Šėtoniškas angelas

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 17

 

Vestuvių svečiai išsivaikšto. Prasideda kasdienybė. Elza ir toliau atstūminėja Vilhelmą. Kovos lovoje karštos. Elza atsikalbinėja blogomis moters dienomis. Jos higieninė apranga, pritvirtinta prie ypatingo diržo, primena viduramžių nekaltybės šarvus. Trumpai tariant, Elza kovose turi didelį pranašumą. Be to, ji parodo įvairialypę išmonę. Pavyzdžiui, prieš Vilhelmo bučinius ji sugalvoja miegojimą su akiniais ant nosies. (Vilhelmas mano, kad tai motinos nuosavybė, nes dienomis Elza akinių nenešioja.) Atskleidusi, kad Vilhelmui džiaugsmą teikia net prisilietimai prie jos kūno, Elza sustiprina fortifikaciją muslino kelnėmis, XIX amžiaus impozantiška damų baltinių dalimi su blauzdinėmis per kelių lenkmenis.

Paskui Elza taktiką keičia. Ji praneša, kad santykiai galėtų būti kitokie, jei Vilhelmas ją nuvežtų į Rygą papramogauti teatruose ir restoranuose. Ji norėtų gyventi gerame viešbutyje ir įsigyti kelis naujus drabužius.

Suprantama, Vilhelmas sutinka. „Mano auksine žmonele, – kodėl nesakei anksčiau? Kankinaisi pati ir kankinai mane!“ Elza nusiima akinius (tik akinius!) ir leidžiasi pabučiuojama. Vilhelmas iššoka iš lovos ir su kelnėta Elza ant rankų dainuodamas šoka valsą. Jis laukia kelionės į Rygą, kaip laukė vestuvių dienos.

Tiesiog delnuose ištirpsta daugiau nei penki šimtai rublių, bet Vilhelmas ant sparnų. Tos šešios dienos to vertos! Po „Tanhoizerio“ spektaklio Vokiečių teatre, po pasivažinėjimo Rygos bulvarais, po prašmatnios vakarienės žvakių šviesoje viešbučio „Peterburgas“ restorane Elza liukso numerio lovoje po aksomo baldakimu pagaliau jam atsiduoda. Tai Vilhelmas aprašo šitaip:

„Mano meilė Elzai buvo beribė. Prisiminti, kad dovanai trūko nekaltybės, reikštų tuščiadvasiškumą ir smulkmeniškumą. Ji lyg skraidantis kilimas vėl ir vėl nešė mane į dangų; pakeldama į žėrinčias aukštumas ir nusviesdama į saldžias bedugnes. Lyginant su audringa jos energija, labai giliu įkvėpimu ir, reikia manyti, atitinkamais fiziniais duomenimis, patyrimas, kurį buvau įgijęs su kitomis moterimis ir net profesionale – „Versalio“ Eme, – atrodė baugštus, verksmingas žaidimas. Neabejojau, kad mūsų kūniškas artumas yra visa ko santarvės pradžia. Jaučiausi laimingas: pagaliau suradome vienas kitą!“

Vis dėlto Vilhelmo džiaugsmas trumpas. Grįžusi namo Elza pasikeičia. Ištisas dienas gyvena kartu, bet lyg nematydama vyro. Vaikšto po kiemą įtemptu veidu, neramiomis akimis. Vilhelmas nori žinoti, ko ji ieško. Elza atsako kažkokiais nesuprantamais postringavimais. Kai Vilhelmas, dėl Elzos pasirengęs daryti įmanoma ir neįmanoma, paklausia, ko jai trūksta, ar ji neturinti kokių norų, nuskamba dar keistesnis atsakymas – visoms moterims trūkstą laisvės dvasios, vyrų egoizmas esą permerkęs pasaulį kaip pamazgų vanduo mazgotę.

Lovoje kovos nebevyksta. Bet tai nėra ta Elza, apie kurią rašyti prisiminimai. Ji pavirtusi pusgyve būtybe, primenančia rupūžę, kuri, lyg įšalusi į nematomą ledo luitą, sustingusiais sąnariais ir be jokios reakcijos nejautri voliojasi su juo po viena antklode.

„Kas kita man liko, kaip švelninti skausmą svaigulyje? – klausia Vilhelmas ir elegiškai tęsia: – Kaip dėkingą bendražygį atradau poną Rozenvaldą. Nors jis jau buvo toks alkoholio vartotojas, kuriam prarasti nuovoką užtenka kelių taurelių. Elzos motina širdo, išvadino mane gundytoju, nelaimės nešėju. Užleistas ūkininkavimas neliko be pasekmių. Po palyginti gero derliaus pavėlavau parduoti grūdus. Skubėdamas atgauti tai, kas prarasta, susidėjau su klastingu tarpininku. Nuostoliai buvo dideli.“

Žiemą abu nutaria dar kartą „atsikvėpti“ Rygoje. Pinigų nėra, bet pagunda didelė. Vilhelmas pasirašo vekselį. Vėl gyvena plačiai, vėl iššvaisto dideles sumas, bet darnumo euforija nebepasikartoja.

Elza elgiasi nesuvokiamai. Išsigalvoja vieną už kitą beprotiškesnių reikalavimų. Kai Vilhelmas, „nerdamasis iš kailio“, pataikauja žmonos užgaidoms, tyčiojasi iš jo ir ironiškai niekina. Naktimis ji dažnai verkia. Vilhelmas bando raminti, išsiaiškinti priežastis. Elza atsako neapykantos protrūkiais. Dažnai užtenka vieno žodžio, vieno judesio, kad sukeltų Elzos šėlsmą. Jai malonu nublokšti ištroškusįjį meilės lyg užkritusį vabalą, suteikti jam šaltą prablaivymą.

Vilhelmo nervai pakrikę, jo kantrybės saikas perpildytas. Neapykantos audrose jis nebesivaldo, muša ir smaugia Elzą. Ji lieka neprieinama.

Trečios kelionės į Rygą metu viešbučio kambaryje eilinio ginčo įkarštyje Vilhelmas išsitraukia revolverį ir nukreipia į Elzą.

– Na šauk, šauk, ko lauki! – Elza žvelgia degančiomis akimis. – Jau geriau mirtis negu toks gyvenimas.

– Ko tu iš manęs nori?! – šaukia Vilhelmas.

– Iš tavęs? Nieko. Bet tu draskai mano sielą.

– Tuščia kalba!

– Tau viskas tuščia kalba. Tu visai nežinai, kas yra siela!

– Elza, aš tave myliu.

– Tu man esi kaip virvė ant kaklo, kaip akmuo ant širdies.

Ūkis skęsta akyse. Senasis Rozenvaldas kasdien svirduliuoja tarp apsvaigimo ir pagirių. Vilhelmas važinėjasi aplink arba ištisomis dienomis neišeina iš kambario. Neprižiūrimi tarnai šlaistosi. Kai ateina laikas išpirkti vekselį, pinigų nėra. Vienintelė išeitis – įsileisti į namus nuomininką, kuris gali iš anksto sumokėti nuompinigius. Toks vyras, laimei, atsiranda.

Gyvenimas dar pablogėja. Pinigų trūkumas nuodija kiekvieną žingsnį. Jie turi susispausti trijuose kambariuose. Elzos motina visada kartu. Viską girdi, viską mato, visur kišasi. Neapykantos atmosfera tirštėja kaip aitrūs dūmai, blogai traukiant kaminui. Ateina nauji skolų tvarkymo terminai, nuomos pinigai išleisti, nėra vilties, kad toliau kas nors keisis į gera.

Ūkio žlugimą ir santykius su Elza Vilhelmas aprašo dvidešimtyje puslapių. Kai jis, lyg pabudęs iš narkotinio apkvaišimo, su pasibaisėjimu žiūri į savo gyvenimą, nėra suprantamas nei paaiškinamas apdujimas, jį atvedęs į tokią gilią pražūtį. Jis prakeikia susitikimo su Elza momentą, visų nelaimių priežastį. Kokia jėga traukia prie jos su nepaaiškinama galia? Galbūt tai liga? Gal nenugalimas vienos vienintelės moters siekimas panašus į sergančiojo pasiutlige vandens ir šviesos baimę?

Pirmieji vaizdiniai apie akinamą Elzos grožį dabar jam atrodo ginčytina vizija. Laikui bėgant ji pasikeitusi tūkstančiu pavidalų, atsiskleisdama ir bjauriomis, kvailomis, juokingomis, gobšiomis, net žvėriškomis grimasomis. Kokia, pavyzdžiui, iš tikrųjų jos nosis, jis taip ir nežino. Kartais jos veido išraiškos tokios, kad nosis atrodo subtili, proporcinga, graži. Kartais grubiuose bruožuose regisi negražus, keistas snapas. Ir jos kojų vadinti gražiomis nėra pagrindo. Jos masyvios, stipriomis blauzdomis, storomis kulkšnimis. Na taip, bet būtent tokios jam… Ir svarstymai sugriūna, pasirodo tušti, nereikalingi. Juk pykdamas, kokia ji bloga, kokia klastinga, kokia pikta, jis galvoja apie ją. Nes visiškai negalvoti apie ją nepajėgia. Jis ir jo gyvenimas užpildytas Elzos kaip akmuo savo išmarginimu – neatskiriamai, neatsiejamai. Jei jo nepasotinamas siekis yra liga, jis neturi nė mažiausio noro išsigydyti.

Pavasariop ateina Elzos dvidešimt trečiasis gimtadienis. (Tik dvidešimt trečiasis, pagalvojau skaitydamas rankraštį.) Po vakarienės, kuri vyksta tvyrant seniai nejustai santarvei ir, kaip rašo Vilhelmas, „Elzai rodant net meilų švelnumą“, sukaktuvininkė išreiškia norą pasižiūrėti, ar beržynėlyje dar neboluoja verbos. Jiems dar neišėjus iš kiemo, Elza puola Vilhelmui ant kaklo.

– Aš šiandien nusprendžiau, kad taip kaip iki šiol toliau gyventi negalima. Pavasaris yra tinkamas laikas pradėti iš naujo.

Vilhelmas netiki savo ausimis. Galbūt Elza jį vėl kvailina? Galbūt jai nuo gimtadienio vyno susisuko galva? Bet kalba skamba teisingai.

– Aš viską apgalvojau. Čia mums likti negalima. Net jei skolos bus išmokėtos, iš nuomos pinigų mūsų šeima išgyventi negali.

Elzos planas šiuolaikiškas ir, galima sakyti, beveik banaliai būdingas praeito šimtmečio devintojo dešimtmečio antrajai pusei: reikia ieškoti laimės galimybių Amerikoje, į kurią persikėlėliai traukia iš visų pakampių. Laikraščiai apie tai ir terašo.

– O kas tada bus su Daukšomis?

– Nieko ypatingo, mielasis. Daukšas reikia parduoti. Dalis pinigų bus mūsų kelionei ir gyvenimo pradžiai, dalis pasiliekantiems.

– O tu… Tu iš tiesų važiuotum?

– Su didžiausiu džiaugsmu!

Vilhelmas sutrikęs. Nesakydamas nei „taip“, nei „ne“, jis kvailai juokiasi, pliaukši rankomis ir išrėkia nedaugelį žinomų angliškų frazių. Dėl Daukšų likimo maža bėda. Nei jos Vilhelmui mielos, nei kitaip į širdį įaugusios. Bet Amerika? Su Amerika yra taip, lyg viduryje nakties jį vilktų į tamsų, svetimą mišką. Kas ten laukia – jokio supratimo. Mintis, kad jis galėtų atsidurti Amerikoje, Vilhelmui niekada neatėjo į galvą. Apie Ameriką visada pynėsi vaizdiniai kaip apie kažin ką be galo tolima, kas su juo neturi jokio ryšio: karas už negrų išsivadavimą, kaubojai su revolveriais už diržo, indėnai su plaukuose įspraustomis plunksnomis ir ilgais šautuvais…

Bet traukos jėga yra Elza, kuri pati žada būti greta. Neperregimoje svetimoje vietoje priglausta taip arti jo, kad visuomet bus jaučiamas ir jos kvėpavimas, ir širdies dūžiai. Kur jis jai vienintelis artimasis, susietas su jos likimu. Ar jis to karštai netrokšta ir nesiilgi? Amerikoje kiekvienas, turintis galvą ant pečių ir geras rankas, gali tapti milijonieriumi. Kiekvienas, kas turi pinigų, yra baronas, o kiekvienas, kuris turi kastuvą, Klondaike kasa auksą…

Naktį Vilhelmas gali visiškai įsitikinti, kokia Elza gyvens greta jo Amerikoje. Ji leidžia jam tai pabandyti, kaip obuolių pardavėja turguje leidžia pirkėjui paragauti skiltelę iš siūlomų obuolių. Vienu momentu su ilgais marškiniais ir naktiniu gobtuvu ant galvos bei uždegta žvake rankoje duryse pasirodo motina:

– Ar jūs nesimušate? Man pasirodė, jog girdėjau rėkiant Elzą.

Šeima planą palaiko. Motina atrodo net patenkinta. Už gautus pinigus jie Jelgavoje nusipirks nedidelį namelį. Broliams ir seseriai nereikės vargti internatuose. Džiaugiasi ir tėvas – gaisrai bus po ranka.

Dabartinis nuomininkas Daukšų nupirkti negali. Tačiau pirkėjas atsiranda.

Elza rūpinasi, kad kelionei į Ameriką viskas būtų kruopščiai paruošta. Bagažas turi sutilpti į tris dėžes. Savo gražiųjų suknelių per vandenyną Elza vežti neketina. „Ten reikės dirbti, o ne puotauti, – sako ji. – Kai uždirbsime pinigų, pirksime naujas.“ Vilhelmo kostiumai, taip, juos reikia paimti. „Kad tuojau pat būtų galima sukinėtis žmonėse, palikti gerą įspūdį.“ Elza Vilhelmui kelionės pinigams ir bilietams pasiuva maišelį, nešiojamą ant kaklo, su šilko pamušalu, monograma ir kokoso žievės saga.

Pirmąjį rugpjūčio sekmadienį laimės ieškotojai leidžiasi į kelionę. Atsisveikinimas šventiškas. Senųjų Rozenvaldų kambaryje dega žvakės. Tėvas liūdnu (galbūt pagiringu) užspaustu balsu skaito atsisveikinimo žodžius iš Išėjimo knygos. Motina šluostydamasi ašaras suteikia palaiminimą. Elzos sesuo ir broliai verkia, susitelkę į būrelį.

Išvykstančiuosius ir bagažą į Žagarę veža nuomininkas. Kodėl būtent į Žagarę, autorius nepaaiškina. Tačiau tai atspėti nesunku. Tiesa, Žagarė nėra nei prie jūros, nei prie tarptautinės geležinkelio linijos. Bet tai vieta anapus vokiškos tvarkos. Tai jau pasienio rajonams artima gubernija. Be to, Žagarėje energingai veikia žydai, kurių didelis apsukrumas pereinant sienas visuotinai žinomas.

Žagarėje Vilhelmas „paima numerį viešbutyje“. Kol Elza po varginančios kelionės ilsisi, jis leidžiasi „tvarkyti reikalų“. Nuomininkas užvažiuojamajame kieme ilsina arklius. Vakare visi susitinka restorane ir dar kartą atšvenčia atsisveikinimą. Vilhelmas rašo taip:

„Elza buvo ypač linksma ir reikalavo paragauti vis naujų gėrimų. Džiaugdamasis jos nerūpestingumu ir geru reikalų posūkiu mielai pataikavau. Ar man galėjo ateiti į galvą, kad ji mane tyčia girdo, idant pati galėtų susitarti su nuomininku? Kaip atsidūrėme kambaryje, neprisimenu. Tik žinau, kad kitą rytą jaučiausi nepaprastai blogai. Paklausiau, ar nuomininkas išvažiavo, ir ji atsakė: taip, jau naktį, kai skyrėmės. Nepajėgiau išlipti iš lovos. Elza nulipo žemyn ir atnešė butelį alaus. Vėl turėjau eiti tvarkyti reikalų. Elza sakė, kad neimčiau su savimi visų pinigų, likusius palikčiau jai. Tai man atrodė apdairu, taip ir padariau. Kai sugrįžau pietų, ant stalo radau raštelį.

„Manęs neieškok ir nesijaudink, bet ramia širdimi tęsk kelionę. Aš apsigalvojau. Tikriausiai bus protingiau, jei į naują vietą pirmiausia nuvažiuosi Tu vienas. Kai aplinkybės pasidarys aiškesnės, duok man žinią. Taip bus lengviau ir Tau, ir man.“

Prieš parašą buvo dar keli kruopščiai subraukyti žodžiai. Perskaitęs laišką, pradėjau juoktis ir negalėjau sustoti. Mane apėmė baimė. Supratau, kad taip juoktis gali tik beprotis. Delnu užsispaudžiau burną. Akimirkai juokas nuslopo, bet užėjo iš naujo.

Nulipau žemyn ir užsisakiau tų pačių gėrimų, kuriuos užsakinėjau vakar, pataikaudamas Elzai.

Viešbutį palikau, kai ant netašytų akmenų grindinio krito šlapios snaigės. Buvo vėlyvas ruduo, galbūt jau ir žiema.“

Pinigai išleisti. Laimei, ant piršto dar buvo storas vestuvinis žiedas ir nepaliestos kelioninės dėžės su daiktais. Vilhelmas viską iki paskutinio daiktelio išparduoda Žagarės žydams ir mąsto, ką daryti toliau. Jis supranta, kad negeros ugnys, kurios jį degina iš vidaus, daugiau visai nebe neapykantos, pykčio, pasipiktinimo, nuoskaudos ugnys. Taip, jaučiasi jis blogai, kas yra, tas yra. Bet todėl, kad vėl ilgisi Elzos. Be jos jis gyventi negali. Cirko fokusininkas visiems matant perpjauna virvę ir tada leidžia įsitikinti: virvė sveika. Ir jo meilė Elzai, pasirodo, tokia neperpjaunama virvė.

„Ar Elzos elgesį sunku suprasti? – mąsto jis. – Juk ji ūmi moteris, išlepinta, aikštinga. Viską palikti, leistis į tolimą, nežinomą vietą – ne juokai. Apima baimė, širdis nukrenta į kulnus. Argi dėl to iš karto reikia manyti, kad tai klastingas pabėgimas nuo manęs? Laiške parašyta tiesiai šviesiai: „Į naują vietą pirmiausia nuvažiuosi Tu vienas.“ Pirmiausia tu. Pirmiausia. Suprantamas noras. Iš esmės niekas nepasikeitę – aš esu vyras, ji – mano žmona.“

Tačiau pasikeitę daug kas. Jis taip pat niekur neišvykęs. Jei atkrenta „pirmiausia“, atkrenta ir „paskui“. O pinigai iššvaistyti. Daukšos turi kitą savininką. Vilhelmas įsivaizduoja susitikimą su Elza, ir jam lyg kas užmauna ant galvos šaltą geležinę kepurę: už stalo lyg teisėjai sėdi Elza, jos motina ir ponas Rozenvaldas. Patyčių iškreiptais veidais. Smerkimas kiekviename judesyje: „Ak, tai jau iš Amerikos! Greitai, greitai. Na, pasakok, kaip sekėsi toje Amerikoje. Senas kostiumėlis atrodo aptriušęs…“

Atsivilkti kaip priluptam šuniui nuleidus uodegą… Aiškintis silpnumu… Teisintis, prašyti atleidimo…

Vilhelmas nuleista galva siurbia degtinę ir nesumoja, ką daryti. Kai kiurksojimas nebepakeliamas, pasišlaisto tuščiomis nuošaliomis gatvelėmis. Paprastai vėlyvomis vakaro valandomis. Ilgai stovi ant Švėtės tilto ir žiūri į juodus apačioje raibuliuojančius vandenis. Bjaurus mažas upokšnis, net nusiskandinti jame nėra vilties.

Kai išleidžiami paskutiniai pinigai, įvyksta stebuklas: Vilhelmas Žagarės turgaus aikštėje sutinka buvusį Valgundės kaimyną, kuris jam skolingas nemažą sumą pinigų. Kaimynas ką tik supirkėjui pardavęs miško.

Jėga, kuri traukia prie Elzos, iš lėto – visai kaip prieš tai minėtas Malstremo sūkurys (galbūt Vilhelmui į galvą šis pavadinimas atėjo būtent tada?) – jį įtraukia. Pasipriešinimo ratai darosi vis mažesni. Ilgesys, atrodo, nesiurbia, jis sukioja jį stačią kaip grąžtą paties išskobtoje bedugnėje.

Ir taip vieną gražią pavasario dieną, daugiau nebesvarstydamas, daugiau nebegalvodamas, Vilhelmas sėda į tuščius rąstų vežėjo ratus ir pardarda į Jelgavą.

Ar Elza gyvena mieste, nėra žinoma. Jis apsistoja buvusio siuvėjo name Užlielupyje prie Senojo kelio. Vienintelis pasiūlytas darbas – smulkių naminių gyvulių skerdimas. Vilhelmas pradžioje sutinka, tačiau sutartą dieną į skerdyklą neatvyksta. Vienas iš buvusių plytinės akcininkų paskolina jam nedidelę sumą pinigų. Vilhelmas tebesišlaisto po smukles.

Kartą vėlų vakarą Vilhelmas tampa eilinio gaisro liudininku. (Medinėje Jelgavoje gaisrai nėra retenybė.) Pirmose smalsuolių eilėse sukinėjasi ponas Rozenvaldas. Jį sekdamas Vilhelmas nustato naują Rozenvaldo būstą Peterio ir Žaliosios gatvių kampe. Kad įsitikintų, ar ten gyvena ir Elza, Vilhelmas iki ryto stypso už alyvų krūmų. Pasirodo, tai sekmadienio rytas. Važinėja kepėjai ir pienininkai, užsirišę baltas prijuostes, triūsia „dvornikai“, bet praeivių mažai. Iš Rozenvaldų namų taip pat niekas neišeina. Galų gale Elzos motina su krepšiu rankoje nueina stoties link.

Vilhelmo širdis tik pamažu nuo gerklės galo nuslenka į krūtinę, leisdama šiek tiek atgauti kvapą. Kakta šlapia nuo prakaito. Paliegęs, bejėgis, jis atsisėda po krūmu kaip po išgyvento skausmo priepuolio. Laikas būtų eiti šalin, bet Vilhelmas nepajėgia pakilti, tarsi suglamžytas, daug kentėjęs kostiumas nugaroje būtų už ko užkliuvęs, užsikabinęs. Jam norisi bent iš tolo pamatyti Elzą.

Galų gale ji išnyra – puošni, kaip niekad stulbinančiai graži. Vilhelmo sąnarius vėl sukausto bejėgiškumas. Kad ir kaip tai atrodytų keista, būtent puošnumas ir grožis neleidžia Vilhelmui prieiti prie jos. Lyg kažkas batu spirteltų jį atgal.

Kai atsipeikėja, Elza jau gerokai nutolusi. Kur ji eina? Į pamaldas? Vilhelmas slapta seka. Didžiojoje gatvėje praeivių daug. Už damų saulės skėčių, plačių kepurių, mirgančių suknelių, už ponų vizitinių kostiumų, redingotų, drabužių, už valstiečių pilkų švarkų, už skarų, už dabitų cilindrų ir mažiau puošnių prigludusių kepurių Elza kartais dingsta iš akių, bet, laimei, atsiranda. Na, jau beveik prie pilies. Gan keista. Juk neis į Užlielupį?

Ne, į Užlielupį Elza neis tikrai. Prie Volfo konditerijos laukia dvirãtis vežimas – priešais lengvus, pasivažinėjimui skirtus ratus sidabriškai balta, nerami kumelė. Pamatęs Elzą, iš ratų iššoka jaunas dragūnų karininkas. Baltos pirštinės, auksiniai galionai, auksiniai akselbantai. Elza kaip vėjo pagautas pūkas įskrenda į sėdynę. Chorunžas mikliai apsuka dviratį vežimą ir važiuoja tiesiai ten, kur gatvės pakraštyje lyg pametęs smegenis stovi Vilhelmas. Jis tik spėja rankomis užsidengti veidą ir truputį pasilenkti. Elza temato greta savęs sėdintį juodbruvį pietietį.

„Ką jaučiau, galiu papasakoti tik apytikriai, – rašo Vilhelmas. – Kažką panašaus galbūt išgyvena žmogus, kuris staiga pastebi, kad jo ranka jau nebe prie peties, o guli ant žemės prie kojų. Arba dar blogiau – svetimas šuo ją velka gatvės grindiniu. Skausmas ir praradimo kančios apninka vėliau, kai pradedu apmąstyti, ką matęs. Pirmą akimirką buvau apstulbintas ir mirtinai nustebintas. Mano galvoje, lyg į ankštą patalpą įskridęs paukštis, blaškėsi viena mintis: tai neįmanoma! Tai neįmanoma! Bet taip pat kaip į vieną pusę nulenkta šaka atšoka atgal, ir mintis „tai neįmanoma“ įgavo priešingą judėjimą. Jei tai, kas matyta, yra tikrovė, jei neįmanoma yra įmanoma, tai aš norėjau žinoti viską. Viską. Mane apėmė baisus, godus smalsumas.“

Vilhelmas klaidžioja prie Rozenvaldų namų ir atsargiai, bet atkakliai seka Elzos žygius. Atradimas po atradimo! Vietinio dragūnų pulko chorunžas vadinasi Kucevalovas. Jis pusiau totorius, pusiau mažarusis. Netoli nuo kareivinių nuomojasi vilą su gražiu sodu. Kucevalovo būste Elza dažna viešnia. Tvankiais vasaros pavakariais per kiemą atsirita aistringi chorunžo dainuojamų romansų garsai. Fortepijonu tikriausiai pritaria Elza.

Tamsos priedangoje Vilhelmas ropščiasi į medžius pažiūrėti, kas vyksta sode ir už šviesių langų. Po kurio laiko jis jau žino, kas dar gyvena name, kuriose patalpose būna. Jis išdrąsėja, įsigauna į sodą ir šnipinėja pavojingai arti. Vaizdas suteikia „ir nepakeliamas kančias, ir saldų, svaiginantį malonumą. Kartais atrodė, kad einu iš proto, – rašo Vilhelmas. – Elza, moteris, kurią beprotiškai mylėjau ir prie kurios paslapčių prisiartinti troškau labiau už bet ką pasaulyje, čia atsiskleidė tokiu giliu intymumu, kad gniaužė kvapą ir vertė drebėti apimtam geismo. Tik vietoj manęs su ja buvo kitas. Drauge tai, kas mano svajonėse ir prisiminimuose gyvavo kaip aukščiausia gyvenimo vertybė, virto lyg niekšinga parodija. Paslapčių nebebuvo. Pats savo akimis pamačiau užtektinai. Kodėl tebeklaidžiojau prie Kucevalovo namo? Ar iš tiesų be to jau nebegaliu apsieiti kaip narkomanas be naujos dozės?

Ir tada mano galvoje įstrigo keista mintis: ji žino, kad aš žiūriu. Mano šniukštinėjimą apie namus ji seniai yra atskleidusi. Ir dabar tyčia daro viską, kad mane kankintų. Ne, taip tęstis negalėjo. Jos niekšybėms reikėjo padaryti galą.

Tą vakarą ilgai ir rūpestingai prausiausi, apsivilkau švarius marškinius. Kaip prieš dvikovą, kaip prieš Komuniją. Į kelnių kišenę įsidėjau seną išsaugotą revolverį ir patraukiau į Kucevalovo namus. Buvo šiltas, apniukęs rudens vakaras. Kucevalovas Elzą dviračiu vežimu parsivežė su šviesa. Iki tamsos laukiau jų kitapus tvoros, paskui įšokau į sodą ir pasislėpiau už krūmų prie svetainės lango. Po valandos ar truputį daugiau jie iš svetainės persikėlė į gretimą patalpą.

Pakeičiau posto vietą ir kantriai laukiau, kol užgeso rausva lempos šviesa. Mano planas buvo parengtas, nieko galvoti nereikėjo. Kai užgeso šviesa patarnautojo ir virėjos kambariuose, įlipau pro langą į virtuvę. (Buvau pastebėjęs, kad virtuvės lango neuždaro.) Degtukus nešiojausi kišenėje. Lempą radau ant stalo. Ji buvo su stikliniu gaubtu ir ilga sidabrine koja. Man šovė į galvą: „Matai, kaip patogu nešti.“ Su lempa vienoje rankoje ir revolveriu kitoje nuėjau iki miegamojo durų. Pabeldžiau revolverio vamzdžiu. Duris atstūmiau koja.

Nenoromis pabudę, jiedu žiūrėjo į mane lyg į vaiduoklį. Kucevalovas labiau apmaudžiai, nei baimingai. Elza tyliai suriko ant nuogos krūtinės traukdama antklodę.

– Kas jūs toks? Ko reikia? – išsišiepdamas rusiškai suriko chorunžas.

– Atėjau savo žmonos paklausti, ar neužmiršo namuose vestuvinio žiedo.

Taip sakydamas truputį sutrikau. Aš jo taip pat nebeturėjau.

Kucevalovas iš lėto tiesė ranką naktinio stalelio pusėn. Supratau, kad ieško revolverio. Tačiau vien to, kad žinojau, man neužteko. Norėjau tuo įsitikinti. Taip, būtent taip. Staiga revolveris atsirado jo rankoje ir nukrypo į mane.

– Nešdinkitės velniop! – įsakė jis.

Nuaidėjo šūvis, ir lempa mano rankoje subyrėjo. Degantis dagtis krisdamas uždegė išsiliejusį žibalą. Aukštyn šovė raudonas, ugningas krūmas. Plevenančioje šviesoje priešais save pamačiau nuogą Kucevalovą. Iššoviau į jį ir puoliau pro duris lauk.

Atsipeikėjęs supratau, kad vėl esu kelyje į Žagarę. Pradžioje ėjau pėsčias, vėliau manęs pagailėjo vienas kitas vadeliotojas. Dabar Ameriką mačiau iš tiesų kaip vienintelį įmanomą kelionės tikslą ir išsigelbėjimą. Pinigų kelionei pasiskolinau iš pažįstamo Žagarės žydo. Skolą su aukštais procentais turėjau atiduoti Amerikoje.“

Šiuo užrašu baigėsi prisiminimų istorijos latviškas vertimas. Vokiškame originale dar buvo nurodyta, kad „aš, Vilhelmas Valteris, šią savo gyvenimo nesėkmės istoriją skelbiu Niujorko mieste 1908 metų advento laikotarpyje, kai stibikaulio lūžimas keturiasdešimt aštuntaisiais gyvenimo metais mane prikaustė prie lovos. Pažįstami man pavydi kaip laimės kūdikiui ir lepūnui. Tačiau mane iki šiol lyg tamsus šešėlis lydi prisiminimai apie jaunystėje iškentėtą likimo smūgį. Už meilę buvau atlygintas išdavyste. Būtybė, kuriai meldžiausi, pasirodė besąs šėtoniškas angelas. Išdalinta daugeliui, mano našta galbūt taps lengvesnė. Kad taip būtų!“

Ilgai tyrinėjau prie siuntinio pridėtą nuotrauką. Tokią keistą jaunavedžių nuotrauką mačiau pirmą kartą. Nebuvo nei paprasto pečių suglaudimo, nei meilaus rankų susikabinimo, nebuvo net abiejų figūrų kompozicinės jungties bendrame vaizde. Jiedu stovėjo visu ūgiu vienas priešais kitą, tačiau lyg kiekvienas sau ir pasuktomis galvomis žvelgė į fotoaparato objektyvą, o gal kažkur į tolį. Vilhelmo veidas niekuo ypatingu nepasižymėjo. Dabitiškai užraityti ūsai atrodė atsitiktiniai, lyg priklijuoti. Šviesūs, tankūs plaukai virš aukštos kaktos, pagal to laiko madą perskirti galvos viduryje, krito dviem nukarusiomis bangomis. Elzos veidas hipnotizavo plačiu išplėstų akių spindėjimu. Akys kitus veido elementus – pilnas lūpas, ilgoką neryškios formos nosį ir nevienodus antakius – išlaikė proporcingus, jie kartu kūrė savotišką grožį. Bet, regis, būtent todėl, kad bendro įspūdžio pagrindą formavo šis trapus atsitiktinumas, nuojauta kuždėjo apie galimybę šiam veidui greit pasidaryti aštriam, grubiam, griežtam. Bet pašnibždėjo gal ne tiek nuojauta, kiek tai, ką prisiminiau iš vėlesnių metų nuotraukų. Šiaip ar taip, šis veidas man buvo gerai pažįstamas…

Mėnesio gale Vašingtone dar kartą susitikau su poetu X. Latviai, kurie po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos pabėgėlių stovyklų išsibarstė po pasaulį, turi įprotį atvažiavę į svetimą valstybę arba miestą neapsistoti viešbučiuose, bet gyventi pas kokį nors seną draugą ar pažįstamą. Ir praktinė pagalba tampa tarsi susitikimo švente. Poetas X Vašingtone taip pat buvo apsistojęs pas vieną jaunystės draugą, dantų gydytoją pensininką. Nustojęs kalti pinigus jis atsidavė mėgavimuisi gyvenimu. Dėl malonumo šaltinio – latvių literatūros – buvusio dantisto namai kelioms dienoms tapo ir mano pastoge. Taip atsitiko, kad ir dėl namų šeimininko, ir į šventinę nuotaiką nugrimzdusio poeto X, o ir dėl mano charakterio silpnumo pokalbio apie Vilhelmo Valterio rankraštį gan ilgai nepradėjome. Bet vis dėlto tas momentas atėjo.

– Na? – paklausė poetas X, o veido išraiškoje aiškiai spindėjo triumfas dėl vienintelio galimo atsakymo. – Ar aš tada, skambindamas Janiui Rudzyčiui į Stokholmą, melavau? Ar tai iš tiesų nėra perversmas literatūroje? Pasirodo Vilhelmas Valteris, žmogus, kurį Aspazija kaip savo biografijos lavoną palaidojo gilioje oloje, užrisdama dar sunkesnį uolos luitą negu kitados nuo kryžiaus nuimtam Išganytojui. Po pusšimčio metų luitas nustumtas, ir Valteris visiems parodo savo randus!

– Man įdomu atrodo visai kas kita, – pasakiau aš. – Sprendžiant iš to, kas parašyta, Vilhelmas Valteris nugyveno gyvenimą, taip ir nesužinojęs, kad jo „šėtoniškas angelas“ yra latvių literatūros vaidilutė, subtiliausių meilės stygų kanklininkė, latvių tautos žiedas ir pasididžiavimas poetė Aspazija. Ar Ruzga tai žinojo? Ar jūs su juo apie tai kalbėjote?

– Deja, darbų maišalynėje neatėjo į galvą. Arba dėl jaunystės paviršutiniškumo. Labiausiai tikėtina, kad ir Ruzga nežinojo, bet nuojauta nedavė ramybės. Todėl jaudinosi ir norėjo kam nors rankraštį parodyti.

– Kodėl Vilhelmo prisiminimų tada nespausdinote?

– Manė, kad Aspazijos biografijos perkratymas gali suerzinti daugelį abonentų, pavojingai išklibinti emigrantų vienybę. Rudzytis patarė pirmiau kruopščiai patikrinti, ar visko nėra išgalvojęs koks nors velnio apsėstasis, koks nors mistifikatorius…

– Ar Ruzga tvirtino rankraštį gavęs iš Valterio?

– Tu irgi abejoji? – nusijuokė poetas X.

– „Abejoji“ nebus tinkamas žodis…

– Prisimeni, aš tau pasakojau apie diskusiją su Ruzga, – griežtai pertraukė mane poetas. – Teisybės pasaulyje nėra! Yra tik nuomonės. Teisę į savo nuomonę turi ir Vilhelmas Valteris. Greit sueis šimtas metų, kai prieinama tik Aspazijos nuomonė: Valteris – girtuoklis, Valteris sužlugdė Daukšas, Valteris pabėgo į Ameriką. Aš ir nemanau prisiimti atsakomybę, kad Valterio užrašyme viskas yra Dievo teisybė. Bet skaitant pačios Aspazijos sukurtą autobiografiją „Mano gyvenimas“ negalima nepastebėti prieštaravimų, kurie leidžia ir kitokį įvykių traktavimą. Kaip Valteris galėjo paleisti vėjais Daukšas, jei jos jau buvo sužlugdytos prieš Valteriui pasirodant žaidimo aikštelėje? Valteris Daukšas gauna ne kaip Aspazijos kraitį, bet perka iš Aspazijos tėvų. Kas gali pasakyti, kad Valteris į Ameriką pabėga, jei pati Aspazija jį palydi į Žagarę? O Aspazijos prisipažinimas apie sugrįžimą iš Žagarės, kai nuomininkas Strazdinis, ją „įsivaizdavęs lengvo elgesio moterimi“, Kalnmuižos šile pradeda atitinkamai elgtis? Naivu priimti Aspazijos gyvenimą kaip seklų, skaidrų upelį, permatomą iki balto smėliuko dugne. Jos gyvenimas yra gelmė su visa kuo, ką gelmė mėgsta saugoti. Nėra prasmės įsivaizduoti poetės kelią tiesesnį, negu jis buvo. Iš nemeilės – į meilę. Iš meilės – į vienatvę. Ją nešiojo ant rankų, kai ji, pradedančioji, šokiravo publiką. Kai ji iš tiesų tapo didi poetė, retai kas ją beprisimindavo.

Lyg susigėdęs savo rimtumo, poetas X iškrėtė „Pragaro virtuvės“ pokštą – didingu gestu aukštai iškėlė žiedų pilną gėlių vazą – visai kaip pastorius ostijos indą.

– Pagerbsime didžią poetę Aspaziją! Pagerbsime nemirtingą poeziją!

 

           Poezija – nušvitusi dangaus duktė,

           Karštiems peklos bučiniams leidusis.

           Žvaigždynuose likimas jos išburtas:

           Dievo pagailėtas, velnio mylėtas!

 

Sena istorija mano galvoje tebeskambėjo lyg stiprus akordas pedalu neužslopintame pianine.

– Taip, – pasakiau aš, – iš tiesų čia ieškoti kaltės ir kaltojo būtų kvailystė. Mane slegia įtarimas, jog dauguma nelaimių kyla ne dėl to, kad pasaulį užtvindo neteisybė, bet dėl to, kad pasaulyje pernelyg daug teisybių. Kiekvieno sava…

 

1996

Iš: Zigmunds Skujiņš. Dziļurbums laikā. Rīga: Mansards, 2016

Vertė Jurgis Banevičius