Trejetas nepraeis

Žinomo tarpukario fotografo J. Pauros grupinis portretas. Panevėžys, ketvirtasis ano amžiaus dešimtmetis. Yra antspaudas kitoje nuotraukos pusėje. Daugiau jokios informacijos. Mėginau aiškintis, kas tos trys poniutės romantiško peizažo fone. Panevėžio apskrities bibliotekos rinkiniuose yra J. Pauros nuotraukų archyvas. Kartojasi tos pačios fotoateljė dekoracijos. Vidurinioji poniutė išniro dar sykį. Bet jau viena, su didžiule chrizantemų puokšte, dar labiau išsipusčiusi ir dar meistriškiau apšviesta. Tik jau pas kitą garsų miesto fotografą J. Žitkų. Bibliotekos fonduose ji irgi bevardė, pavadinta nežinoma moterimi. Turbūt visa trijulė anuo metu buvo per daug pažįstama mieste, kad reikėtų minėti vardus. 

Žodžiu, istorijos neišeis pratęsti faktais. Kai nuotrauką gal prieš metus nusižiūrėjau internete, ji ir pralinksmino, ir gražiai priminė kelias pažįstamas moteris, jų laikyseną, žvilgsnius, mimiką, stilių. Visą kūno ir drabužių kalbą. Vienodai ant skreito dedamos rankos. Numanomas sielų ryšys. Bendros paslaptys. Amžius gal kiek skiriasi, bet draugystei tai neturi reikšmės. Džiaugsmas pabėgti nuo vyrų, vaikų, virtuvės, bažnyčios. Beveik sąmokslas. Taigi dar po vieną taurę šampano! Už gyvenimą ir nevystantį grožį. Labai norisi, kad jis nevystų.

Bet aišku, jog čia nei kasdienybės, nei kokios realios šventės paveikslas. Moterys fotografo ateljė tik pozuoja, vaidina. Galbūt kartoja jau išmoktus vaidmenis ir scenas. Perskaičiau, kad J. Paura nemažai fotografavęs teatro gyvenimą, aktorius. Mieste netrūko spektaklių. Afišos skelbė anuo metu populiarių operečių pavadinimus: „Geiša“, „Velnio pakriūtė“, „Doringa Zuzana“. Trijulė iš nuotraukos prašyte prašosi į sceną. Gal ir iš tiesų ten buvo. Žiūrėk, kas nors ims ir atpažins, įvardins. 

Daugelis tarpukario nuotraukų be galo graudžios, nes žinai, jog viskas netrukus baigsis. Laiminga Pirmosios Komunijos vaikystė, šeimos šventės, užstalės su rinktiniais gardėsiais, šampanas ir likieriai, „Kipro Petrausko“ muilas, iščiustytos karių ir dvasininkų uniformos, ministerių frakai, Laisvės alėja ir gintarinis pajūris. Dings nuo krūtinių smetoniški ordinai ir medaliai, supleškės fotografijų albumai, laiškai, dienoraščiai.

Šios elegantiškos trijulės likimo negaliu nuspėti. Ar turėjo teisintis dėl savo socialinės kilmės, pažiūrų, profesijos, priklausymo buržuazinėms organizacijoms, gražių drabužių ir geros nuotaikos fašistinio režimo priespaudoje. Gali būti, kad šilkai ir karakuliai kuriai nors iš šių poniučių bus be gailesčio pakeisti į juodą lagerio fufaikę. O kita, laimingesnė, gal reabilituosis, persiauklės, uoliai repetuos socialistinį dainų švenčių repertuarą ar „Vestuves Malinovkoje“.

Kažkur popiežiaus Pranciškaus raštuose perskaičiau mintį, kad kiekvienas žmogus turi teisę būti laimingas. Iki tol bažnyčiose vis kalbėta apie amžinąją laimę po mirties. Ir kad ją reikia pelnyti doru gyvenimu, užsitarnauti lyg kokią dangaus pensiją (čia girdėto pamokslo citata). Be abejo, žmonių teisė į laimę šioje žemėje pareikalautų iš pamokslininkų daugiau išminties ir pasišventimo negu pensijos dokumentų tvarkymas. 

Kas šioje nuotraukoje užvis gražiausia, turbūt ir yra moteris apėmęs laimės pojūtis, išgyvenamas ar trokštamas, ar suvaidintas. Net jeigu tai baigiasi, nutrūksta, nėra tobula. O viskas praeina ir baigiasi bet kokiu atveju ir bet kam šioje žemėje.

Galima pažvelgti ir taip, kad nebūtų baugu laikinumo ir žemiški dalykai padvelktų amžinybe. Senuose paveikslėliuose trys taurių bruožų merginos, vilkinčios tunikomis, įkūnija tris didžiąsias krikščioniškas dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Tiek graikų, tiek lotynų kalba šie trys daiktavardžiai yra moteriškosios giminės. Taigi merginos čia visai vietoje. Kartais jos iškėlusios ar apsikabinusios tris tų dorybių simbolius: kryžių, inkarą ir širdį. Apaštalas Paulius savo garsiame tekste pranašauja, kad tas trejetas pasiliks, kai visa kita praeina ir baigiasi.

Jau iš pradžių, gavęs tą nuotrauką, pagalvojau, kad čia gali būti dar viena tikėjimo, vilties ir meilės dorybių personifikacija. Tik vis dvejojau, kokį titulą suteikti kiek-vienai iš tos trijulės. Dabar jau žinau. Perkratęs visus panašumus ir aplinkybes. Dar labai prisidėjo karalienės Elžbietos paskutinės kelionės transliacija. Šv. Dvasia, patepusi karalienę, taip viską surikiavo, kad net laidotuvių ceremonija taptų proga patikėti ar gauti vilties, ar pajusti meilę. Kalba ir kiti apie tai. Pavyzdžiui, sako, kad nuoširdžiai meldėsi, atgavo ramybę, net slapta įsimylėjo – gal tradicijas, o gal kurią princesę ar princą.     

Trejetas nepraeina. Išmokęs nepaisyti nei nuodėmės, nei mirties. Dėl to ir linksma – kartu su tomis iš nuotraukos.