Kad imtų veikti stebuklai
Religinio turinio paveikslėlis nuo mano kambario sienos. Prieš akis jau daug metų vienur ir kitur. Labai man mielas ir brangus. Užrašas lenkų kalba sako: „Šv. Kajetonas teatinų vienuolyne daugina duoną.“ Viena iš mažųjų Vilčinskio „Vilniaus albumo“ litografijų. Išraižė meistras Paryžiuje. Dar pažymėta, kad originalus paveikslas yra iš Viešpaties Jėzaus bažnyčios Antakalnyje. Na Antokolu w Wilnie. Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinys. Apie šv. Kajetoną pasiskaičiau kontrafakcinėje vyskupo Valančiaus knygoje „Gywenimai szwentujų“. Rašoma, kad buvo labai pamaldus ir asketiškas kunigas, vargšų mylėtojas, nors pats kilęs iš didžiūnų, išsimokslinęs, tarnavęs popiežiaus dvare. Subūrė XVI a. teatinų vienuoliją pakelti kunigijos moralę ir reformuoti sielovadą. Apaštalaudami teatinai buvo pasiekę Armėniją ir Gruziją, net pietryčių Aziją. Turėjo kolegiją Lvive. Apie duonos padauginimo stebuklą Valančius nieko nepasakoja. Gal tai tik nežymus epizodas. Greičiausiai vienuolynas, šelpdamas pavargėlius, sykį buvo pritrūkęs duonos, taigi šventajam teko pasitelkti savo stebuklingas galias. Jeigu duona visą laiką būtų tik kritusi iš dangaus, koks ten stebuklas. Ir vargšų maitintojai nebūtų įgiję nuopelnų.
Ant paveiksliuko šv. Kajetonas lenkiškai pavadintas patron do boskiej opatrzności. Dieviškosios apvaizdos globėjas. Supratau šį rudenį, kad nieko nerasi geriau, tinkamiau mūsų komplikuotiems laikams. Apniukęs spalio dangus ir vis dar žalios medžių viršūnės už lango. Aną rytą žiūriu į tai ir galvoju, ko dabar labiausiai trokšta širdis. Ne pavasario, ne meilės ir laimės, ne tikėjimo ir vilties dorybių, ne gerų naujienų iš Ukrainos, bet stebuklo. Vieno, kad ir paties mažiausio stebuklo. Tikro, konkretaus, ne iš popsinės serijos apie šiokiadienių grožį ir šventumą. Kad viskas būtų pažodžiui kaip ta kunigo Kajetono padauginta duona. Ir kad iš tiesų aiktelėtum. Bet stebuklams turbūt reikia atitinkamo fono. Tikros audros, tuščių rankų ar pintinių, tuščios širdies.
Kas tik netingi, per pamokslus vis pacituoja iš konteksto ištrauktą Rahnerio frazę, kad naujojo amžiaus krikščionys būsią mistikai. Bet mistikas pirmiausia meldžiasi ir tiki stebuklais. Labiau remiasi tikėjimo nuojauta nei bažnytiniais dekretais. Kad ir kaip keista, šis krikščionybės aspektas darosi patraukliausias technologijų valdomam žmogui. Nebe pirmą kartą istorijoje toks paradoksas. Šv. Antano, stebukladarių čempiono, kultas suklestėjo kaip tik Apšvietos laikais, kai net vyskupai skelbė, jog žmoniją išgelbės mokslas.
Viešpaties Jėzaus bažnyčia Antakalnyje priklausė vienuoliams trinitoriams. Jie ir užsakė jau senstančiam dailininkui tą paveikslą. Greičiausiai kabėjo jų refektoriume – pagal turinį. Kai po sukilimo caro valdžia trinitorių vienuolyną uždarė, paveikslas nukeliavo į Šv. Jono bažnyčią. Jis anksčiau kabojo Šv. Barboros koplyčioje pietinėje navoje. Tarybiniais laikais, universitetui švenčiant jubiliejų, bažnyčioje buvo atidarytas Mokslo muziejus. Beveik metus dirbau ten sargu. Muziejaus direktorius Žilėnas personalą slapta atsirinkdavo pagal religinius įsitikinimus. Kad nebūtų bedieviai ir palaikytų bažnytinę nuotaiką. Man labai patiko tos pareigos. Liepdavau delegacijoms nusiimti kepures. Gėlių puokštes nuo Adomo Mickevičiaus atminimo lentos perkeldavau prie tuščio bažnyčios tabernakulio. Prie kiekvieno altoriaus naktimis sukalbėta daug maldų, išbandyta sakykla ir visos barokinės klausyklos. Šv. Barboros koplyčios altorius ir interjeras buvo visai juodas. Lyg nuoroda į sunkius laikus ir tvyrančią tamsą. Ten melstis reikėdavo dar ilgiau. Ir, žinoma, vienintelio dalyko – kad sugrįžtų į tą vietą šventoji mišių auka. Bet turėjo praeiti dar visas dešimtmetis. Austrai po karo irgi dešimt metų organizuotai kalbėjo rožinį ir tik taip išstūmė iš savo šalies Raudonąją armiją. Mistinė patirtis.
Instituciniu požiūriu šventajam duonos daugintojui Kajetonui ir jo vienuolijai nepasisekė. Teatinai ilgainiui prarado savo vienuolynus ir puošnias bažnyčias Europos sostinėse, išnyko jų misijos. Šiuo metu pasaulyje likę gal kiek per šimtą teatinų ordino narių. Jie niekada nesusigrąžino konfiskuotos nuosavybės ir niekada to net nesiekė. Čia ta pati nuoroda į mistiką, kaip ir kiekvienas kitas savo teisumo ir jėgos atsisakymas.
Laukia sunki žiema, ir ne tik mūsų. Smūgis po smūgio visų sričių visagalybėms: ekonominei, politinei, karinei, mokslinei, bažnytinei ir t. t. Tačiau tada kam nors, galbūt iš pačių pakraščių, būna suteikiama galia padauginti duoną. Arba bet ką, ko reikia, kad turėtume gyvenimo. Taip pažadėta. Ir jau buvę ne kartą.
