Poezija apie nieką

Jis „žaidžia daiktais menamais“.

Aidas Marčėnas, „Nieko nebus“ (2020)

Jeigu mes gyvename iliuzijoje, iliuzija turi trauką, stiprią trauką – įtraukia ir paskandina. Arvydas Šliogeris brovėsi per daiktų džiungles į niekį, o tas, pasirodo, turi visus garsus, spalvas dar negimusias, jis yra ir jo nėra, mainosi, raitosi, tūkstančiuose kambarių liejasi, kurias pasirinksi atidaryti duris – ten bus pradžia.

Kita fizikos pusė neturi dėsnių, tik vieną – teisinga jungtis nuo garso, nuo lašo iki begalybės, ta pati auganti ant fraktalų paviršių, ta pati pradžia esančio ir nesančio, neatskiriamų vienas nuo kito.

Visi pasirodymai yra žaidimai, visi pakartojimai yra mirtis.

Ant didelių laiptų stovime, ant aikščių lyčių plaukiame, atskirtų nuo pradinių prasmių, nuo nesamo į atsiradimą. Aido poezija yra kinų filosofija, kai beveik nėra to, kas yra, o tai, kas yra, jau nebėra.

Jis – lietuviškas išminčius, ištirpinęs poezijos formaldehide triukšmus ir daiktus, mantras, apvalių betono balvonų teorines galvas, surūdijusius paneryje vamzdžius – tie neįžengė į žodžius. Jis atsiskyręs, jam plaukia debesys danguje.

Dangus sukeitė vietomis Aido barzdą ir plaukus, pavertė žodžius į smėlį, ištrynė jo poeziją mėlynu trintuku iš antikvarų lentynų. Jis liko sėdintis kinas, gatvės juokdarys apversta žemyn galva, poetinis filosofas, pamatęs nieką, kurio ieškojo Arvydas Šliogeris.

Jis matė Li Bo „Suokalbyje“, tuščios vidunakčių durys žaižaravo šilkais, tvoskė prakaitu ir praeities kūnais, įrėmintas į duris liko su neparašytu tuščiu eilėraščiu.

Išėjo vakar, paliko Aidą, kiną apversta žemyn galva, juodų plaukų barzda šluojantį žemę. Jis ėjo į rytus, jis ėjo ratu, jis paskendo, liko tik barzda – eilėraščiai, surišti į kuodelį.

Be prasmių ir vilčių, tik atleidimas. Aido neužmirštuolės nemiršta, jos tyli, šypsosi niekio ekranuose, pirmapradės negimusios eilėraščių bakterijos. Smiltys jam liko, traškančios rankose, Saulės žiežirbos, žarstančios nesuprantamus signalus.

Aidas žaidžia „daiktais menamais“, jam kukuoja kosmosas. Į sapną išaustą iš miego užmigo kerinčiai tuščias palydovas lietuvių kalbos.