Salos su aštriais iškyšuliais

 

Gvidas Latakas parašė įdomią poezijos knygą  – ir iš kalbos, iš kalbinių būsenų, iš suintensyvėjusio girdėjimo, iš pačiam sau ne visada aiškių atsiliepimų į tai, ką girdi arba tariasi girdįs. Daug ką ir nupiešė, nupaišė. Visko apstu  – ir linijų, ir žodžių. Knygos pavadinimas „Salos“ kiek per aptaku. Aštrius išsišovimus, išsikišimus labiau atitiktų „Kaulo sala“. Ar koks „Geležies kaulas“. Latako poetiniai judesiai  – geležies šukom per kaulus, gyvus ir negyvus.

Įprasta rašyti poeziją iš jausmų, emocijų, būsenų, kai žmogus nurimsta pats savyje ir atsiveria žmonėms, gamtai, pasauliui ir tam, kas už jo,  – nežinoma, paslaptinga. Sunkesnė poezijos užduotis  – retai kam prieinama ir pasiekiama  – rašyti iš kalbos. Gvidas Latakas, toks kalbėjimo pilnas žemaitis, naująja knyga įžengė į kalbos teritoriją. Taip, visi poetai šioje teritorijoje vienaip ar kitaip būna, bet keistas dalykas: kol poetas jos neatveria kaip savo teritorijos, negalima net numanyti ją esant. Donatas Petrošius, „Salų“ redaktorius, viršelio anotacijoje sakosi susimąstęs  – „ar kur nors dar taip žmonės bekalba?“ Ne, tikrai  – nei kalbėjo taip, kaip eilėraščiais kalba Latakas, nei kalba. Juolab  – nekalbės; ir ne tik dėl to, kad nebežinome daugelio tokių žodžių, net žemaičiai savųjų, nebemokame tokios vingrios sintaksės nei morfologijos, kuria Latakas itin pasikliauja. Jis nirte paniręs į kažkokius neaiškius pasakojimus, kalbėjimus, visokius išgirdimus, kuriais džiaugiasi, gal net renka. Pasirodo kaip gavendininkas, gavendų (iš lenkų atėjęs žanras, gyvas ir lietuvių XIX  a. literatūroje) rinkėjas ir kūrėjas.

Gerai gavendai kaip ir visiems žanrams reikia drausmės. Gvidas Latakas nėra drausmingas, iš to jo laisviems poetiniams pasakojimams kai kas išeina į gera, o dėl kai ko reiktų suabejoti. Neplėsti, nepasikliauti išgirdimo, pasakojimo ar tik pasakymo savaimingumu, nors klausa ir fiksuoja kokio pasakymo išskirtinumą. Kad ir frazės „Aš jau būsiąs eiti“, iškeltos virš „Skaičiuotės“, bet juk vidinė klausa jos nepripildo gyvo turinio, reiškiančio ne tik kūno judesį, bet ir būseną  – dar prieš žengdamas jau einu, išeinu, patiriu išėjimo būseną dar nepajudėjęs. Ir „Skaičiuotėje“ veikia tai, kas dar tarsi nejuda, dar neperėję į veiksmą. Senosiose lietuvių skaičiuotėse, žemaičių gal net ryškiau,  – tai, ką Velimiras Chlebnikovas, XX  a. pradžios rusų avangardistas, vadino kalba anapus proto, zaumnyj jazyk. Gvido Latako „Skaičiuotės“ pradžia: „Veihum  – dveihum  – treihum  / vaikai slėpkitės vilkas atein…“ Lyg kokio seno užkalbėjimo liekana. Poezijos iš kalbos žymenų yra lietuvių tautosakoje, kokiose talalinėse, programiškai tokios poezijos siekėsi Kazys Binkis, Pranas Morkūnas, keturvėjininkai. Iš normų išlaisvintą kalbą Marcelijus Martinaitis suteikė savo Kukučiui. Atrodo, kad Gvido Latako akiratyje, nebūtinai sąmoningai į juos žvelgiant, yra ir Sigito Gedos kalbinio-mitinio plano eilėraščiai („Žalio gintaro vėriniai“). Yra į ką atsiremti, tad galima ta linkme eiti toliau. Bendriausia prasme  – tai poezijos modernizavimas ir archajinėmis priemonėmis.

Gvidas Latakas kuriasi kalbą savo poezijos reikalui. Susikurta, vadinasi, nesusigalvota, o lyg savaiminė, augmeniška. Nuogirdos savaimingumo neturi. Tik tai, kas autentiškai patirta, turi gelmenį, jautriai gaivinamą archajinį sluoksnį, mitinį, tarsi atidengiamą. Bet vėl fikcija  – tokios mitinės realybės niekada nebuvo, jokiuose šaltiniuose jos nėra ir negali būti. Nebent vardai, pavadinimai, viena ar kita situacija. Mitiniai vaizdiniai ar jų pėdsakai poezijoje reiškia poeto sąmonės gebėjimą pasiekti archajines vibracijas, kaip atkakliai kartoja Donaldas Kajokas, arba giliuosius, tad ir slaptuosius virpesius, kaip galime ištarti lietuvių kalba. Dabar jau reiktų ir kokio pavyzdžio. Galėtų tai būti ir „Gentis“, skaitoma ir po Kazio Bradūno „Ištikimybės“: „Mano gentis, kaip šuo,  / Urzgia gulėdama  / Ant namų slenksčio,  / Kad svetimas neįeitų ir neišeitų.“ Pajuskime Gvido Latako kalbos kitoniškumą to paties ar bent artimo įsipareigojimo genčiai perspektyvoje: kad ištartum gentį, reikia ištarti jos kalbą  – ir per tai, kas neištariama, kas virpa garsuose, vibruoja:

 

                         Dangaus aukštumo

                         marių platumo

 

                         matau – ir tu vienai kuriai

                         iš senųjų genčių priklausai

                         senaisiais žodžiais lyg

                         kaulais blauzdų remies

                         vietoj geležio

 

                         dangaus daigumo

                         marių dilgumo

                         dangaus dingumo

                         marių žvilgumo

                         dangaus dangumo

                         marių marumo

                         ilgėsimės mes kaip seniau

                         sūnau manasai Teofiliau

                         kaulo broli          

 

Vienas iš lengvesnės programos, galima būtų pasakyti, kad ir iš gražesnių Gvido Latako eilėraščių. Ir archaizuota kalba neturi būti pernelyg tamsi. Kaip ir visur reikia pusiausvyros. Mano supratimu, patrauklesni kaip tik tie eilėraščiai, kurie nepasiduoda visai įtraukiami kalbos klampumo, o išlaiko ryšį su tuo, kas atpažįstama ir paviršiuje. Jau iš knygos pabaigos  – „Spangulio metai“, atnaujinta, tiesiog perrašyta metų mėnesių lietuvių poezija:

 

                         Sausis

                         ir girtuokliams kartais

                         nusišypso baimė

                         baltų laimės dantelių

 

                         vasaris – trumpiausias mėnuo

                         suremkim pečius

                         duris užremkim šluota

 

                         ko toks suguręs? – jau kovas

                         vienas juokas – pūgos nupūgino

                         dienos ilgėja varvekliais

                         […]

          

Moderniame eilėraštyje lyg inkrustuota tradicinė metafora: „dienos ilgėja varvekliais“. Gerą metaforą ženklina ir išraiškos tikslumas, tikrovės priartinimas. Pasisekusi metafora pasiekia realybę, daiktus.

Gal tai ir yra perspektyviausia Gvidui Latakui  – eilėraštyje jungti skirtingas programas: viena ranka siektis ir užtamsintų kalbos, pasakojimo galimybių, netgi gavendų. Kita glostyti matomo, jaučiamo, mylimo pasaulio paviršių. Neužsidaryti jokioje programoje, išsaugoti eilėraščio rašymo džiaugsmą ir kaip laisvą būseną.