Kelios pastabos paraštėse
Ir prisireikė man atsiversti šiuo metu galiojančius Valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino reikalavimus. Ir nepatikėjau aš savo akelėmis. Ogi, žinokit, ir po visų reformų viskas labai panašiai, kaip kad buvo, kai studijavau pedagoginiame universitete, tik dar blogiau, nes amžius tai jau XXI. Gaila dabartinių abiturientų. Nauja lietuvių kalbos ir literatūros programa (reikia tikėtis, daugiau laimei, nei nelaimei) ką tik patvirtinta ir bus pradėta diegti mokyklose nuo 2023, aukštesnėse klasėse – nuo 2024 metų. Ji dar tik bus paskelbta teisės aktų registre, tad tebeturėtų būti atvira siūlymams, devintą kartą pamatuota. Kol kas ji pateikiama naudoti itin nepatogia forma, klasės neišskirtos net šriftu – kol susirandi, kas prie ko… Labai plati, sakyčiau, universitetinė programa, deja, todėl ir nerealistiška. Bet joje pagaliau daug erdvės laisvai rinktis, atsirado vietos ir lietuvių Alice Munro, ir aštresnei poezijai, ir esė. Džiugu, kad jau nebe vien tik agrarinė literatūra, o ir miesto, vis daugiau ne esamų, bet būsimų klasikų, moterų kūrybos, dėmesio Šventajam Raštui ir gerai poezijai. Taupydama vietą ir dėl šventos ramybės šiuolaikinių lietuvių autorių pavardžių nevardysiu, jas galima susirasti. Tiesa, rusų autorių šiais laikais kam nors gali pasirodyti daugoka – ir F. Dostojevskis, ir L. Tolstojus, ir A. Čechovas, ir A. Achmatova, ir J. Brodskis, ir M. Bulgakovas, ir A. Solženicynas, dar kažkas – man tai tinka, nors M. Lermontovas gal ir ne būtiniausias, ypač kai vietoj jo galima rinktis J. D. Salingerį. Knygas deginti mėgo A. Hitleris, jeigu ką. Ukrainiečių autorių programoje šiek tiek yra, bet apie šiuo metu vykstantį epochinį lūžį, kuriame paskutinį žodį tars aišku kokia jėga, knygos dar tik bus parašytos. Neaišku, kas jas parašys ir kada jos bus išverstos, todėl programoje kokia nors išnaša pažymėčiau gaires, kad jos būtų įtrauktos, kai atsiras. Programos visada turi numatyti bent žingsnį į priekį.
O štai už kokius nuopelnus literatūrai pasirenkamame sąraše atsidūrė B. Obamos autobiografinis pasakojimas, taip ir nesupratau. Jaučiu, nei jis pats jį parašė, nei ką. Todėl, kad juodaodis? Aha, tai kodėl tada apie gėjus šiuolaikinėje literatūroje nė žodelio, tarsi jų ir jų meilės nė būti nebūtų po saule? Juk tai tokia pati ir ta pati meilė. Programos, kaip suprantu, vėl niekas neprisiruoš pakeisti kokius dvidešimt metų, o atsilieka ji jau šiandien. Nors daug atleidžiu už tai, kad įtrauktas gero stiliaus I. Rudaševskio „Vilniaus geto dienoraštis“ ir – kažkodėl tik vienas – talentingos poetės M. Olkinaitės eilėraštis – šita Lietuvoje ar net lietuviškai parašytos literatūros dalis jau nebeguli sušaudyta griovyje užrišta burna. Jauni žmonės, su kuriais paskutinių klasių mokiniai tapatintųsi, o ne su kokiu nors lyriniu herojumi, kupinu medinio patoso. Iš kai kurių kūrinių taip ir tvoksteli sovietinės propagandos repertuaru, nors kiek ir pridengtu tautiškumu. Europoj vėl keliant galvą nacionalizmams ir fašizmams vertingų savų holokausto pamokų per daug tikrai nebus.
Pagaliau susivokta leisti pasirinkti analizuojamo laikotarpio kūrinius – ne tik lietuvių, bet ir pasaulio literatūros autorių. Išduosiu baisią lituanistų paslaptį – yra tokių lietuvių literatūros laikotarpių, kuriuos pritempti ne tik prie aukšto lygio literatūros, bet ir prie literatūros apskritai sunkiai įmanoma. Iki šiol būtent taip trūks plyš ir tampyta. Kokio nors vienintelio tos srovės ar žanro atstovo lietuvių literatūroje kūryba analizuota akivaizdžiai tik dėl kažkokio istorijos kaprizo, kai pati kūryba – neretai labai prasta arba apskritai viso labo pavadintina nebent rašytiniu šaltiniu. Kultūrininkų flangas neapsikentęs sukilo piestu, kai andai projekte paskutinių klasių programose nebuvo palikta nė vieno užsienio literatūros autoriaus. Ir taip lindime, atsiprašant, literatūrinėj šiknoj, net braliukai vietomis mums nosį šluosto, tokie grynuoliai ir likime? Gal dar su tautiniais kostiumais į mokyklą vaikučiai tegu vaikšto? Ačiū Dievui, sveiko proto balso paklausyta. Nors jeigu man reikėtų rinktis, ką analizuoti, pavyzdžiui, E. Hemingway’aus ar R. M. Rilkės kūrybą, negalėčiau ir nenorėčiau pasirinkti kurio nors vieno ir analizuočiau abu, verčiau kitame etape lėkte pralėkusi neaktualius altorių šešėlius, Ezopo kalba parašytas sovietines poemas ir dar kokią nors siaubingą didaktinę poeziją ar prozą. Gal ir gerai, kad nemokau jūsų vaikų.
Kad į programą ketinama įtraukti skaitmeninio teksto analizę – kaip ir neblogai, nors šiais mokyklų tuštėjimo laikais ir žinant švietimo sistemos reformų tempus gerai parengto mokymo, spėju, ilgai dar tektų laukti. Galbūt vienoj kitoj didesnių miestų mokykloj jis ir būtų aukšto lygio. Ir tai, tiesą sakant, fake news suvokimo visiškai užtektų mokyti per istorijos pamokas, siejant tokio pobūdžio tekstus su politikos mokslais, o tinklalaidžių rengimo – per informatiką, vis tiek jokios meninės vertės tie tekstai neturi. Galiausiai visa tai ar tik nekloja pamatų sampratai, kad grožinės literatūros funkcija – būti tik dėl grožio, kad ji – atgyvena, skirta tik visokiems priplaukusiems, ir apie gyvenimą neturi ką pasakyti?
Tik neišsigąskite, rašinys – tas iš banalybių sukompiliuotas, pagal šablonišką planą parengtas, kaip papūgų išmoktas niekalas – lieka! Nes jį galima nešališkai įvertinti ir jo lengva mokyti. Nesvarbu, kad viskas aprašyta labai gražiai, o iš tiesų mokoma antikūrybiškumo ir antiautentiškumo. Samprotaujamieji rašiniai visai nepakeičia laisvų temų, tokio pobūdžio rašinį atskleisdami platų kultūrinį kontekstą parašyti gali vos keli aštuoniolikmečiai Lietuvoje, ir tai tik geriausiu atveju. Parašyti gerą esė, rašyti pasiūlyta laisva tema galimybės nėra, net jeigu tu – galbūt būsimasis Nobelio premijos laureatas. Įsivaizduoju, kokia kančia ir pasityčiojimas kūrybingam žmogui kurpti neišsišokantį, kažkam įtikti turintį tekstą. Nereik čia šitų… poetų, che che. Galite rašyti nors ir kaip T. Tranströmeris ar G. García Márquezas – gausite nulį. O jei norite kur nors įstoti, rašykite taip, kaip reikalaujama. „Žmogus nuo seno susijęs su gamta“, pavyzdžiui.
