Vidinė žuvis
Kruopštus tyrimas, įspūdinga biologinių, psichiatrinių ir literatūrinių šaltinių sintezė. Aristotelis, Freudas, Homeras, Grassas ir kiti. Smulkmeniška, gal kai kur šiek tiek nuobodoka objekto tyrimo istorija. Tačiau gausybė mokslininkų ir entuziastų į dienos šviesą siekė ištraukti vieną paslaptingiausių būtybių. Ir riebus, ir saldus, ir šleikštulį keliantis, ir besivyniojantis aplink ranką. Šitiek dėmesio? Svenssonas toli gražu nėra pirmasis, paskyręs geriausius savo gyvenimo metus. Neišsenkantis gamtininkų neurozės šaltinis, gamtos mokslų šventasis gralis.
Dabar daugiau ar mažiau žinoma, kad šis padaras neatsiranda savaime iš nieko, iš molio ir žemės dulkių – kuo šimtmečiais buvo tikėta. Taip pat ir nesėkmingai mėginta atrasti reprodukcinius organus. Nepasisekė ir jaunajam Sigmundui Freudui, Triesto tyrimų stotyje atlikusiam daugybę skrodimų. Neatskleidė seksualumo. Kiek įtakos psichoanalizės raidai turėjo tai, kad būsimasis daktaras, tyrimų sezonui baigiantis, juos ir vietines moteris vadino vienu žodžiu – bestijos?
Svenssonas nesidrovi savo herojaus paversti metafora, aptarti antropocentrizmo pinklių ir kartu sužmoginti, padaryti dramatišku personažu, nubrėžti paralelių su amžinojo sugrįžimo mitu. Autoriui rūpi „egzistencinis tikslingumas“ su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Ne šiaip sau personažas, o simbolinis metafizikos įsikūnijimas. Svenssono saga pasižymi refleksyvia, asmeninės patirties nuskaidrinta filosofija.
Kodėl gi ne koks nors migruojantis balandis ar klajojanti žirafa? Taip atsitiko, kad Svenssonas sūnus ir Svenssonas tėvas (kaip, ko gero, visi ankstesni Svenssonai) kartu sutiko gyvatišką, baisų, atstumiantį ir patrauklų padarą. Priartėjo prie pasaulio paslapčių. Tėvas ir sūnus tapo šiek tiek aiškesni vienas kitam. Svenssonas mus gundo būti naivius, šiek tiek pamišusius, pasinaudoti mokslo bei žinių spragomis ir tikėti stebuklu, tai yra savo akimis. Juk unguriui mirtis yra reliatyvi sąvoka.