Nauja legenda

 

Debora Vogel-Barenblüth (1900–1942), žydų kilmės rašytoja eksperimentatorė, gimė Burštyne, Rytų Galicijoje (dab. Ukrainos vakaruose, Ivano Frankivsko srityje). Iš Burštyno būsimosios kūrėjos šeima persikėlė į Lvivą, daugiakultūrį miestą, tuo metu priklausiusį Lenkijai, – jame brendo Deboros jautrumas kalbai. Vogel dalyvavo 1929–1935 m. Lvive veikusios menininkų grupės „Artes“ veikloje. Grupės nariai buvo lenkų, žydų ir ukrainiečių tapytojai, fotografai ir architektai, įkvėpimo sėmęsi iš avangardinių meno judėjimų (siurrealizmo, konstruktyvizmo) ir kasdienybės – reklaminių plakatų, neoninių kino teatrų iškabų, Lvivo gatvių aplinkos.

Ši ištrauka – iš 1932 m. pasirodžiusio poetinių miniatiūrų rinkinio „Akacijos žydi“ (Akacje kwitną). (Daugiau Deboros Vogel-Barenblüth kūrybos: „Literatūra ir menas“, 2020.IX.25, „Š. A.“, 2021.IX.24; vertė U. R.)

Vertėja

 

 

Manekenų demaskavimas

 

Tokia buvo pradžia: be ceremonijų, nelauktai buvo atskleistas manekenų, judančių ilgesio spyruokle, mechanizmas. Būtent ta spyruoklė užtikrino, kad banalūs ir bereikšmiai įvykiai („gyvenimas“…) buvo tarsi saldi lemtis, o kasdieniai susitikimai – tartum spalvingas ir nepaprastas nuotykis.

Pasirodė: visos istorijos apie „bergždžius reikalus“ ir „prarastus metus“, visos istorijos apie „amžinai sudaužytas širdis“ – visa tai buvo paprasčiausiai iškirpta iš senamadžio romano, pigaus ir labai juokingo. Kaip užsuktos mėgino pasijudinti sustingusių ponų su katiliukais figūrėlės, kaip ir figūrėlės lanksčių ponių laibomis talijomis. Bandė prisiartinti vienas prie kito: nuo to priklausė svarbiausias gyvenimo įvykis. Figūrėlės tįso akyse. (Tas talijos ir veido ištįsimas vadinamas liūdesiu arba nusivylimu.)

Paskui nutiko kai kas keisto: tie spalvingi gyvenimo reikalai, ligi tol laikyti likimu, ėmė priminti mėsą, žalią mėsą iš skerdyklos, pilną nenumatytos aistros ir nerimo.

Tie „spalvingi“ ir „fatališki likimai“, tie įvykiai ir susitikimai ūmai virto pusgaminiais, beskoniais, neaiškaus, saldoko ir įkyraus kvapo; iškilo tarsi tešla ir tapo lipnūs it klijai. Net ir žmonės dabar ėmė rodytis tartum sukurti iš lipnios tešlos, iš ilgesio tešlos, ir leido kilti savo aistrai it tešlai.

Tarp pirštų subyrėjo, visai kaip netikusi prekė, užsitęsę ir visuomet liūdni įvykiai, vadinami „gyvenimu“.

Tuo metu iš reklamų ir miesto lempų išnyko šiltas violetas, freskų raudonis, kuris įsimaišo į nesuprantamas ir nenuspėjamas avantiūras tuščiose gatvėse; išnyko net patetiškas citrinos geltonis, stebuklingas tarsi kubai ir lyg plieninė šiaurės jūra – atsižadėjimo spalva.

Mėlyname naktinio miesto obuolyje pasirodė neonas, raudonas ir žydras neonas.

Tas raudonis ir mėlis buvo šaltas it plienas. Ir šaltas plienas įsivyravo mieste.

Taip prasidėjo nauja miesto legenda.

 

Reikalingos naujos žaliavos

 

Ilgesys – gyvenimo reikalų rišamoji medžiaga.

Kaip ir iš gyvenimo, taip ir iš visos gamybos nuspręsta pašalinti lipnias medžiagas, palaidas ir pilnas kažkokių minkštų, neaiškių įgeidžių.

Jų vietą užėmė dideli lašai įvairaus svorio ir nuotaikos koncentruotos pilkumos: buvo čia lengva bei melancholiška betono pilkuma ir galinga mechaninė geležies pilka; lankstus plienas ir skarda su vaizduote, norinti tik to, kas jau yra. Galiausiai stiklas, nedailus lašas didelės, bespalvės ir jau atvėsusios ašaros.

Iš tų sunkių pilkumos lašų buvo įmanoma išgauti tik koncentruotus stiklakūnius – kietus ir nulemtus tarsi likimas. Tame pasaulyje melancholiškas varis išreiškė visame kame reikalingą kasdienybės ir jausmų kruopelę.

Tačiau į naujo gyvenimo sudėtį taip pat įėjo porcelianas, apvalus ir šypsąs, nors jame ir slypėjo dar bent dalelytė bejėgystės.

Ta lėliška ir liūdna pasaulio medžiaga įžengė į savo geriausią gyvenimo tarpsnį: į kritinę jos likimui dirbtinių formų epochą. Tai reiškė ne ką kita, o atvirą ir atsakingą, iš tolesnės kaitos palaidumo jau išlaisvintą neįtikėtinai jaudinančios monotonijos gyvenimą.

 

Nauji manekenai eina

 

Tuomet ir žmonėse atsiskleidė medžiagų dvasia:

Bejėgio porceliano dvasia.

Popieriaus ir medžio dvasia.

Geležies dvasia. Skardos dvasia.

Vienu ypu į miesto gatves išėjo lėlės iš vitrinų, pačių įvairiausių tipų. Ten – moters galva su lašeliu porcelianinio liūdesio arba lašu palaidumo, pagal pageidavimą. Toliau ėjo neišbaigtai liūdna lėlė, kurios nereikia vertinti pernelyg rimtai; ji lygiai taip pat nepasitiki savimi, irgi nežino, ar dėvėti linksmą kaukę, ar irgi vaidinti liūdną sceną rausva suknele? Ak, ir tie kalkių rausvumo ar žydri suknelių skarmalai priklauso visam tam painiam gyvenimo reikalui…

Ir taip pat tarp jų buvo neryžtinga, pasimetusi kaukė iš suplėkusių rožių ir žalumynų (seniau – Tulūzo-Lotreko kaukė, naujai pristatyta Paskino). Ir kriaušiškas Pikaso moterų veidas apskritomis ir tingiomis akimis. O visi tie torsai, palinkę dešinėn ir kairėn, įkūnija neva ypatingus ir itin svarbius reiškinius: plaukus, subanguotus kas trys ar keturi centimetrai, be jokio nukrypimo ar įgeidžio. Ta skardinė plaukų jūra banguoja nustatytu ir lyg likimas nekintančiu ritmu.

Net tų lėlių melancholija buvo įspausta į kietas ir pusiausvyros kupinas linijas: antakiuose, nubrėžtuose juoda chna, lūpose, apvestose „Kamelon“ rūšies lūpdažiu, dviejose simetriškose raudonio dėmėse ant skruostų.

O pro griežtą linijų ir plokštumų ornamentą neprasiskverbė nė vienas palaidos kūno materijos atomas. Negana to: kietuose kontūruose šalia kūno glūdėjo ir vadinamoji siela. Ji įsipynė į ornamentą ir tik vienas jos lašelis liko judrus: juodas, pilkas, bronzinis akių lašelis. Tuomet apsunkęs akių lašas pradėjo demonstruoti visus tauriosios melancholijos medžiagos niuansus.

 

Skyrius apie manekenus: tęsinys

 

Popierius yra sustingęs ir plokščias, be perspektyvų. Popierius yra liūdnas kaip žmonės, kurie jau nieko nebegali pakeisti gyvenime; kaip baltai melsvas pienas ir kartūnas, išmargintas didelėm rožinėm gėlėm.

Medis gi yra liūdnas, kokie gali būti tik bejėgiai žmonės; nuobodūs žmonės, kurie nemoka pragyventi iš nieko: iš melsvo oro ir iš paties gyvenimo.

Jų matome gatvėje ir fotoateljė vitrinoje. Po vestuvių užsakinėja fotografijas: po dešimt vienetų ir po dvylika, visiems giminaičiams ir sau, atsiminimui.

Jie žino: gyvenimą reikia atidirbti – viską, kas pritinka gyvenimui, nustatyta tvarka ir savu laiku. (Apie tai, kuomet tas laikas ateina, praneša pats gyvenimas, tereikia tik juo pasikliauti.)

Bet niekados nėra atidirbama viskas: visuomet dar lieka mirtis.

 

Dar keletas rūšių lėlių

 

Geležies dvasia: dvasia lygiagrečiai einančių, laimingų bėgių. Dvasia susikaupusių ir aiškių mašinų, nuostabių savo skausmingu veržlių ir spyruoklių judėjimu. Žmonės geležies dvasia keliauja per minkštą ir miglotą gyvenimo kraštovaizdį, neįsipainioję į svaiginančius likimo reikalus.

O tie, kurie buvo panašūs į skardą, vis kartojo sakinį: tegul viskas būna taip, kaip yra. Pilka skarda yra patyrusi.

Žmonės porceliano siela ir vėl buvo nuolat nustebę ir bejėgiškai šypsojosi.

Itin artimos porcelianui ir popieriui pasirodė daugiausia moterys. O vyrai buvo tarsi susigiminiavę su geležimi ir skarda. Arba su medžiu, sustabarėjusiu ir bejėgiu.

 

Karoliai, lyrinis intermezzo

 

Porcelianiniai gatvių manekenai apkibo margais karoliais. Virš nutekintų krūtinės kūgių pakilo triukšmas. Šiugždėjo medis, stiklas ir plienas.

Tas metališkas triukšmas nusėdo liūdnos bronzos klostėse; ant mąslaus aksomo juodumos ir užsigalvojusios terakotos.

Tuo metu iš gatvių ir vitrinų pranyko raudoni karoliai, nuplėšti nuo šimtų gyvų, šiltų rankų. Taip pat nebeliko perlų, tykių tartum plieninė diena ir ošiančių pilkų jūrų melancholija. Nauji karoliai iš stiklo ir plieno yra šalti kaip svetimas daiktas ir kaip gyvenimas, kai jau tenorime tik to, kas yra.

Moterys maudosi metalo žvangesyje. Taip sykį Leda nugrimzdo švelniuose gulbės pūkuose; taip Makso Ernsto moterys – aklos, putlios ir brutalios – įkliūva tarp skardinių paukščių, aklų ir stulbinančių, kaip mintys.

Dabar šaltõs porceliano dvasios moterys leidosi glamonėjamos vėsių metalų ir kieto tylaus stiklo.

Kam reikalingi aksomiški, mėsingi perlai, vienodi kaip pats gyvenimas, kai galima turėti brangakmenius iš stiklo, pilnus galimybių, iš stiklo, kuris gali būti mielu langu ar karoliuku? Kam reikalingos karštos smaragdų ir rubinų ašaros, išlietos dėl mums menkai pažįstamo gyvenimo, pilno žemiškų sunkumų ir liūdesio?

1932 metų vasario 20-ąją laikraščiai pranešė apie didžiausios pasaulyje deimantų kasyklos Kimberlyje, Kanadoje, uždarymą: blogos konjunktūros deimantų rinkoje pasekmė.

Taip paaiškėjo, kad deimantai nėra reikalingi. Nėra reikalingos nei aksominės perlų ašaros, nei smaragdai ir rubinai, kurie gyvena labai painų ir mums nepavaldų gyvenimą.

Tuomet parduotuvių vitrinas užpildė dirbtiniai karoliai. Jie tinka bet kuriai gyvenimo dienai.

 

Obuoliai, apelsinai ir citrinos

 

Lig šiol vaisiai buvo nesuprasti. Juose įžvelgė minkštimą, įnoringą materiją, gyvą ir švelnią (kaip iš vaisiaus minkštimo plaukusios Renuaro moterys, nutapytos lyg raudonskruosčiai obuoliukai).

Tačiau obuoliai turi slaptą sielą. Ir apelsinai, apvalios erdvės, nėra tai, kuo juos laikome, nė citrinos, esybės iš šalčio ir stikliško skysčio.

Apvalūs vaisiai iš esmės yra nepanašūs į save: į materijos pažodiškumą, į jos brutalų palaidumą ir neapibrėžtus įnorius.

Ir būtent dabar atskleista, kad blizgantis lakas ir riebūs, žvilgantys dažai labiau tinka vaizduoti vaisius nei lipni ir minkšta materija. Vaisiai iš dažų ir lako išreiškia vaisiaus dvasią: saldus apvalumas.

Taip pasirodė, kad mėsingi, neramių kūnų vaisiai yra nereikalingi.

O ant krautuvių iškabų greta vaisių apvaliais melsvo lako lašeliais žvelgia žmogiškos figūros. Šypsosi žydra spalva iš tų liepos popiečių, kai net dangus yra iš kieto ir šalto lako.

Taip gyvenime atsirado šalti ir blizgantys lako vaisiai.

 

Vertė Ugnė Ražinskaitė