Knygius

 

Pro langą nebuvo įmanoma žiūrėti, nes traukinys lėkė taip greitai, kad akys nespėjo fiksuoti vaizdų: vis kitas ir kitas, ir kitas – chameleono besikeičianti spalva, kartais žalsva, pilkšva, plykstelėjęs neonas, tolumoje šmėkštelėjęs melsvas dangoraižių kaladėlių rinkinys. Tik tada, kai po kojomis kažkas dejuodamas cyptelėdavo ir ritmingai trinksintys bėgiai pamažu nutildavo, išryškėdavo megapolio stotis su peronais, vaizdas tarsi ekrane sustingdavo, bet po keliolikos minučių, traukiniui šovus į priekį, vėl susiliedavo, priversdamas loštelėti atgal ir sukti žvilgsnį į šoną.

Tai buvo pirma jo kelionė – beveik iš vieno pasaulio krašto į kitą. Bet dabar jis jau važiavo namo – išdidus ir ramus, kad nepasiklydo, susitaikęs su mintimi, kad tėvas gyvena antrąjį savo gyvenimą su kita šeima, su kitu sūnumi, o jis yra praeities ženklas, tiesa, tėvui vis dar svarbus, bet su senaties terminu. Brolis nenorėjo atsisveikindamas jo paleisti, laikė stipriai apsikabinęs kaklą, bet tik todėl, kad buvo darželinuko amžiaus ir jį vertino už tai, kad keletą dienų su juo pražaidė prie vandenyno, kartu spardydamas į akmenukais pažymėtus vartus prastai pripūstą geltonos spalvos kamuolį. Tėčio žmona prašė pasilikti, bet jos balsas buvo toks abejingas, kad net kvailys būtų supratęs, jog jis šiuose namuose yra niekas; tėvas jautėsi atlikęs pareigą, aprodęs jau beveik suaugusiam sūnui savo naują sukurtą pasaulį, didžiavosi tuo, ką pasiekė, palikęs jį, mažiuką, ir lūžtančią kaip nendrę mamą (vis dėlto gerai, kad nendrės turi savybę atsilaikyti prieš viesulus). Matai, toks drastiškas poelgis visiems išėjo tik į naudą, – kartojo ir kartojo, ir tie žodžiai buvo pilni cinizmo, nesupratimo, kas yra geluonis, kaip jis duria ir duria į širdį. Tėvo mamai pripirktas lauktuves jis tyčia paliko terasoje, pastūmęs už minkštasuolio, nuo tos idiliškos šeimos namų traukiniui nutolus kelis šimtus kilometrų, telefono žinutėje parašė pamiršęs pasiimti dovanas, dėl to labai apgailestaująs, kad būtų įtikinamiau, pridėjo kelis padėkos žodžius už svetingumą – ana pusė turėjo būti patenkinta.

Pralekiančiame kaleidoskopiniame paveiksle jis įžvelgdavo savo atspindį (keista optinė apgaulė, kad esi už lango) –
besikalantys barzdaplaukiai, aukšta kakta, gal kiek per daug svajingos akys. Norėtų atrodyti vyresnis, bet kaip jau yra, taip. Keleiviai įnikę į telefonus, kompiuterius, planšetes, vaizdaknyges, dauguma su specialiais akiniais, kad juos užvaldytų aštresni pojūčiai, – juk ir pats tą patį darė, ne kartą skraidė, kilo į kosmosą, skendo nežinomų planetų dulkėse, plaukė plaustu kalnų upe, kopė dusdamas, sunkiai alsuodamas į Everestą. Ilgos kelionės dabar – vienas malonumas, nes turi laiko žaidimams, filmams, kurie realistiškesni nei tikrovė, todėl jis nustebo, kai šalia sėdinti moteris atsivertė knygą – tokių jau niekas nespausdino, neskaitė, tik vadinamieji knygiai, tyčia demonstruojantys kitokį požiūrį į gyvenimą. Moteris jam būtų tikusi į močiutes, tad nostalgija knygoms, matyt, iš ano laikmečio, kai vartyti rankoje spaudinius buvo įprasta. Iš jo draugų nė vienas nebuvo sklaidęs popierinių leidinių, visi licėjui baigti reikalingi programiniai kūriniai buvo paversti vaizdiniais su įgarsinimu, tad juos peržiūrėti neužtrukdavo, ilgiau buvo stabtelėjama ties kokia nedidele pastraipa, ji komentuojama ir interpretuojama. Vis dėlto jis pažinojo keletą bendraamžių, kurie per pertraukas atsiversdavo knygas ir skaitydavo, lėtai skleisdami lapą po lapo, jie vengdavo triukšmingų žaidėjų telefonais, jeigu kas nors trukdydavo, nepatenkinti nukiūtindavo į nuošalesnę vietą ir vėl įnikdavo skaityti. Kartais jie knygas aptarinėdavo su jauna, pirmus metus licėjuje dirbančia mokytoja – visi jie atrodė truputėlį kvaištelėję, pasiklydę laike ir erdvėje. Tam būreliui jis jautė kažkokią keistą trauką, ypač jam patiko metais už jį jaunesnė mergaitė. Kartais jiedu persimesdavo keliais žodžiais: labas, sveikas, šalta, lyja, baisus karštis – ir daugiau nieko. Kadangi šiemet jis mokysis baigiamojoje klasėje (licėjuje vyriausieji gerbiami), įsidrąsins ir prieis prie jos, pakvies kur nors pasivaikščioti. Tarkim… (dabar jis taip greitai nesugalvojo, kur, bet juk dar turi laiko viską apmąstyti).

Jo bendrakeleivė važiavo ten, kur ir jis, buvo iš to paties miesto. Abu nudžiugo, kad gali kalbėtis gimtąja kalba, šiek tiek šnektelėjo, ką veikę, ką lankę. Ji skaičiusi pranešimą tarptautinėje konferencijoje, paskui kelias dienas svečiavosi pas vaikystės laikų draugę. Jis tik užsiminė, kad Portugalijoje dirba jo tėtis, nutylėjo apie kitą šeimą, nors skyrybos šiais laikais – įprastas reiškinys, o tvirta santuoka – retenybė. Ji nė kiek nesistebėjo, kad jis įnikęs į virtualius žaidimus, kartais įsijautęs pamosikuoja rankomis ir tyliai kažką burbteli. Šių laikų mada, tipiškas vaizdas.

Kai moteris išėjo į paskutiniame traukinio vagone esantį restoraną pietauti, jis neatsispyrė pagundai pavartyti ant staliuko paliktą knygą. Tai buvo prieš trisdešimt metų išleistas „Geriausių pasaulio novelių“ pirmasis tomas. Kai kurie kūriniai buvo gana trumpi, todėl jis susigundė vieną perskaityti – suspės, kol grįš bendrakeleivė. Išsirinko Edgaro Alano Po „Išdavikę širdį“. Skaitė šiek tiek gėdydamasis, nes dabar priklausė knygiams – taip turbūt apie jį pagalvojo ką tik įlipusi trijulė. Gerai, kad jo nematė draugai – būtų kritę iš juoko! Sakinys po sakinio, ir jis pajuto, kaip novelė įtraukė į savo pasaulį – tai buvo kitoks potyris nei žiūrint vaizdaknyges, kitokia jausena. Pats stebėjosi savimi, kad jam patinka skaityti. Bendrakeleivė grįžo anksčiau, nei jis tikėjosi, šyptelėjo, pamačiusi knygą jo rankoje. Jos lūpų kampučiuose ir aplink akis buvo daugybė raukšlelių, kurios, jo nuostabai, ne darkė veidą, bet savotiškai puošė.

– Na ir kaip? Ką nors perskaitei?

– Po. Įspūdinga pabaiga.

– Klasika.

– Pažįstu keletą skaitančiųjų.

– O Didžiojoje bibliotekoje buvai?

– Ne. Net į galvą nešovė. Maniau, kad spausdintos knygos skaitymas – laiko gaišinimas. Tam sukurtos vaizdaknygės. Jos patogesnės, labai greitai gauni informaciją.

– Ir kramtyti nereikia.

– Ir kramtyti nereikia, – juokdamasis pakartojo.

Ir vis dėlto jiedu sutarė, kad jam bus leista ateiti į Didžiąją biblioteką (pasikalbės su darbuotoju, nes ten ne visiems atviros durys – tik knygiams ir tiems, kuriuos rekomendavo kiti knygiai). Dar abu pajuokavo, kad su savo ritualais ir tradicijomis skaitantieji tampa tarsi sekta.

 

Jis į Didžiąją biblioteką išsiruošė po savaitės, kai mokyklinės atostogos jau ėjo į pabaigą. Prisiminė mergaitę, kurią buvo pasižadėjęs pašnekinti.

Bibliotekos durys buvo didelės ir sunkios, išdrožinėtos ornamentais, vestibiulis tamsokas, ovalo formos ir tik pakilus laiptais aukštyn atsivėrė erdvesnė patalpa, pertverta keliais masyviais metaliniais atitvarais. Jo riešą su kodais nematoma akis nuskenavo keletą kartų, tačiau atitvaro raudona lemputė mirkčiojo nieko gera nežadėdama. Jis nusprendė, kad minutę luktels ir jeigu vartai neatsidarys, išeis iš šito grėsmingo, nejaukaus pastato ir daugiau į jį nekels kojos.

– Tuoj, – išgirdo balsą už nugaros ir atsigręžęs išvydo prakaulų vidutinio ūgio pusamžį vyrą.

Taip ir nesuprato, iš kur jis atsirado, pro kokias šonines duris išlindo, – buvo girdėjęs, kad bibliotekoje yra daug painių koridorių. Vyriškis ištarė jo vardą ir pavardę – vis dėlto traukinio bendrakeleivė nemelavo, pasirūpino leidimu.

– Taip, tai aš.

– Kodas įvestas teisingai, tik stringa kompiuteris, vis nesutaiso. Tai lankotės pirmą kartą? Tie, kas čia pabūna, užsikrečia visam gyvenimui.

– Kokia liga? – paklausė, nors ir pats žinojo atsakymą.

– Skaitymo, – visai rimtai atsakė žmogelis.

– Gal netapsiu knygium. Dar gerai savęs nepažįstu.

– Knygius matau iš tolo. Jie visi pažymėti.

– Na, ant mano kaktos dar nėra jokios žymės, – nusijuokė ir instinktyviai pasitrynė kaktą.

Galės draugams papasakoti apie savo žygį į biblioteką.

– Tai eime, jaunasis bičiuli, – pakvietė, spustelėjęs rankoje laikomą pultelį.

Metaliniai atitvarai trinktelėjo, atverdami kelią.

Jis paklusniai nusekė iš paskos. Stebėjosi savo patiklumu. O gal susitikimas traukinyje su pagyvenusia bendrakeleive bus lemtingas? Gal knygiai padės jam suprasti save, savo siekius?

Jis nebuvo matęs nieko panašaus. Salė, į kurią jiedu pateko, perėję dar vienus atitvarus ir pakilę plačiais sraigtiniais laiptais į trečią aukštą, jį apstulbino – knygos, knygos, knygos. Nuo grindų iki pat lubų, pasiekiamos specialiais stelažais – atvirais liftais. Storos, didelės, plonytės, sprindžio dydžio, odiniais viršeliais, puošniai įrištos ir panašios į brošiūrėles, išdėstytos tik bibliotekos darbuotojams žinoma tvarka. Protu nesuvokiama galybė knygų. Pro šiai didelei patalpai aiškiai per mažus langus rugpjūčio saulė metė kažkokius keistus, kaip jam pasirodė, beveik apčiuopiamus įstrižus spindulius, ir jei ne aukštai lubose degančios lempos, salėje tikriausiai būtų viešpatavusi prietema.

Lankytojų buvo nedaug: storuliukas paauglys, akiniuotas studentas, kelios merginos ir pagyvenusi pora.

– Norėčiau Hugo „Vargdienių“, – tarė prie kompiuterio sėdinčiam darbuotojui storuliukas.

– Visų 4 tomų?

– Žinoma, – kiek įsižeidęs patvirtino berniukas.

– Penkta lentyna. Dešinėje. Pasieksi ranka.

– Aišku.

Netrukus vaikas grįžo su knygomis. Atrodė patenkintas, netgi laimingas.

Prie kompiuterio sėdintis žmogus tik dabar pastebėjo įėjusiuosius į salę.

– Sveikas,– pasilabino vaikino vedlys.

– Laba diena, – pasisveikino ir jis.

– Sveiki, sveiki.

– Skaitytojų netrūksta?

– Netrūksta. Naujoką atvedei? – paklausė prie kompiuterio sėdintis darbuotojas, kurio pagrindinė funkcija šioje salėje, matyt, buvo ieškoti duomenų apie knygas, kur jos padėtos, kaip pasiekti.

Tiek jo palydovas, tiek kompiuterininkas vilkėjo vienodus klasikinio kirpimo pilkus švarkus su išsiuvinėta bibliotekos emblema. Abu atrodė tarsi atklydę iš kitos epochos.

– Rekomendavo.

– Kitokių juk neįleidžiame. O jaunuolis turi pageidavimų?

– „Didysis Getsbis“, – ištarė paskubomis, nors apie šią knygą nieko nebuvo girdėjęs, bet pasikliovė traukinio bendrakeleivės skoniu – sakė, kad jam patiks.

– Fransis Skotas Ficdžeraldas. Geras pasirinkimas, – pagyrė jį atvedęs žmogelis ir šiek tiek pasirausęs tarp lentynų padavė jam plonoką knygelę.

Jis, prisiminęs storuliuką, kuris pasiėmė net 4 tomus, pasijuto nesmagiai.

– Tikrai puiki knyga, – pagyrė ir kompiuterininkas. – Kai perskaitysi, galėsi čia jau ateiti be palydos.

– Pasistengsiu po savaitės grąžinti.

– Mes neskubame. Skuba tie, kas skaito vaizdaknyges. Dar ko nors?

– Pradžiai užteks.

 

Jam norėjosi kuo greičiau atsidurti savo kambaryje, knietėjo pradėti skaityti. Kažin, ar knyga jam patiks, gal teks apsimesti, kad perskaitė? Traukinio bendrakeleivė užsiminė, kad jis kažkodėl primena Getsbį, nors yra per jaunas ir besiblaškantis ieškojimuose. Jis palauks, kol mama nueis į savo kambarį, tada ir atsivers knygą. Pats nežinojo, kodėl nepapasakojo, kad lankėsi Didžiojoje bibliotekoje, neprasitarė ir apie traukinyje sutiktą moterį, apie „Geriausias pasaulio noveles“, „Išdavikę širdį“. Kodėl slapukavo? Bijojo būti išjuoktas, nesuprastas? Bet jam visada atrodė, kad nenustebtų, sužinojęs, jog mama pati yra knygė, tik gyvenimas taip jau susiklostė, kad skaitymui neranda laiko – grįžusi iš darbo būna pervargusi ir svajoja tik apie poilsį, o vaizdaknygės labai greitai nuramina ir užmigdo, veikia kaip migdomieji.

Bet šįkart ji lyg tyčia ilgai sukinėjosi virtuvėje, dar ilgiau svetainėje gėrė arbatą, klausinėjo visokių niekų: apie licėjų, draugus, simpatijas ir antipatijas. Paskui nutilusi abejingai žiūrėjo televizorių: reklamą, koncerto anonsą, žinias. Ir tada jau abu sukluso, jų dėmesį patraukė ekrane šmėstelėję iš licėjaus pažįstamų bendramokslių išsišiepę veidai. Taip, tai didžiulis pasiekimas. Ši jauna, perspektyvi būsimų ekonomistų komanda dalyvavo tarptautiniame konkurse, jų pasiūlymas, kaip mažinti energetikos srityje nuolat kylančias kainas, įvertintas pagrindiniu prizu! – džiūgavo ir džiūgavo neapsiplunksnavęs, turbūt neseniai karjerą pradėjęs reporteris. Vienas iš jo klasės draugų entuziastingai pasakojo, kaip šalis žiemą galėtų sumažinti kuro sąnaudas: reikia popierinius leidinius sudeginti, nes seniai jau visi tekstai, iliustracijos, dailės, fotografijų albumai yra įrašyti ir saugomi laikmenose, įvairiausiuose diskuose, knygas galima skaityti virtualioje erdvėje, tad ir Didžioji miesto biblioteka nebereikalinga, nereikalingos visos bet kurio gyventojo namuose esančios knygos, todėl rudenį jie norėtų skelbti akciją „Padovanok popierines knygas šildymui“.

Jiedu abu pastebimai susierzino. Tylėdami išsiskirstė po savo kambarius. Jis atsigulė, palikęs įjungtą naktinę lempą, kiek persivertęs ant šono iš spintelės stalčiaus išsitraukė parsineštą knygą, švelniai delnu perbraukė neįmantrų viršelį ir atsivertė pirmą puslapį – žinojo, kad nuo šios dienos jis sąmoningai pasirinko savo kelią.

– Knygius, – sakys jam buvę draugai.

Ir jis tuo didžiuosis.