Menas, stipresnis už erdvę

Su Lukiškių kalėjimu mano santykis komplikuotas. Ir kaip vilnietės, ir kaip devintojo dešimtmečio paauglės – kai išėjus į gatvę nereikšdavo, kad iš jos grįši. Nusikaltimai į gatves ateidavo iš už kalėjimo tvoros ir atvirkščiai. Įsivaizduokim, ką žmogus gali padaryti baisiausio kitam žmogui, vaikui ar gyvūnui, – visi tie „žmonės“ pabuvo erdvėje, dabar tapusioje pramogų, laisvalaikio ir biurų zona, kurioje vyksta performansai ir atidaromos parodos. Jautresniems žmonėms saulės rezginį sutraukia, vien įėjus į teritoriją, ką jau kalbėti apie galimybę čia dirbti ar linksmintis.

 

Ko būtent reikia, kad menas nugalėtų charakteringą, šiuo atveju neigiama prasme, erdvę, o ne atvirkščiai? Erdvės ir eksponuojamo meno santykis pastarojo nenaudai – ne toks retas reiškinys. Pavyzdžiui, parodos Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, iki atšventinimo ir atidavimo tikintiesiems tarnavusioje kaip meno ekspozicijų erdvė, išskyrus retas išimtis, tiesiog nublankdavo prieš stiprią šventyklos energiją.

 

Kad erdvė, jau pati turinti savo istoriją, neužgožtų meno kūrinio, būtina kolaboracija. Septynios menininkės, Lukiškių kalėjimo teritorijoje surengusios jungtinį projektą-parodą, priima šį iššūkį – savo darbais papildydamos, pratęsdamos, įprasmindamos mažų klaustrofobiškų kalėjimo pasivaikščiojimo kiemelių istorijas. Kiekviena istorija skirtinga, papasakota per menininkių patirtis ir jauseną. Visas istorijas jungia bendras vardiklis – išlikimas, tapęs ir parodos pavadinimu.

 

Įėjus į ekspozicijos teritoriją, pasitinka kompozitorės Gailės Griciūtės specialiai projektui kurta garso instaliacija „Playing jail“, išgauta stryku liečiant įvairius kalėjimo paviršius. Labai atsargiai žiūriu į bet kokį garsinį foną parodų erdvėse – paprastai tai būna nepakankamo meno kūrinio poveikio kompensacija. Šiuo atveju efektas dvejopas – garsų kakofonija kuria meditacinį parodos foną, panardina į savotišką transo būseną ir rezonuoja su kitomis instaliacijomis, bet kartu norisi bent periodiškų tylos pertraukų.

 

Kad ir lankantis skulptorės Marijos Šnipaitės apipavidalintoje „celėje“ su steriliai baltu, plytelėm išklotu baseinėliu, kuris, pasirodo, uždengtas veidrodžiu, abejingai atspindinčiu dangų ir žiūrinčiųjų veidus. Įspūdį sustiprina ir makabriškumo suteikia šalia besimėtantys kalėjimo šunų kadais apgraužti kaulai ir niekur negalinčių pakilti betoninių balandžių figūros. Apgaulingas kvietimas pabėgti ir čia pat atsakymas – išėjimo nėra ir nebus.

 

Subtili fotografės Dovilės Dagienės-DoDa sidabro želatinos technika išgautų kalėjimo augalų atspaudų ekspozicija „Perimetro herbariumas“ irgi reikalauja tylos – jau vien tam, kad galėtum įsigilinti į menininkės pasakojamą istoriją apie Lukiškių teritorijoje kadais gyvenusią totorių bendruomenę ir čia stovėjusią jų šventyklą. Ją dabar teprimena pro šaligatvių ir gatvių betoną į šviesą besistiebiantys augalai, kuriuos menininkė surinko ir panaudojo atspaudams. Nuotraukose augalai atrodo kaip šešėlių reversai, neryškiai boluojantys ir labai trapūs, regis, tuoj pat pradingsiantys dėl pakitusios šviesos.

 

Fotografės, instaliacijų menininkės Aušros Griškonytės-Volungės nuotraukų ekspozicijoje „Nelaisvė laisvėje“ – netipinės išvaizdos vyrai su makiažu, apsivilkę moteriškais drabužiais. Įdomu, kad, kalbėdami apie netipinį vyriškumą, mes vis viena neišvengiame bazinės vyriškumo sąvokos, nuo kurios atsispirdami kvestionuojame normą kaip savotišką kalėjimą. Todėl menininkė natūraliai kelia retorinį klausimą – kiek laisvės turime savyje. Kiek gebame atsisakyti stereotipų ir natūraliai priimti kitą ir kitokį – kad jis galėtų išlikti visateisiu visuomenės nariu.

 

Tapytojos Eglės Ridikaitės suskaičiuotos plytos turbūt akivaizdžiausiai parodo šioje vietoje kalėjusiųjų kasdienybės absurdiškumą ir beprasmybę: diena iš dienos artėti prie išsipildymo – išėjimo į laisvę – išrašant vis augantį skaičių. Skaičiai žymi dienas, jų tiek, kiek dienų turi vienuolika metų. Beprasmybė, kuri kartu yra ir prasmė, – artėti prie datos, kada atsivėrusi laisvė parodys, išliksi ar ne.

 

Dailininkė Aistė Kisarauskaitė (ji ir menotyrininkė Algė Gudaitytė yra parodos kuratorės) piešinių cikle „Išlikimas“ fiksuoja savo draugės, sergančios vėžiu, gydymosi eigą. Ligonės kasdienybę, kuri susideda iš vizitų į ligoninę, chemoterapijos kursų, savijautos aprašymų, atspindi draugių susirašinėjimas mesendžeryje. Perpieštos nuotraukos, perrašyti dialogai formatu nesiskiria nuo tų, kuriais dalinamės su savo draugais, tiesiog norėdami pasidžiaugti kasdieniais dalykais. Skaudus ir jautrus ciklas apie tai, kas ligos metu svarbiausia, – apie viltį.

 

Kai kurių čia kalėjusiųjų jau nebėra tarp gyvųjų, kai kurie tebekali kitur, gal tik dalis išėjusiųjų tebėra laisvėje. Tapytojos Ievos Mediodios ciano atspalvių drobėse blyksi ištapytos žaltvykslės būtent jiems. Tiems, apie kuriuos ne visad norim žinoti, o sužinoję – prisiminti. „Žinodami, kad mūsų atmintis gali kisti ir kad tai yra natūrali atminties biologija, galime surasti savyje daugiau atlaidumo ir pakantumo kiekvienam iš mūsų“, – įsitikinusi menininkė. Žvakių ugnis valo erdvę, gal sutapimas, gal ne, bet būtent prie Ievos darbų norisi užsibūti ilgiau ir gal net sukalbėti maldą – už čia buvusius.

 

 

Apžiūrinėjant parodą, erdvė nepaliauja pasakoti savo pačios istoriją. Kiekviename kiemelyje – po jau surūdijusią, prie sienos prisuktą peleninę, kalinių palikti užrašai – „ieškau moters“, išrašytos datos ir telefonai. Viename suolelyje išraižytos raidės MK.

Staiga pakilęs vėjas pradeda plakti stogą atstojantį celofaną, o įsiūbuotos nuotraukos ima daužytis į plytų sieną. Šėlsmas nurimsta staiga, kaip ir prasidėjęs, tarsi finaliniam akordui pliūptelėjus ant celofaninio paviršiaus susikaupusiam lietaus vandeniui. Erdvė gniaužiasi, stumia tave iš jos – kaip atėjūną, svetimą.

Lieka tik menas, šiuo atveju stipresnis už erdvę.

Paroda „Išlikimas“ Lukiškių kalėjime (Lukiškių skg. 6, Vilnius) veiks iki rugsėjo 30 d.