JONAS VAICEKAUSKAS

Meistrų kelionė į Vengriją

 

Prasidėjo viskas daugiau nei prieš metus iki kelionės. Juodkrantėje tada, 1989-aisiais rudeniop, vyko paskutinis tarybinis medžio drožėjų „simpoziumas“. Buvo kuriamos skulptūros Raganų kalnui.

Darbo aikštelėje susipažinau su žmogumi iš Vengrijos – Vengrijos lietuvių bendruomenės pirmininku. Kadangi tuo metu buvau vieno iš penkių Lietuvos tautodailininkų sąjungos regionų skyriaus pirmininku, jis teiravosi, ar galėčiau suorganizuoti grupę meistrų, galinčių atvykti padirbėti Vengrijoje. Nuo tada prasidėjo mūsų tuo laiku gan sudėtingi ryšiai ir bendravimas. Neturėjau mašinos, tai pirmiausia pakviečiau į bendrakeleivius ratuotą pažįstamą meistrą. Paskui Rimą – vieną iš Juodkrantėje kartu dirbusių meistrų, o jis pasiūlė dar du savo pažįstamus. Taip susiformavo mūsų penketukas.

Mūsų globėjo dėka per Maskvą gavome gerus „diplomatinius“ pasus. Susikomplektavome į du „Žigulius“, kurių bagažinių didžiąją dalį užėmė skardiniai dvidešimtlitriniai kanistrai. Pasikrovėm įrankių. Įsigijome kai ko, ką galėtume parduoti. Tikėjomės uždirbti – prastokai tada vertėmės.

Smagiai riedėjome Lietuvos, paskui ir Baltarusijos keliais. Ten buvo veikiančių degalinių ir mes pasistengėme pasipildyti kuro. Daugiau jau niekur benzino nebebuvo – blokada. Ukrainiečiams, kaip ir mums, „kraneliai“ buvo užsukti.

Kilome į kalnus. Greitai sutemo visiškai tamsi naktis. Sustoję kairėje galėjome girdėti žemai apačioje tekančios sraunios kalnų upės šniokštimą, dešinėje kilo medžiais apaugęs šlaitas. Kiti liko kelkraštyje, šniokščiančios upės pusėje, o man prisireikė į krūmus. Taip tyliai, ramiai kontempliuojant žemutiniame krūmų aukšte pro mane gal per metrą praėjo žmogus. Gan greitai susiruošiau į kelią ir tuojau klausiau, kas dar buvo krūmuose. Visi nustebę atsakinėjo, kad niekas nebuvo. Klausėmės, žiūrėjome – niekur jokio požymio, kad būtų žmonių. Na, gal nebent sniego žmogus? Mistika. O kalnų mes beveik visiškai tamsoje ir nematėme.

Mano porininkas niekaip nesiryžo patikėti man savo „Žiguliuko“ vairo. Jis tik reikalavo, kad aš nemiegočiau ir geriausiai būtų, kad kalbėčiau. Su kalbomis šiaip sau sekėsi, o miegai gan greitai savaime išsilakstė. Važiavimas buvo sudėtingas. Ten kažkur žemai grumėjo upė, o čia, viduje, kartais šiek tiek drebėjo rankos.

Ryte, jau palikę kalnus, gerokai pažvalėjome. Pasiekėme ir pasienį, Čopą. Duobėtos, purvinos gatvės ir didžiulė automobilių eilė. Prispaudžiau prie priekinio stiklo mūsų tarnybinius pasus su auksinėmis raidėmis CCCP ir lėtai riedėjome pro stovinčiuosius. Reikėjo matyti jų veidus! Atrodė, vien jau žvilgsniai vertė mūsų mašinėles aukštyn ratais ar bent jau badė tų ratų padangas. Reikia turėti galvoje, kad tie prekeiviai neretu atveju vėliau įsiliejo į mūsų mafijos gretas. Atitinkamos ir povyzos. Dažniausia tada pro ten jie važiavo prekių į Jugoslaviją.

Už sienos pasimatė skirtumai – kitokie namai, laukai. Nebeliko mažučių, balintų ir dar pamargintais kampais Užkarpatės namelių.

Su mūsų šefu – kuratoriumi Vengrijoje – susitikome Budapešte. Iš ten nuvykome į Vesprėmą. Netoli Vytautas ir gyveno – mokslų daktaras, biologas. Gyveno viengungiškai, nes buvo išsiskyręs su žmona vengre. Apie vengrų moteris buvo susidaręs blogą nuomonę.

Dirbti teko Zirco miestelyje, medžio apdirbimo kombinate. Jo kieme, uždaroje teritorijoje, riogsojo mums skirti ąžuolai. Sąlygos dirbti normalios – šalia cechai, kuriuose yra kur pasigaląsti įrankius, pašlifuoti detales. Bet kada galima sulaukti draugiškų kombinato darbininkų pagalbos, tik susikalbėti su jais teko rankomis. Niekas nemokėjo angliškai, niekas nekalbėjo rusiškai. Būtent – nekalbėjo, nes vienas to kombinato inžinierius mums rusiškai vieną vienintelį kartą pasakė: „Aš moku rusiškai, bet nekalbėsiu.“

Taigi visas mūsų pastabas, prašymus galėjome išsakyti tik vienam inžinieriui, kuris kalbėjo angliškai. Per mūsų meistrą vilnietį Vladą.

Tiesa, buvo priėjęs prie mūsų vienas darbininkas, kalbantis rusiškai, sakė netgi turintis draugų Rusijoje. Keista, gal koks sutapimas, bet po jo apsilankymo mes pasigedome keleto smulkių įrankių. Nei prieš tai, nei po to niekas mums nedingo, nors viskas mėtėsi laisvai, kai aplink vis kas nors sukiodavosi, turėdamas laisvo laiko.

Iš vyresniųjų kai kas sakėsi mokąs kažkiek vokiškai, bet tas nelabai gelbėjo, nes iš mūsų tik vienas šnekovas buvo vidurinėje mokęsis vokiečių kalbos. Vieną kartą prisiminė žodį „ciuriuk“.

Apgyvendino mus profesinės mokyklos bendrabutyje. Viename kambaryje, o knarkiančių buvo… Žvaliausiai, žinoma, pabudindavo varpas. Tas bendrabutis įsikūręs sename vienuolyne, kurio gale buvo varpinė. Varpas rytais tiesiog sudrebindavo viską, ne tik ausų būgnelius.

Maitinomės kavinėje „Padko“. Jos reklamoje puikavosi pasaga. Išsiaiškinome, kad tokia ir yra šio žodžio reikšmė. Vienas žinomas žodis. Bet kavinėje daug kalbėti ir nereikėjo – reikėjo valgyti. Susibičiuliavom su mus nuolat aptarnavusiu padavėju ir atsisveikindami įteikėme jam atminimui medinį šaukštą. Jo kote vilnietis išdrožė to padavėjo povyzą su bokalu rankoje. Jis buvo taip sužavėtas, kad išnaudojo visas gestų, mimikos ir kalbos atsargas sužinoti, ar tai tikrai skirta jam asmeniškai, ir padėkoti. Išsiskyrėme labai draugiškai.

Na, bet prieš tai dar turėjome daug ką atlikti. Pirmiausia Budapešto kapinėms, kur palaidotos 1956 metų sukilimo aukos, turėjome padaryti koplytstulpį. Projekto autorius buvo Rimas, nors derino mintis ir su kitais. Sudėtingas darbas, bet ir meistrai patyrę, ko negalėčiau pasakyti apie save – medis man vis dėlto buvo nauja medžiaga, prieš tai dirbau su akmeniu. Teko dirbti daugiau pagalbinius darbus – pašlifuoti detales, padėti sujungti.

Taigi skaniai ir daug valgėm, dirbom, garsiai miegojom, garsiai kėlėmės. Vaikščioti ten nebuvo kur. Moterys vengrės mums neatrodė gražios, lyginant su lietuvaitėmis, – nors po savaitės ėmė pastebimai gražėti.

Turėjome degtinės, kurios laukan, žinoma, nepilsi, o parduoti nebuvo kur. Praleido ją be problemų pasienyje. Rusams tai, matyt, savaime suprantamas dalykas, kad ir važiuojant į užsienį: „Ot Pariža do Nachodki lučše s vodkoi, čem bez vodki.“

Rytais labai tikdavo stiklinaitė jauno baltojo vyno, kurio nemažas kanistriukas stovėjo kambaryje. Mes jį užsidirbom.

Vengrai, pasirodo, galėjo ir socializme turėti šiek tiek žemės, kurioje augindavo vynuoges. Vienas veikėjas pasiūlė savo pažįstamui, mūsų globėjui Vytautui, pakalbinti mus į talką skinti vynuogių Balatono ežero pusiasalyje. Mes, žinoma, noriai sutikome.

Pirmiausia susipažinome su sargu. Jis baidė paukščius nuo prinokusių vynuogių. Ant peties turėjo ilgą vengrišką rimbą. Pliaukštelėjimas juo prilygo šūviui. Parodė mums, kaip tai daroma, ir tuoj pat atsirado norinčiųjų pabandyti. Pirmas vilnietis Vladas – mūsų didžiausias. Atmetė atgal, kaip buvo pamokytas, ir kad jau traukė… Išgirdome ne šūvio garsą, bet dar garsesnį kauksmą. Na, funkciją jis irgi atliko tą pačią – išbaidė paukščių būrį. Taip vienas, metęs rimbą, keikdamasis ir užsiėmęs už ausies, pasitraukė iš tarpo norinčiųjų mokytis šio seno vengrų meno. Jau be didelio entuziazmo, atsargiai pabandėme ir kiti. Vienam sekėsi visai neblogai, tad vėliau jis nusipirko tokį rimbą.

Smagiai padirbėję, sukritome ant žolės pailsėti. Iš kažkur atsirado žmonių, fotografuojančių mus ir vynuogyną. Pasirodo, tai vokiečių turistai įamžina vengrų valstiečius jų kasdienėje aplinkoje.

Paskui mums parodė, kur tas vynuoges deda. Įvedė ir į požeminius rūsius su daugybe didžiulių statinių. Ten ir gavome mums ilgam pravertusį pilną vyno indą. Balatono ežeras tuo metu man didelio įspūdžio nepadarė: tokia didelė padūmavusi balzgana bala.

Pagrindiniam mūsų darbui prie koplytstulpio einant į pabaigą, susirūpinom, kaip padaryti metalinę saulutę. Juk tai būtinas tokio kūrinio atributas. Vidas pas mus buvo visų galų meistras, o kombinatas turėjo ir kalvę. Susitarėme –
leido, davė metalo. Aš buvau pagalbinis. Meistras labai greitas, tiesiog nemokėjo dirbti lėtai. Atokiau stovėjo keli vengrai darbininkai ir stebėjo mus. Vienu metu pamačiau, kad po dar vieno skubraus kūjo smūgio, kuriam jau smagiai užsimojo mūsų „kalvis“, įkaitinta detalė tikrai sprūs iš žnyplių ir lėks. Nežinodamas tikslios krypties, tiesiog susigūžiau, judėjau kaip vartininkas, bandydamas nuspėti skriejimo kryptį. Pavyko sureaguoti, o gelžgalis pro mano ausį nušvilpė tolyn ir išdaužė nedidelę dalį lango. Abu likome vėpsoti išsižioję. Kampe pasigirdo smagus kvatojimas – matyt, gerai čia mes atrodėme iš šalies. Dėl to lango jokių priekaištų nesulaukėme.

Kai pagrindinė mūsų užduotis jau buvo beveik įvykdyta – koplytstulpis Budapešto naujosioms kapinėms prie pabaigos, buvome supažindinti su jaunų vengrų pora, kuri norėjo įsigyti mūsų sukurtą koplytstulpį. Jiems tai visai neįprastas dalykas, nuo seno jie stato kažkokius lyg toteminius stulpus, bet šie panoro būti originalūs. Darėme jį, žinoma, gerokai mažesnį, paprastesnį nei pirmąjį. Apsisukome greitai ir pabaigtuvių buvome pakviesti į mūsų užsakovų namus.

Labai rimtai, vėl remdamiesi mūsų labiausiai patyrusiųjų nurodymais ir patarimais, sudarėme savo elgsenos atstovaujant šaliai vietinių gyventojų akyse pagrindinius plano metmenis. Prisižadėjom daug negerti, mandagiai, bet ryžtingai atsisakyti, jeigu būsime įkalbinėjami. Jeigu jau nepavyktų – nepliurpti, nevaikščioti, kad nepasimatytų galimi gėdingi koordinacijos sutrikimai ir taip toliau.

Maloniai buvome priimti paprastuose, jaukiuose namuose. Nors nei mes, nei vengrų pora nesupratome nė vieno skirtingų mūsų kalbų žodžio, labai greitai pasikartojo klasikinė situacija: ant stalo esanti palinka (vengriška vynuogių degtinė) ir „Napoleonas“ vienodai gerai veikė tarpusavio bendravimą, kuriame neliko jokių trikdžių. Svarbiausia, greitai išsiaiškinome, kaip skirtingomis kalbomis užsveikinti vieniems kitus, o toliau jau viskas kaip per sviestą. Mes dažnai, žinoma, norėdami geriau išmokti, ėmėme tarti tą vengrišką užstalės pasveikinimą, kas sukėlė jiems daug skanaus juoko. Vėliau mūsų šefas paaiškino, kad taip tariant tas posakis įgauna kažkokią ne visai švankią prasmę. Šilta, draugiška atmosfera, gera nuotaika –
toks liko prisiminimas apie tą viešnagę. Išsiskyrėme jau aiškiai tapę giminėmis.

Dabar mes jau turėjome pinigų. Kiekvienas, išlydimas iš namų, savo antrųjų pusių buvome prisaikdinti, kad bent jau, anot Vladimiro Vysockio dainos žodžių, „klejonku s Bangladeša privezioš“. Sunki buvo ta užduotis. Galiausiai kartą nusprendžiau, kad jau gana. Išsirinkau, mano manymu, tinkamos kompleksijos pardavėją ir visomis prieinamomis komunikacijos priemonėmis išsiaiškinau, kad jai pagal jos entuziastingą linksėjimą mano pasirinkta striukė puikiausiai tiktų.

Užbėgdamas į priekį turiu pasakyti, kad kai parvežiau tą prekę namo, jau smarkiai suabejojau, ar maniškės ir tos pardavėjos kubatūra identiška. Matyt, gerokai primiršau per tą viešnagę savo antrosios pusės apimtis, o moters, ko gero, norėjosi, kad būtų kuo daugiau. Kai ji nekantraudama išsitraukė dovaną, tai labai sunkiai įstengė nuslėpti nuostabą ir nusivylimą. Pasiūlė pradžioje man pačiam ją nešioti, bet paskui apsiprato (juk importinė) ir nešiojo pati, nors, atrodo, galėjome ir abu sutilpti.

Baigėsi darbai Zirce. Liko paskutinis etapas – pastatyti mūsų kūrinį jam skirtoje vietoje. Ten, tose kapinėse, vyko didelės iškilmės. Pirmą kartą buvo viešai minimos 1956 metų sukilimo metinės. Mūsų koplytstulpį iš abiejų pusių puošė Lietuvos ir Vengrijos vėliavos. Užrašas vengriškai „Laisvės kankiniams nuo lietuvių tautos. 1956–1990 m. spalio 23 d.“ buvo dengtas audinio skiaute. Galybė žmonių. Dalyvavo Vengrijos valstybės vadovai. Buvo atvykęs mūsų tuometinis pirmininkas.

Atrodo, kad kaip viena iš numatytų mums skirtų renginio dalių buvo susitikimas su vienu iš sukilimo dalyvių, buvusiu politiniu kaliniu, tremtiniu. Tai buvo solidus, inteligentiškas, bet ligotas vyras, pasiramsčiuojantis lazda. Rusiškai kalbėjo beveik be akcento. Trumpai papasakojo apie savo išgyvenimus Sibire, lageriuose sutiktus lietuvius. Aplinkui atidžiai stebint ir pagarbiai linkčiojant, atrodo, rusiškai visai nesuprantantiems klausytojams, neretą savo sakinį apie išgyventas kančias jis su sunkiu atodūsiu palydėdavo tokia pastaba: „Chujovo tam bylo, očen’ chujovo…“ Po pirmo tokio išsitarimo mums sunkiai, bet pavyko išlaikyti deramą rimtį. Vėliau jau lengviau. Žmogus ilgai kalėjo, puikiai išmoko rusiškai. Išmoko taip, kaip ten tada kalbėta.

Po kalbos pabaigimo – paminklo atidengimas. Priėjęs prie užrašą dengiančio audinio, mūsų politinis veikėjas ėmė timpčioti už tą audinį laikančios virvutės. Matyt, ne šiaip sau virvutė yra moteriškosios giminės. Ir ji užsikaprizijo – neatsirišo, užsimazgė. Taip nervingai betąsant, nejaukios pauzės metu, pro mane staiga prasispraudė mūsų šnekusis meistras-politikas, tiesdamas link pirmininko ranką su atlenktu peiliuku. Tada viskas įvyko labai greitai ir netikėtai: kažkas trenkė jam per ištiestą ranką, nutvėrė už sprando ir supurtęs nušveitė į vietą. Tik garbanos susimaskatavo. O juk jis nesmulkus vyrukas. Tik vėliau supratome, kad tai būta čia pat kažkaip nepastebimai budėjusio apsauginio. Tikrai profesionalu – greitai, operatyviai, beveik nepastebimai atlikta.

Vakarėjo ir mes nutarėme nakčiai iš Budapešto neišvažiuoti. Pirmiausia aktualu buvo rasti tualetą. Pavyko. Ir dar kaip pavyko! Įmetus forintą, durys trumpam atsivėrė ir mes spėjome susigrūsti į vidų visi. Reikia iš karto pasakyti, kad kai kitą kartą, būdami tikri dėl sėkmės, vėl susiruošėm į tos įstaigos šturmą, langelyje įsirėmino ūsuota pagyvenusio vyro galva ir mums tai jau kainavo kiekvienam po brangų forintą. Ne visada juk gali šitaip sektis – guodėmės.

Nakvynei pasirinkome tuščios aikštės pakraštį. Šalo.

Sukilome jau gerokai prašvitus. Žmonių nesimatė, bet vis tiek sąlygų būtinam pirmajam rytiniam ritualui nebuvo jokių. Visi kiemai uždari. Mums betrypčiojant, ryžtingas mūsų vilnietis pasirinko vieną kiek labiau įgilintą vartų arką ir meiliai prigludo jos pakraštyje. Neilgai trukus iš kitos tarpuvartės išniro nedidukė greita paštininkė ir pasuko tiesiai prie jo. Pasirodo, čia pat, prie peties, kabojo pašto dėžutės. Pasistiebdama, pro alkūnę ji greitai ir dalykiškai dėliojo, skirstė savo nešulį. Visai toks nieko rytmečio vaizdelis: didelis, tvirtas vyras aukštyn pakelta galva, būdinga rankų padėtimi ir visai šalia maža, vikri, savo darbą dirbanti moterikė… Jei ne ta išdavikiška, aikštės link pro kojas vinguriuojanti srovė. „O kas man bebuvo daryti?“ – vėliau trūkčiojo pečiais meistras.

Pusryčiaudami vėl ėmėmės taršyti mūsų nevykusį „teroristą“. Jau iš karto po koplytstulpio atidengimo mes jam patarinėjome kreiptis į Vengrijos valdžios įstaigas dėl politinio prieglobsčio ir klausantis šito jo akys buvo labai apvalios. Tada neturėjome daug laiko tokioms kalboms, o dabar jis jau buvo gerokai aprimęs ir nelabai, bet vis dėlto kažkiek dar veikė mūsų piešiami šiurpūs jo būsimo gyvenimo vaizdai – ilgi kalėjimo metai už pasikėsinimą į tokį svarbų asmenį.

Kilome į kelią namo, bet dar turėjome pinigų. Jau nebuvo ko laukti ir iš vienos parduotuvės Debrecene išėjome palengvėjusiom širdim ir piniginėm. Tvarkinga vorele traukėme link mašinų, meilingai apsiglėbę po vienodą nemažą kartoninę dėžę. Joje buvo nedūžtantis, nebijantis karščio prancūziškas tamsaus stiklo indų komplektas. „Šitas, – pasakė mūsų praktiškasis Vladas, – šitas tinka“ – ir mes noriai su juo sutikome. Kad tik daugiau neberūpėtų. Turiu pasakyti – lig šiol tarnauja.

Pasienį pasiekėme jau sutemus. Didžiulė eilė – daugiausia pavargę prekeiviai. Vienas kaunietis pusiau snausdamas kalbėjo: „Gal daugiau nebevažiuosiu. „Jugai“ kažko pasiuto, šaudytis pradėjo.“ Net nepagalvojome tada, kad tai jau buvo kruvinojo Trečiojo Balkanų karo (Jugoslavijos karų) pradžios požymiai.

Rūpėjo benzinas. Buvome girdėję kalbų, kad kartais parduoda kareiviai, bet nežinojome, kur juos rasti. O čia jau mistinės jėgos mums pagelbėjo. Beje, tą naktį ne paskutinį kartą. Kai nežinodami tikros krypties lėtai riedėjome duobėta gatvele, iš kažkur pasirodė du kareivukai. Tiesiai prie mūsų su klausimu: „Gal jums reikia benzino?“ Matyt, tokių kaip mes čia dažnokai pasirodydavo.

Lėtai nuvairavom prie, pasirodo, visai netoliese buvusio karinio dalinio tvoros, padavėme jiems tuščius kanistrus ir likome laukti. Ir nusnūdom, ir sušalom, o nei kareivių, nei mūsų kanistrų nė padujų. Nepavydėtina padėtis – į karinio dalinio teritoriją tai nepateksi, ji saugoma ginkluotos sargybos.

Nekantriausias pasirodė Rimas. Patyrinėjęs tvorą ir šalia esantį kažkokio sandėliuko neaukštą stogą, jis užsiropštė ant jo. Buvome sustoję šešėlyje, bet iš dalinio teritorijos plieskė stiprūs prožektoriai ir jų šviesoje ant stogo dabar išryškėjo mūsų draugo siluetas.

Daug pasakota apie tai, kaip elgiasi kareivis iš Vidurinės Azijos, stovintis sargyboje su koviniais šoviniais automato dėtuvėje. Šauna, kai tik yra proga. Na, ir eiliuotas pasiteisinimas: „Moja tvoja ne ponimajet – tvoja bežit, moja streliajet.“ O gal toks kareivis dabar ten ir stovi sargyboje?

Besėlindamas išgirdo kažką krebždant. Pritykino stogu, o ten, ir pataikyk tu man šitaip, mūsų kareivukai konstruoja įrangą jau pilnus kanistrus su kažkokiais pagaliais ant stogo užgarbint. O čia „tut kak tut“ mūsiškis ranką nuo stogo tiesia: „Rebiata, daite ja vam pomogu.“ Suskambus balsui iš aukštybių, suakmenėjo tie vaikinukai, bet kanistrų neišmetė. Apsidžiaugę atidavė benziną. Meistras su juo per stogą gražiai apšviestas pramarširavo, o pinigus kareiviai paprašė, kad suvynioję į kažką ant to stogo užmestume!

Grįžtant atgal, porininkas jau kartkartėmis patikėdavo man savo „Žiguliuko“ vairą važiuojant naktį per kalnus, bet labai įkyrėjo nurodinėdamas, kada kokią pavarą turiu jungti, kad, neduokdie, nepakenkčiau jo brangiajai mašinai.

Namo parsigavome sėkmingai.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.