Rusija, Solženicynas ir rusų kalba
Karas visuomet yra ypatingas iššūkis ir streso šaltinis. O toks iššūkis sukelia ypatingas reakcijas. Kai kurie Lietuvos politikai iš „vietinio Talibano“ sparno ir įtakingesni influenceriai (aš juos vadinu „naujaisiais komjaunuoliais“) siūlo eliminuoti rusų kalbą iš švietimo sistemos – tai būtų sudėtinė „derusifikacijos“ programos dalis. Kai kas siūlo nukabinti ir atminimo lentelę Nobelio premijos laureatui poetui Josifui Brodskiui Vilniuje, nes jis parašė gana bjaurų eilėraštį apie Ukrainą. Brodskis parašė ne tik šį vienintelį taip erzinantį eilėraštį, bet ir gausybę kitų kūrinių, įskaitant ir eseistinius kūrinius apie sovietinio žmogaus jauseną. Rusų kalba – ne tik okupantų arba pigių Gazmanovo dainų kalba. Nesinori kartotis, bet ja parašyti pasaulinės klasikos kūriniai ir jeigu mažinsime jos prieigą, savanoriškai atsiribosime nuo idėjų ir polemikos, kuri yra svarbi norint suvokti Rusiją. Skaitau Aleksandro Solženicyno poleminį straipsnį, kurio neįveiktum, jeigu gerai nemokėtum rusų kalbos, ką ir kalbėti apie Dostojevskio arba to paties Brodskio kūrybą.
Europa ir Rusija yra skirtingi, netgi priešingi pasauliai, nes Rusijai laisvė yra valdžios ir valstybės galios kultas, o Europoje laisvė yra individuali, suteikianti teisę keisti valdžią. Czesławas Miłoszas, nagrinėdamas Rusijos ir europinės civilizacijos santykius, rusiškojo imperializmo apraiškų aptiko ir Brodskio kūriniuose. Pasak literatūros tyrinėtojos Barbaros Toruńczyk, tas rusiškojo imperializmo apraiškas Miłoszas nurodo analizuodamas Puškino ir Mandelštamo odes, Brodskio ir Solženicyno pasisakymus ir ypač atkreipia dėmesį į tai, kad „joks rusų inteligentas niekada nepripažins Ukrainos teisės į nepriklausomybę, nes nesutikimas su Rusijos galybės mažėjimu yra forma rusiško patriotizmo, kuris nepripažįsta taikaus tautinių valstybių sambūvio principo, o tradicijų galiomis jam įdiegtas vien siekis dominuoti ir užkariauti“ (Barbara Toruńczyk, „Suvokti Rusiją, arba Apie Czesławo Miłoszo rusiškus susidomėjimus“, Šiaurės Atėnai, 2014 m. kovo 28 d., vertė Kazys Uscila).
Bet kaipgi suvoksi tą polemiką apie Rusiją ir rusų sielą, jeigu gerai nemokėsi rusų kalbos ir visų kalbinių subtilybių?
Skaitant rusų autorius, kurie samprotauja apie Rusijos vaidmenį ir ateitį, vis nepalieka įspūdis, kad griūvant imperijai mums stebuklingu būdu pavyko ištrūkti patyrus mažai nuostolių. 1990 m. rudenį kaip „Komsomolskaja pravda“ priedas pasirodęs Aleksandro Solženicyno straipsnis „Kaip mums statyti Rusiją“ sukėlė gausias diskusijas Rusijos politikų ir intelektualų sluoksniuose. Kai kurias Solženicyno idėjas pratęsė radikalieji Rusijos politiniai technologai, formavę ir Rusijos prezidento Putino „rusų pasaulio“ sampratą. Solženicynas, analitiškai konstatuodamas, kad rusai nebeturi jėgų Imperijai išlaikyti, ir svarstydamas apie galimą Imperijos ateitį bei sienas, rašo: „[...] trys Pabaltijo respublikos, trys Užkaukazės respublikos, keturios Vidurinės Azijos, taip pat ir Moldavija, jeigu ją prie Rumunijos labiau traukia, šios vienuolika – taip! – BŪTINAI ir NEABEJOTINAI bus atskirtos.“ O Kazachstano sienas rašytojas laiko dirbtinėmis – bolševikų režimo sukurtomis be proto ir kaip pakliūva – „kur kartą per metus praeina klajoklių bandos – ten ir Kazachstanas“. Tad, jo nuomone, dėl šios respublikos, kurioje kazachai sudaro mažumą ir kurios dykros buvo apgyvendintos rusais, kaliniais ir tremtiniais, sienų dar teks susitarti.
Ir pagaliau skyrelyje „Žodis ukrainiečiams ir baltarusiams“ jis kreipiasi į šias tautas „ne iš išorės, o kaip SAVAS“ ir teigia, kad „mūsų tauta“ išsiskyrė į tris šakas dėl mongolų įsiveržimo ir lenkų kolonizacijos. „Visa tai neseniai sugalvotas melas, kad vos ne nuo IX amžiaus egzistavo ypatinga ukrainiečių tauta su ypatinga ne rusų kalba. Mūsų visų ištakos brangiajame Kijeve, „iš kur prasidėjo rusų žemė“, kaip rašo Nestoro metraštis, iš kur ir pradėjo šviesti mums krikščionybė. Mus valdė tie patys kunigaikščiai: Jaroslavas Išmintingasis padalino sūnums Kijevą, Naugardą ir visas žemes nuo Černigovo iki Riazanės, Muromo, Beloozero; Vladimiras Monomachas vienu metu buvo ir Kijevo, ir Rostovo-Suzdalės kunigaikštis [...]. Kijevo Rusios gyventojai ir sukūrė Maskvos valstybę. Lietuvoje ir Lenkijoje baltarusiai ir mažarusiai jautėsi besą rusai ir kovojo prieš lenkinimą ir katalikizaciją. Šių žemių sugrąžinimas Rusijai visų tuomet buvo suvoktas kaip SUSIJUNGIMAS.“ Šias mintis noriai eksploatavo ir Duginas, ir Surkovas, ne kartą jas pakartojo ir Putinas.
Nežinia, ką dabar sakytų Solženicynas, jeigu būtų gyvas, matydamas karą Ukrainoje. Vargu ar jis palaikytų režimo nusikaltimus, bet kai kurie jo perestroikos laikų pasažai labai jau primena „rusų pasaulio“ skleidžiamą propagandą: „[…] atplėštoje Galicijoje, austrams kurstant, buvo išauginta iškreipta ukrainiečių netautinė kalba, prikaišiota vokiškų ir lenkiškų žodžių, ir pagunda atpratinti Karpatų rusinus nuo rusų kalbos, ir pagunda visiško visų ukrainiečių separatizmo, kuris šiandieninės emigracijos vadų kalbose prasiveržia tai primityviu nežinojimu, kad Vladimiras Didysis „buvo ukrainietis“, tai nepakaltinamu įniršiu: „нехай живе комунiзм, аби згубились москалi!“ („Tegyvuoja komunizmas, težūva maskoliai!“)
Užbaigti norėtųsi optimistiškesne gaida, kurią lemia žinios iš karo frontų. Kreipdamasis į rusus, Solženicynas siūlo „ne tiesti letenas į kitų gyvybes, – o suvokti savo tautą esant apimtą sekinančios ligos ir melstis, kad Viešpats mums atsiųstų išgijimą ir proto šiam veiksmui įvykti“.
