Kitapus Europos: kai mobilizuojasi moterys
Besikeičiantys karo Ukrainoje epizodai – fronto slinktys, mobilizacija Rusijoje, užimtų Ukrainos regionų aneksija, taip pat ir ekonominės, pirmiausia energetinės problemos – gerokai užgožė Irane prasidėjusius didžiulius protestus. Rugsėjo 16-ąją 22 metų kurdų kilmės iranietė Mahsa Amini su šeima atvyko į savo šalies sostinę aplankyti brolio ir išlipusi iš metro buvo sulaikyta Irano moralės policijos už netinkamą hidžabo dėvėjimą bei, kaip teigta, vienai valandai išsivežta į specialias „perauklėjimo“ patalpas. Galvos apdangalo dėvėjimo taisyklė Irane vertinama rimtai – tai ypač krenta į akis lėktuvui leidžiantis Irane, kai visos keleivės ima dengtis galvas. Jos turinys visgi ne toks apibrėžtas, ir nemažai iraniečių, ypač jaunesnių ar gyvenančių mažiau konservatyviose vietovėse (taip pat daugelis turisčių), dažnai prisidengia tik pakaušį ir viršugalvį, o ir aprangą renkasi spalvingą ir stilingą. Tokių moterų gatvėse, juolab Teherane, pamatysi daug, jos nėra masiškai gaudomos. Visgi brolis, nuvykęs prie įstaigos laukti Mahsos, daugiau su ja nebepabendravo: vos po poros valandų mergina atsidūrė ligoninėje ištikta komos, dar po dviejų dienų – mirė. Valdžiai pavedus šį įvykį ištirti, policija savo kaltės neįžvelgė ir nurodė, kad mirties priežastis – širdies smūgis, kuriam įtaką turėjo žuvusiosios ankstesnės sveikatos problemos (artimieji paneigė tokių buvus). Internete atsidūrė įrašas iš įstaigos, jame matyti, kad mergina įstaigoje parkrinta pati, ne po mušimo, tačiau, liudininkių teigimu, ji buvo mušama dar prieš tai, pakeliui į įstaigą; šeima nurodė ant kūno mačiusi nubrozdinimų, juos pastebėjo ir interneto komentatoriai, išplitus nuotraukai iš ligoninės. Galiausiai paskelbta, kad detaliai medicininei išvadai reikės kelių savaičių.
Protestai prasidėjo beveik akimoju – ir gimtajame Mahsos mieste Sakeze, ir sostinėje, kur visa įvyko, ir kitur. Juose ypač aktyvios buvo minios moterų, nusitraukiančių hidžabus, juos deginančių, besidalijančių vaizdo įrašais, kuriuose jos ne tik vienplaukės, bet ir protestuodamos nusikerpa sruogas (tie, kurie pro Ukrainos karo rūką šiuos protestus pastebėjo, lygino juos su rusų reakcija į mobilizaciją, kur daugelis ne išėjo į gatves, o tiesiog individualiai pasileido per sieną). Tai, kad žuvusioji – kurdė, sujungė net keletą prasminių sluoksnių. Kurdai – vis dar viena didžiausių valstybės neturinčių tautų; nors Irane jų padėtis galbūt palankesnė nei Turkijoje, Sirijoje ar Irake, jie visgi savo valstybės norėtų. Protesto kontekste prisimenama, kad ir jų požiūris į islamo bei politikos sąveiką šiek tiek kitoks nei šiitiškos respublikos vadovybės, o ir moters vaidmuo yra papildomai išryškintas kurdų bendruomenėje paplitusios feminizmo formos – džineologijos. Tai tampa ypač ryšku išgirdus šių protestų skanduotes „Moteris – gyvenimas – laisvė“ (kurdų kalba „moteris“ – džin, o „gyvenimas“ – džinijan). Prie protestų prisijungė ir vyrai – ir iš solidarumo, ir dėl noro pakartoti anksčiau reikštus reikalavimus: Irane protestuojama periodiškai, ir tai apima įvairias, dažnai ekonominio pobūdžio problemas, nulemtas, be kita ko, ir itin griežtų Vakarų sankcijų, – tai, kas buvo pritaikyta Rusijai įsiveržus į Ukrainą, Iranui buvo kasdienybė daugybę metų. Protestams įsibėgėjus prasidėjo susirėmimai su teisėsauga ir policijos automobilių gaisrai, atsirado ir daugiau žuvusiųjų, tarp jų ir moterų, ir jaunimo. Ne tik Kurdistane, bet ir Irano Azerbaidžano regione pasigirdo separatistinių šūkių, o Zahedane, kitos mažumos gyvenamame regione, malšinant protestus žuvo išsyk kelios dešimtys žmonių, kartu ir aukštas Revoliucinės gvardijos (kitaip – Revoliucijos sargų) žvalgybos pareigūnas. Protestuotojus turbūt padrąsino ir tai, kad prieš pat protestų pradžią pasirodė gandų, jog Irano aukščiausiasis vadovas Chamenei po operacijos yra itin prastos būklės, o prezidentas Raisi buvo išvykęs į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją Niujorke.
Irano dronai smogė ir Irako kurdams, kurie buvo įtarti kurstantys įvykius. Aukščiausiasis vadovas Chamenei dar pridūrė, kad neramumus koordinuoja JAV ir sionistai. Užsienio šalys neretai remia protestus savo varžovėse: protestuotojai atkreipė dėmesį, kad ir Irano valdžia esą daugiau dėmesio reiškė JAV policininko nužudyto George’o Floydo atžvilgiu nei tėvynainės Mahsos. Prie protestų Irane prisijungė daugybė Irano (ir užsienio, pvz., Angelina Jolie) įžymybių – aktoriai, televizijos pranešėjai, dainininkai, sportininkai. Aktorė Ketajun Rijahi įdėjo įrašą, kur ji be hidžabo (kadangi ji Irane, gerbėjai susirūpino, kas jai gali nutikti), buvusi futbolo žvaigždė Ali Karimi (gyvenantis už Irano ribų) sutraukė daug dėmesio savo palaikymu ir protestų naujienomis socialiniuose tinkluose ir netrukus gavo žinią, kad gali netekti savo nekilnojamojo turto. Šervinas Hadžipuras, protestus įgarsinęs daina „Baroje“, kurios tekste – ir moterų rūpesčiai, ir kiti šalies skauduliai, buvo suimtas (bet paleistas už užstatą). Prestižinio Teherano Šarifo universiteto studentus protestuotojus valdžios pajėgos tiesiog apsupo, kiti studentai papasakojo apie telefonų rinkimą „patikrinimui“. Kai kurie šių protestų niuansai priminė vykusiuosius Baltarusijoje 2020 m.
Kalbant apie perspektyvas, protestai tęsiasi neįprastai ilgai – jau trečia savaitė, mastas didelis, užsienyje gyvenantys iraniečiai suorganizavo didžiulius palaikymo renginius, kuriuose neretai plevėsavo Irano vėliavos su liūtu – ankstesnės šacho valdžios simboliu vietoj dabartinėj vėliavoj esančio stilizuoto Alacho pašlovinimo (vienas iš organizatorių buvo Kanados iranietis, kurio žmona ir dukra žuvo Irano numušto Ukrainos keleivinio lėktuvo katastrofoje). Tačiau protestų akcentas – ne monarchijos sugrįžimas, o laisvė, pirmiausia oresnis (kultūriškai ir materialiai) gyvenimas. Moterų padėtis Irane nebuvo tokia apribota kaip ilgus metus gretimoje Saudo Arabijoje – jos dirbo, vairavo ir neseniai iš konservatyvios valdžios išsireikalavo (Europoje tai skambėtų komiškai) teisę stebėti rungtynes stadione. Vis dėlto jų padėtis taip ir nepriartėjo prie vyrų (tarkim, atlygio požiūriu) ir kažin ar artėtų; valdžia ir dabar yra numačiusi įvairias laisves varžysiančių draudimų, tarkime, laikyti naminius gyvūnus (taip siekiant didinti gimstamumą, esą žmonės neturėdami gyvūnų noriau susilauks vaikų). Kita vertus, valdantieji, galintys kliautis gerai apginkluotų, gausių ir ištikimų jėgos struktūrų parama, dar nėra ėmęsi tokio masto priemonių kaip anksčiau: protestuose žuvusiųjų skaičius (iki šiol apie 150) nusileidžia prieš trejus metus vykusio protesto dėl degalų kainų aukų skaičiui (Irano valdžia tąsyk priskaičiavo dvigubai, o Vakarų žiniasklaida – net dešimtgubai daugiau nei dabar), be to, interneto ribojimai nėra tokie griežti kaip tuomet, kai jis savaitei buvo išjungtas visai (dabar vis dar leidžiama prieiga, tiesa, nepatogi ir nestabili, naudojant VPN). Tačiau degalų kainos – gana buitiška, o beprasmė jaunos merginos mirtis – galingas simbolis. Vakaruose Irano valdžia, kaip, beje, ir Rusijos, neretai siejama su patriarchatu. Tad tęsiasi Vakaruose šaltas, o Rytuose įvykiais karštas – galbūt patriarchų ruduo?
