą.

 

●

 

Jeigu žmogus turėtų tik liežuvį, bet neturėtų nei akių, nei ausų, nei nosies, jis sakytų: yra tik tai, ką galima palaižyti. Dievo nėra, nes jo negalima palaižyti.

 

●

 

Ar tai, kas įvyksta, būtinai turi įvykti? Ar kas nors įvyksta be priežasties? Atsitiktinumas įvyksta be priežasties? Atsitiktinumas – savo paties priežastis? Kaip Dievas?

Dievas yra atsitiktinumas? Dievas – amžinas minčių kūrėjas? O aš? Ar aš pats sugalvoju mintis, ar tik užrašau jas? Man atrodo, kad kažkas man sako, ką turiu rašyti, o aš tiktai galvoju kaip. Sunkiausia man būna, kai neaiškiai girdžiu arba nesuprantu, kas man sakoma, ir parašau ne tą, ką reikia. Todėl nestebina manęs skirtumai tarp evangelijų ir sunkiai paaiškinami prieštaravimai Biblijoje.

 

●

 

Lėkštėje dešra ir Ostija. Rinkis, žmogau. Jeigu žmogus gali rinktis, tai Dievas yra.

 

●

 

Nuostabus vasaros rytas. Danguje nė debesėlio. Anksti dar. Lauke tylu. Visi miega. Tik mirtis nemiega. Tik greitosios pagalbos kaukdamos gatve važiuoja.

 

●

 

Mirtis nėra amžina. Atgimsta Jėzus. …dabar ir visados, ir per amžius. Amen. Velykos visą laiką.

 

●

 

Dievas yra visa žinantis, bet gal ne visa suprantantis.

 

●

 

Nedrįstu galvoti, kad Dievas sukūrė pasaulį. Bijau Dievą įžeisti.

 

●

 

Sukūrė Dievas pasaulį – sinergiją padarė – ir žiūri, kas iš to išeis.

 

●

 

Davė Dievas žmogui laisvą valią ir žiūri, ką jis su ja veiks.

 

●

 

Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro.

Ne. Neatleisk jam, Viešpatie, nes davei jam protą, kad žinotų.

 

●

 

Kuo arčiau žmogus Dievo, tuo mažiau jam reikia, sakė Diogenas. Jeigu Dievas yra absoliutas, vadinasi, jam nieko netrūksta ir nereikia. Tada Diogenas teisus. Bet kodėl tada Dievas sukūrė visatą? Jam reikėjo visatos? Jam jos trūko? Jis nebuvo tobulas? O ką jis veikė prieš sukurdamas visatą? Kūrė pragarą tiems, kurie to klausia, – pasakė Aurelijus Augustinas. Pirma pragarą sukūrė Dievas, kad turėtų kur žmogų patalpinti.

 

●

 

Jeigu žmogus yra laimingas dėl to, kad neturi mašinos, tai gal jis arčiau Dievulio kalnu palipęs.

 

●

 

Gamta nesaugo individų. Rūšis yra viskas, individas yra niekas. Stalinas iš gamtos mokėsi: žmogus – niekas.

●

 

Entomologas man sakė, kad uodai iš pradžių kanda žmogų, kuris serga užkrečiama liga, o paskui – sveiką žmogų, kad perduotų jam ligos mikrobus ir ligos daugintųsi. Dievas tokius uodus sukūrė. Žmogaus kova su liga – tai kova su Dievu. Sakoma, kad pasaulis sukurtas žmogui, nes žmogus yra Dievo kūrybos viršūnė – opus magnum. Sunku patikėti. Tikrai tu esi pasislėpęs Dievas. Taip pasakė pranašas Izaijas.

Giliai giliai pasislėpęs Dievo gerumas.

 

●

 

Bausk, Dievuli, mane kančia, tik nebausk manęs slogia ir dvokiančia būsena.

Nebausk manęs Brežnevo laikais, kuriuose nebuvo vilties.

 

●

 

Intelektas supranta aritmetiką. Širdis supranta tai, kas svarbiausia, – būtį.

 

●

 

Negaliu patikėti ir atsiversti. Kol kas. Protas man neleidžia.

Gal atsivertimas įvyksta, kai žmogus nustoja galvoti ir pradeda jausti.

 

●

 

Žmogus galvoja galva, o žmogaus kūnas galvoja pilvu – pilvoja.

 

●

 

Dievas yra visur. Kažkas, gal Woody Allenas, paklausė: jeigu Dievas yra visur, vadinasi, jis yra ir kotlete? Aš valgau keptą Dievą su padažu?

– Ne. Lygiai kaip tu nevalgai gravitacijos, kuri yra visur.

 

●

 

Jau rašiau, kad alkanas žmogus valgo, o sotus ėda. Kai šv. Pranciškus Asyžietis pradėjo valgyti išmaldos maistą, jam pasirodė, kad niekada taip nesimėgavo valgydamas kokį nors rinktinį skanėstą… Dėl to jo širdis labai džiūgavo Viešpatyje. Paprasta yra laimė.

 

●

 

Gyvuliai irgi svaiginasi. Jie irgi geria. Bet jie niekada neprisigeria iki sugyvulėjimo. Tik žmogus taip gali.

 

●

 

Retai sapnuoju siužetą, kurį galėčiau papasakoti. Sapne man skauda, bet skausmo nesapnuoju. Man skauda ir nubudus. Mokslininkai sako, kad smegenims viskas, ką jos patiria, yra tikrovė. Jos neskiria sapno nuo haliucinacijų ir nuo budravimo. Kai žmogus sapnuoja, jam tikrovė sapnas, kai prisigėręs mato velnius, jam velniai tikrovė. Kai regi haliucinacijas, jam tikrovė jos. Neaišku, kas tikra. Bet skausmą žmogus patiria ir sapne, ir kai nubunda, ir kai regi haliucinacijas. Tikras yra tik skausmas.

 

●

 

Nėra akių, kurios matytų grožį.

 

●

 

kur grožis? Daikto paviršiuje? Riboje tarp daikto ir erdvės? Kam priklauso daikto paviršius? Daiktui ar erdvei?

 

●

 

Daikte grožio nėra. Jis yra tik į daiktą žiūrinčiojo galvoje. Kodėl žiūrinčiojo į šūdą galvoje grožio nėra, o į gėlę yra?

Tikiu ne fizika, bet metafizika.

 

●

 

Galima sakyti, kad patiekalas yra skonio reikalas, bet negalima sakyti, kad maistas – baltymai, angliavandeniai ir riebalai – yra skonio reikalas. Menas yra meno kūrinio esmė. Esmė nėra skonio reikalas.

 

●

 

Jeigu traktorininkas, įsiutintas gyvenimo, tėkš pomidorų pastos stiklainį į baltą sieną, jam bus pasakyta:

– Durniau, sieną suteršei.

Jeigu tą padarys garsus menininkas, bus pasakyta:

– Tai akimirkos menas.

Žmonių kvailumas labai patogus menininkams – gyvenimo praktikams. Kam kentėti kūrybines kančias?

 

●

 

Kai būnu tarp žmonių, man dažnai sako:

– Mikalojau, ko tu toks liūdnas. Nusišypsok. Visi šypsosi.

Pasaulis pasidarė panašus į Yue Minjuno paveikslus.

 

●

 

– Mikalojau, – sako man žmogus su šypsena iki ausų. – Ko tu toks nelaimingas? Būk laimingas.

– Nenoriu būti laimingas. Nenoriu būti žmogum su šypsena iki ausų, kai žudomi vaikai. Vaikai visada žudomi. Visais laikais. Kasdien. Ir bus žudomi. Žmonės nesikeičia.

– Pažiūriu į tave ir man liūdna pasidaro. Man savo liūdesio pakanka, o tu dar savąjį man užkrauni. Esi džoikileris.

– Teisybę sakai. Nemoku būti linksmas. Man nereikia būti tarp žmonių.

 

●

 

Gerai, kai puotoje juokiasi visi.

Blogai, kai puotoje nesijuokia niekas.

Blogiausia, kai puotoje juokiasi visi, o vienas nesijuokia.

 

●

 

Mano prosenelis, kuris gyveno urve, nemirė. Jis miega manyje. Kartais jis nubunda ir tada man norisi ką nors užmušti. Nenumirsiu. Neišnyksiu. Miegosiu tik. Gal gražius sapnus sapnuosiu.

 

●

 

Džiaugiasi menininkas meno kūrinį kurdamas. Tas džiaugsmas ir yra esminė meno vertė.

Pats savęs klausiu ir pats sau atsakau.

– Stengiesi, Mikalojau, paveikslėlius paišai. Galva tavo sprogsta, dieną naktį galvoji, kur taškelį padėti, kad gyvybė, menu vadinama, paveikslėlyje atsirastų ir įvyktų tai, kas svarbiausia. Kam visos tos iš proto varančios pastangos daryti tai, ko beveik niekam nereikia.

– Paišydamas aš būnu laimingas kaip Dievas, kurdamas pasaulį. Aš pasiekiu gyvenimo tikslą. Ne tiems paišau, kuriems nereikia, tik sau. Aš egocentrikas.

Aš norėčiau, kad ir matantys mano paveikslą būtų laimingi, bet ir taip gerai.

Dailininkai, kurie daro paveikslus, būna laimingi, kai jiems ploja, bet ne tada, kai daro.

 

●

 

Pasielgiu. Po akimirkos galvoju: kodėl aš taip kvailai pasielgiau? Per akimirką pasidariau protingesnis? Kartais suprantu, kad elgiuosi kvailai, ir vis tiek elgiuosi. Kas mane valdo? Kas aš esu? Nežinau.

 

●

 

– Nežinai, tai tylėk. Kam kalbi?

– Filosofuoju. Filosofija – tai nežinojimas.

– Reikalingas yra žinojimas, o nežinojimas nereikalingas niekam.

– Man reikalingas. Tūkstantį kartų sakiau – noriu, kad man būtų gera. Man gera nežinoti.

– Tai ir nežinok. Nekišk savo nežinojimo kitiems.

– Neturiu ką daugiau kišti. Turiu tik nežinojimą. Dievas mane dosniai apdovanojo abejonėmis. Aš filosofas Mikė Pūkuotukas.

 

●

 

Nėra pasaulio, kuriame esu, be manęs. Rankos mano ir kojos tai nežinau kur. Aš sau, jos sau.

Aš numirsiu ir manęs nebus, o rankos mano ir kojos dar bus, kol kirmėlės jų nesuvalgys.

 

●

 

Lipa voras siena. Žiūriu į jį ir man nieko daugiau nėra, tik jis. Šią akimirką jis yra visas mano gyvenimas. Gyvenimas padarytas iš akimirkų, kaip žmogus iš ląstelių.

 

●

 

Mano Dievas man sako:

– Mikalojau, tu mano sūnus, sukūriau tave pagal savo paveikslą ir panašumą. Neklūpėk. Kuriantį tave sukūriau, bet ne klūpantį.

 

●

 

Gyvenimas – tai isteriškas noras, kad būtų geriau. Kiek laiko trunka „geriau“?

 

●

 

Vis kartoju, kad žmogus vaikosi laimę kaip šuo uodegą. Atrodo, šuns laimė jo uodegoje, o tai reiškia – jame pačiame.

 

●

 

Nieko žmogus neturi, tik sielą, sako Pitagoras.

Iš ko siela padaryta? Siela – tai sąmonė, gal ir pasąmonė.