Kas yra katalikiškas rašytojas?
Robertas Mūkas (tikr. Roberts Avens, 1923–2006) – latvių išeivijos rašytojas, filosofas. Išleido aštuonis poezijos rinkinius, dvylika religinio ir filosofinio turinio knygų. Savo kūrybą yra apibūdinęs taip: „Mano filosofija yra poezija be sąskambių, o poezija – filosofija su sąskambiais.“ Rašė latviškai ir angliškai.
Šiandieną dažnai kalbama apie katalikų rašytoją ir katalikišką literatūrą. Šis apibrėžimas parankus, bet tik tiek. Jeigu jis, pvz., skatintų mąstyti, kad egzistuoja ypatinga literatūros mokykla, vadinama katalikiška arba krikščioniška literatūra, tai jau būtų visai kita tonacija. Katalikybė, kaip religija, nėra sužadinusi jokios specialios literatūrinės krypties, ir tai jokiu būdu nebūtų toji užduotis. Todėl tiksliau bus: kalbant apie vadinamąją katalikišką literatūrą reikia mąstyti apie rašytojus, kurie yra ir katalikai, arba priešingai – apie katalikus, kurie yra ir rašytojai.
Kas tokiu atveju yra katalikų rašytojas? Tai žmogus (!), kuris rašo taip, tarsi krikščionybė būtų jo žmogiškojo būdo, būties dalis, į pasaulį ir gyvenimą žvelgia savo būdo, savo būties šviesoje. Nekrikščionis arba nereligingas žmogus galėtų paprieštarauti, kad tai aukščiausio lygmens subjektyvus požiūris, bet mes galime atsakyti, kad kitokių požiūrių meno srityje tiesiog nėra. Šičia yra vienintelis rimtas klausimas: ar katalikų rašytojas, vadovaudamasis savo požiūriu į dalykus, gali sukurti mums įtikinamą, t. y. meniškai įtikinamą gyvenimo ir pasaulio paveikslą. Jeigu tai nutiko arba nutinka, tada, suprantama, tolesnės diskusijos yra bergždžios. Į faktų sieną nesitrenksi kakta.
Kitas faktas būtų šis: Prancūzija davė pasauliui ryškiausių katalikų rašytojų galeriją. Tai nieko nestebina, nes žinome, kad ši žemė, kuri dar šiandien yra taip arti senovės graikų kultūros dvasios, yra ir „vyriausioji Bažnyčios dukra“. Katalikybė tapo prancūzų sielos gelmių dalimi, tai ir tuos periodiškus antikatalikybės protrūkius galima suprasti tik iš senų ir fundamentalių nuosėdų. Jeigu nekreipsime dėmesio į tai ir priimsime pačių prancūzų teiginį, kad jie yra inteligentiškiausia tauta pasaulyje, tada mes jau esame apsiginklavę pakankamai aukštomis premisomis, nors ir šios tautos burtininkai gali apstulbinti mus silpnos kokybės produktais. Bet reikia sutikti su vienu dalyku: jeigu prancūzai yra inteligentiškiausia tauta, tai gal tik todėl, kad jie patys pernelyg rimtai nevertina savo inteligentijos.
Bernanosas, Claudelis, Mauriacas, Julienas Greenas, Marcelis – šie vardai šiandieną rodo tarsi ištisą prancūzų krikščionybės renesansą, tačiau jie drauge priklauso ne tik prancūzų, bet ir pasaulinės literatūros bei filosofijos viršūnėms.
Su jais šių dienų krikščionio sąmonėje pabudo kažkokia nauja rimtis, dėl jų balso sušvito kažkoks klausimas, ir ateityje mums bus mažiau ramybės nei iki šiolei. Bet ir sekuliarizuota Vakarų pasaulio dalis bus priversta įsitraukti į rimtesnį dialogą su „krikščioniškojo fenomeno“ atstovais. Katalikų rašytojui būdinga ši įtartina savybė, kad jis nėra vien rašytojas, kurio kūriniais galima mėgautis laisvalaikiu ir paskui vėl panirti į „realųjį gyvenimą“. Pavyzdžiui, Bernanosas geba „gražiai“ rašyti, bet drauge aiškiai pasako, koks kartais yra negražus gyvenimas, verčia mus maištauti prieš pasaulio atplaišas ir galų gale nesigėdijant parodyti pirštu – pranašo, o ne mandagaus mokytojo pirštu, kur ir kas yra tas pasaulis bei tas gyvenimas, lemtas žmogui. Tokia rašytojo laikysena dirgina šiuolaikinį žmogų, nes šis mano, kad menas turi būti it šventovė, į kurią renkasi visi tie, kurių kiekvieno nosis rodo savo kryptį, kad tokiu būdu bent privilegijuotomis akimirkomis paliūdėtų prie bendrųjų žmogiškojo orumo versmių.
Šiandien katalikų rašytojai vis dėlto nebūtų vieninteliai, pasišventę puoselėti tokią „įtartiną“ literatūrą. Juk žinome, kad visi garsieji tarpukario (tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo) ir pokario (po Antrojo pasaulinio karo) kūriniai Prancūzijoje priklauso vadinamajai angažuotajai literatūrai. Rašytojo paprasčiausiai nebetenkino gyvenimo ir įvykių vaizdavimas, t. y. jo nebedomino grynoji kūryba, nes atsirado pojūtis, jog jis „tarp kitko“ turi padėti ir žmogui gyventi. Dabar rašytojas nori įsitraukti į bendrąją žmonijos kovą už geresnę ateitį, už teisingumą, už tiesą ir t. t. – įsitraukti, žinoma, kaip rašytojas. Taip gimsta kūriniai, kurie ne tik vaizduoja, bet ir „kviečia ir šaukia“, kūriniai, kuriuose rusena arba liepsnoja metafizinis nerimas, protestas prieš netikrą ir melagingą visuomeninį, politinį ir asmeninį gyvenimą, kūriniai, persmelkti filosofinio turinio, o forma, kalbos skambesys nustumti į antrą planą. Jules’is Romains’as, André Malraux, Valéry, Sartre’as, Simone de Beauvoir, Camus – kiekvienas jų turi ką pasakyti, koks turėtų būti pasaulis arba koks jis bus tebesitęsiančiame katastrofiškame vyksme. Nė vienas jų nenori būti pašalietis stebėtojas. Štai André Gide’as, kuris vienu metu buvo prisišliejęs prie komunizmo ir kaip maldininkas vyko į Maskvą, bet paskui nusigręžė ir gana nuosekliai skelbė savo jausminių malonumų pamokymus.
Angažuotumą meno srityje didžia dalimi galima priskirti pastarųjų dviejų pasaulinių karų sąskaitai. Gyvenimas tapo pernelyg tragiška avantiūra, kad galėtumei mėgautis senąja prabanga – rašyti dėl savo džiaugsmo, gaminti „meną menui“. Rašytojams atėjo metas kilti kovon, nuardyti gana papuvusią pasaulio pastato atramą, atgręžti žmogų veidu į tikrovę, tepamato, kad čia nėra ką išvysti, teieško saugesnės vertybės, autentiškesnio savo gyvenimo turinio. Jeigu šiandien ši minčių ir kovos literatūra kėsinasi tapti mados dalyku, tada, kalbant apie katalikų rašytojus, galima pasakyti, kad jie visada buvo angažuoti. Kuris literatūros olimpe yra didesnis už Dantę? Nors šis Florencijos džentelmenas įsivaizdavo, kad galima per pragarą pereiti kaip turistui, bet tai, ką jis išvydo, atima iš skaitytojo turizmo džiaugsmą ir jo „Dieviškosios komedijos“ mes negalime skaityti kaip bėdekerį (kelionių vadovą).
Apibendrinant – katalikų rašytojas negali būti neutralus, „objektyvus“, „realistinis“ vaizduotojas vien todėl, kad jame gyvena begalė suvokimo turinių, pranokstančių bet kurią meno sritį. O jeigu jam pasiseka tapti iškiliu literatūros talento savininku, tada vienintelis dalykas, ką jis geba, – bandyti įkūnyti meno kūriniams turinį, aukštesnį nei menas, nepažeminant meno ir savo tikėjimo. Tai nepaprastai sunki užduotis, tiktai nedaugelis gali įveikti ją, o tuos, kuriems pasisekė ją įveikti, galima vadinti katalikais, krikščioniškais rašytojais. Pagaliau mes nepagalvojame, kad meno žmogui taip būtinas penas išgyventi, dėl ko retkarčiais būtų leidžiama nuryti surogatą. Krikščioniškas tikėjimas meno lauke gali iškelti daugeliui nepasiekiamų standartų vien todėl, kad taip reikia, kad menas nėra viskas. Jeigu daugelis jų nesugebėjo pasiekti, tai nėra tų žmonių tikėjimo kaltė. Tikėjimas negali trukdyti atsirasti genijams mene, kita vertus, jis nėra inkubatorius, perintis genijus.
Jeigu šiandieną galima kalbėti apie prancūzų krikščioniškos literatūros renesansą, tada būtina prisiminti, kad jis prasidėjo po daugiau kaip dviejų amžių tuštumos šiame lauke. Nors nuo pačios pradžios, per viduramžius, Renesanso ir klasicizmo laikotarpius prancūzų raštija buvo giliai krikščioniška savo mintimi ir nuotaika, XVIII a. racionalizmas ir laisvo mąstymo plūsmas sudarkė šį nuoseklumą. Bet, pavyzdžiui, Chateaubriand’as, XIX a. romantikų vedlys, iš naujo surado įkvėpimą krikščionybėje. Lamartine’o ir Hugo kūriniuose galima patirti gilius religinius jausmus, o štai Josephas de Maistre’as ir Lacordaire’as yra atviri, net agresyvūs savo katalikiškuose kūriniuose. XIX a. pabaigoje ir XX a. iškilo nauji vardai, kurie nebesigėdijo skelbti savo tikėjimą antgamtišku. Tai Verlaine’o, Claudelio, Maritaino, Bourget laikmetis. Šv. Tomo Akviniečio filosofija vėl tampa aktuali. Rašto vyrai pamato, kad senasis racionalistų optimizmas, tikėjęsis užtikrinti žmogui laimę laipsniškame materialios ir intelektualios pažangos kelyje, bankrutavo. Liko ta pati senoji žmogaus misterija, tad neliko nieko kito, kaip ieškoti kelių į regionus, kur ji inkaruota nuo amžių amžinųjų – į Dievą. Bet mes galime būti tikri, kad šįkart paieškos vyks atkakliau, rimčiau nei kada anksčiau, nes sudužus brangiosioms iliuzijoms žmogus nori būti apsaugotas nuo visų galimų velnio vilionių. Katalikų rašytojai ir filosofai neatstumia proto kaip savo pagrindinio priešo, tačiau ir nesikliauja juo be apribojimų, kaip tai darė pažangieji tikintieji. Didžiausi naujausių ir tiksliausių proto kompetencijų įžvalgų nuopelnai Prancūzijoje priklauso Jacques’ui Maritainui. Jo įkvėpti prancūzų rašytojai nukaldino naują daugiabriauniškesnį santykį su žmogumi ir pasauliu, jo kūriniuose tikėjimas tampa „įdomus“, rojus ir krikščionis nusipelno rimčiausių apmąstymų apie būtybę, nuo kurios pasirinkimo priklauso ne tik jo asmeninis likimas, bet didžia dalimi ir Vakarų civilizacijos ateitis.
Šičia apžvelgti rašytojai išgyveno krikščionybę, žinoma, kiekvienas su savo temperamentu ir mąstymo kryptimi. Tačiau jie visi turi vieną bendrą ypatybę: suvokimą, kad krikščioniškoji egzistencija yra gili (nemirusi), kupina tragizmo, jeigu ji priimama rimtai. Ar tai būtų Mauriacas, Julienas Greenas arba Bernanosas – visur tamsių spalvų pranašumas (Claudelis – vienintelė išimtis). Bet jų pesimizmas nėra absoliutus, jis paliečia tik anapusinį gyvenimą sąlytyje su dievybe, pasaulį, kuris tapo svetimas Dievui ir pats sau. Krikščionis niekada nebuvo nei pesimistas arba tik optimistas. Tai reiškia, kad dieviškojo dosnumo šaltiniai neužverčiami žmonių sukurtu purvu. Dėl šių šaltinių gyvenimas gali būti tyras, kupinas džiaugsmo; dar yra Protas, ir mes galime siekti tikslo, jeigu patys to norime.
Iš: Roberts Mūks. Tilti: filozofiski vēsturiskas un literāras esejas. Rēzekne: Latgales kultūras centra izdevniecība, 2005
Vertė Arvydas Valionis
