Keletas pasvarstymų apie Juozą Miltinį
Nuo Juozo Miltinio mirties jau praėjo kone trys dešimtmečiai, jo įkurtas teatras ir visa su teatru susijusi aplinka jau tirpsta užmaršties pievų rūkuose, nublanko daugelio aktorių veidai ir pats teatras už jo įkūrėjo paminklo, gudriai Regimanto Midvikio sumanyto, nugaros stovi lyg susigūžęs – nebestebindamas ir nebekviesdamas kaip andai, o skaičiuodamas praradimus ir laukdamas naujos kūrybinių atradimų ir įkvėpimo bangos. Kas bus ir kada pasirodys tas tikrasis įkvėpėjas? Juk bandymų jau būta.
Taigi praėjo daug metų, o man vis kirba keletas klausimų, į kuriuos vargu ar galės atsakyti jaunesnioji kritikų karta, nemačiusi nei Miltinio, nei jo spektaklių, nei to laikmečio neragavusi. Kaip atsirado Miltinio legenda? Kodėl teatre įsigalėjo ypatingas režisieriaus kultas? Kodėl ir kaip jis buvo keleriems metams nušalintas nuo pareigų 1954-aisiais? Kaip klostėsi jo santykiai su Lietuvai ir kultūrai vadovaujančiais asmenimis bei organizacijomis? Kyla ir dar daug kitų klausimų, į kuriuos norint atsakyti reikėtų panirti ne tik į teatro archyvus. Atsakymų atsirastų pavarčius partijos CK atvirų nutarimų ir neskelbiamų aplinkraščių medžiagą, saugumo bylas, Panevėžio miesto savivaldybės popierius.
Niekada nebuvau nei Miltinio draugė, nei jo teatro didelė mylėtoja, nes pirmiems jo šlovės spinduliams sklindant buvau išvykusi į GITIS’ą studijuoti, namo grįždavau nedažnai ir dar nebuvau Teatro draugijos, kuri keliones ir sunkiai gaunamą viešbutį apmokėdavo, narė, tai Panevėžys man nebuvo lengvai pasiekiamas. Pirmą kartą Miltinio spektaklį – atnaujintą Antano Vienuolio „Prieblandoje“ – pamačiau būdama pirmo kurso studentė teatro gastrolių Vilniuje metu. Regis, 1956 metais. Žiūrėjau ir galvojau: kuo gi tas teatras toks ypatingas, kuo jau taip skiriasi iš kitų? Atrodė tradicinis buitiškas, „tikroviškas“, kuriame aktoriai pagal paprastą sumanymą vaidino gerai (pavyzdžiui, puikus buvo Vaclovas Blėdis – Samodukas). Buvau paakinta po spektaklio nueiti į užkulisius pasikalbėti su Blėdžiu, ir aš, nors ir labai jaudindamasi, nuėjau. Blėdis skubėjo nusivalyti grimą, pasisveikinęs mostelėjo greta atsisėsti, ir aš jam uždaviau kvailų kvailiausią klausimą: „Ar Jūs dirbate pagal Stanislavskio sistemą?“ – „O tai dar pagal kokią kitą?!“ – riktelėjo pervėręs mane piktu baltai žydru žvilgsniu. Aišku, šiandien ne kiekvienas supras, kuo mano klausimas buvo toks kvailas: o juk būtent kitokių „sistemų“ pėdsakų tada vis ieškota Miltinio, dar prieš karą mokslus išėjusio Paryžiuje, teatre ar jo rengiamų aktorių studijoje. Taigi interviu nenusisekė.
Po Stalino nuvainikavimo 1956 metais, Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ metais, Maskvoje (retsykiais užsukdami ir į Vilnių, Rygą ar Taliną) pamažu ėmė rodytis vis daugiau užsienio kultūros atstovų; afišos skelbė iki tol draudžiamų Vakarų dailininkų parodas, koncertus, įžymių prancūzų, italų, vokiečių, anglų teatrų spektaklius, daugelį jų tada man teko pamatyti. Tarp jų buvo ir Miltinio bendramokslių Jeano-Louis Barrault, Marcelio Marceau ir kitų nuostabūs, preciziškai sustyguoti spektakliai bei vaidmenys – ilgam įsimenantys meno kūriniai. Užtat savo krašte nustebinti ką nors Panevėžio teatro įkūrėjui buvo vis sunkiau. Beje, ir Lietuvoje ėmė bręsti nauja gabių režisierių karta: Jonas Jurašas, Povilas Gaidys, kiek vėliau – Jonas Vaitkus ir kiti. O Miltinio teatras ir studija gyveno materialiai skurdų gyvenimą, neturėjo lėšų specialiems pedagogams samdyti ir visapusiškai lavinti aktorius. Ir atlyginimai buvo menkučiai. Trumpiau tariant, jų rengimo būdas neatitiko Miltinio keliamų reikalavimų. Pirmiesiems jo aktoriams iš tikrųjų buvo atiduota visa, ką jaunas režisierius galėjo, apie ką svajojo, o laikui bėgant vadovas išsisėmė, ilgainiui ir svajonės priblėso.
Man visuomet atrodė, kad Miltinis buvo dramatiško likimo žmogus. Jam nepavyko įgyvendinti savo ilgai brandintų užmojų. Iki pat 1931 metų mokėsi Lietuvoje, lankė Vaidybos mokyklą prie Valstybės teatro, bandė kabintis į Šiaulių teatrą, jau anuomet intuityviai jausdamas, kad teatras turi būti kitoks. Ir pagaliau – 1932 metai, Paryžius, studijos Charles’io Dullino vaidybos studijoje, jo Théâtre de l’Atelier, aplinkui verdantis kultūrinis gyvenimas, kurio syvus Miltinis stengėsi įsiurbti, atvėrė jam akis. Talentingas, darbštus ir griežtas mokytojas Dullinas reikalavo iš aktoriaus tobulai įvaldyti, perprasti – kaip kad geras jojikas žirgą – savo kūną, kad vaidinant bet kurio žanro kūrinį (dramą, komediją ar tragediją) jis tau paklustų, kad galėtum reikštis, vaidinti lengvai ir, svarbiausia, gebėti improvizuoti. Reikalavo perprasti dramos kūrinio stilių, o tada – tobulinti žodžio kultūrą.
Kai, dar spėjęs pasitobulinti (regis, šviesų menas, koloritas tada jį labiausiai domino) ir Londone, Miltinis grįžo iš Paryžiaus į Kauną su svajone įkurti savo teatrą ir nemenku sąrašu autorių ir pjesių, kurias norėtų režisuoti, jo niekas nelaukė, niekur nepakvietė, neįsileido. Juozo Keliuočio remiamam, jam teko bendradarbiauti „Naujojoje Romuvoje“, verstis kritika. Jam natūraliai tvenkėsi nuoskauda ir pyktis. Senstančio, primadoniško, štampais aplipusio Valstybės teatro, koks jis liko po Andriaus Olekos-Žilinsko ir Michailo Čechovo išvykimo, Miltinis nekentė. O kai įsidarbino Darbo rūmuose ir ėmė auklėti jaunų teatro mylėtojų kolektyvą, vildamasis su jais įkurti savo teatrą, į Lietuvą atėjo sovietų valdžia. Ir teatrą Panevėžy įkūrė ne jis, o – jam, leidę būti „aktoriumi su teise režisuoti“. Verta įsidėmėti, kad Panevėžio teatras buvo pirmasis tokio pobūdžio teatras-studija, kuriam vadovavo pirmas Vakaruose mokslus baigęs režisierius. Visi kiti Lietuvos režisieriai buvo įvairių rusų teatrinių mokyklų šaknų.
Gavęs teatrą, Miltinis tapo naujos, sovietinės, valdžios įkaitu. Užtat pats pirmasis jo režisuotas spektaklis – patetiškas pjeses apie Leniną ir Staliną rašiusio autoriaus Nikolajaus Pogodino „Sidabrinis slėnis“ apie tėvynę Tolimuosiuose Rytuose, prie Japonijos, ginančius pasieniečius – buvo neregėtas „paryžiečio“ kompromisas. Tokia pradžia. Kompromisų darė ir kiti mūsų režisieriai, teatrų vadovai, bijodami prarasti teisę dirbti, profesiją. O garbė, orumas tokiomis aplinkybėmis pasislenka užleisdami vietą baimei.
Iki šiol sunku suvokti, kodėl gi 1954-aisiais Miltinis buvo nušalintas nuo pareigų. Tuo metu jis repetavo Čechovo „Žuvėdrą“, regis, sovietų valdžios atžvilgiu nekaltą veikalą. O prieš kelis mėnesius buvo pastatęs grynakraujį sovietinį veikalą „Kaip grūdinosi plienas“ pagal Nikolajų Ostrovskį. Regis, jokios ypatingos priežasties nebūta.
Bet reikia prisiminti, kad tai buvo pokaris, sunkūs Stalino laikai, partizanų ir stribų tarpusavio kovų, o kūryboje –
nykaus „socrealizmo“ laikai ir užkliūti anuometiniams ideologams galėjo viskas: ir ką vilki, ir ką mąstai, ir ką skaitai, ir su kuo bendrauji, ir kam rašai laiškus, ir ką laikai ant sienos pasikabinęs… Ekspresyviai savo jausmus ir nuomonę reiškiantis Miltinis buvo nesunkiai susekamas, iššifruojamas, nes bandė palaikyti ryšius su bičiuliais užsienyje, daug kalbėjo – kalbėjo repetuodamas, – mėgo pasipuikuoti savo žiniomis, šaipėsi iš tų, kurie nelavino savo kultūrinio skonio, citavo visokius sovietiniam žmogui menkai žinomus ar išvis negirdėtus autorius. Gyrėsi mokąs keletą užsienio kalbų, gaunąs iš užsienio knygų ir skaitąs jas originalo kalba (!). Kalbėjo įvairiausių interviu ir filmavimų metu, kalbėjo su privačiais asmenimis, tarp kurių irgi galėjo būti skundikų. Neabejoju, kad nemaža dalis teatro darbuotojų buvo vienaip ar kitaip priversta tarnauti saugumui – sekti, užrašinėti, skųsti. Tai kas gi taip užkliuvo jam rengiant „Žuvėdros“ premjerą? Čechovas ar greičiau Treplevo personažas, kuriuo Miltinio, regis, norėta kartu su Čechovu ir Treplevą vaidinančiu Algimantu Masiuliu kažką svarbaus pasakyti apie kūrybą, apie „naujų formų poreikį“??
Beje, čia kaip tik verta prisiminti ir Romualdo Juknevičiaus ištrėmimą 1945-aisiais iš jo suburto, bet taip pat jau sovietų valdžios įsakymu įkurto Vilniaus dramos teatro. Ar ne paradoksas, kad ir Juknevičius „dega“ su Čechovu dėl jo vodevilių neva „formalistiško“ pastatymo. Manau, kad ir Miltiniui, ir Juknevičiui tokiu būdu, tokia forma buvo skirtos nuobaudos (Miltiniui – už studijas Vakaruose, Juknevičiui – už stažuotę pas Vsevolodą Mejerholdą, dar 1937 metais sovietų valdžios sunaikintą, ir už bendradarbiavimo su vokiečiais sutarties pasirašymą karo metais). Argi ne paradoksaliai atrodo ir tai, kad įsakymai pasirašyti ministrų Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus (Miltinio atveju) ir Juozo Banaičio (regis, tada Meno reikalų valdybos viršininko), su kurio šeima Juknevičiaus draugauta? O tada kyla klausimas, kokia institucija tuos kaltinimus kūrė ir vertė vykdyti. Atrodo, kad saugumas.
Tuos kelerius „tremties“ metus Miltinis glaudėsi Lietuvos kino studijoje, kur dirbo dubliažo režisieriumi ir suvaidino kelis vaidmenis – įspūdingą seną jūrininką tada karjerą dar tik pradedančio Vytauto Žalakevičiaus filme, o paskui ir kitų režisierių filmuose. Po „tremties“ žmonių akyse Miltinis tapo auka. O aukos imta gailėti. Turbūt čia ir užsimezga didžioji Miltinio legenda su prieskoniais, kuriuos jis pats dosniai barstė pasakodamas apie savo patirtis Vakaruose, apie savo kalbų mokėjimą (net lotynų ir graikų), apie nepriekaištingą skonį. Pakeliui mėgo pažeminti kitą pašiepdamas, pasityčiodamas. Žinia, itin daug prisikentėjo aktoriai jo studijoje ir teatre (pakaktų perskaityti Juozo Glinskio parengtus Miltinio repeticijų užrašus su daugybe daugtaškių skliausteliuose). Man kitados teko iš pirmų lūpų girdėti kelių aktorių liudijimus, aišku, jiems jau pasitraukus iš teatro.
Miltinio legendai pūstis padėjo ir kritika. Pirmoji buvo įžvalgi Maskvos kritikė Natalja Krymova, režisieriaus Anatolijaus Efroso žmona, parašiusi, kad provincijos miestely, kur gatvėmis vaikšto žąsys, yra stebuklinis teatras, kuriam vadovauja įžymiojo Charles’io Dullino augintinis Juozas Miltinis. Ir žąsys, ir mokytojo vardas, ir provincijos „miestelis“, kartu sudėjus, teikė legendai svarbių spalvų. Daugelį mūsų kritikų Miltinio brinkstanti legenda, taip pat ir legendos apspangintos valdžios palaikymas stingdė, vertė kalbėti netiesą. Ir jame pačiame palaikė dviveidžio Jano žaidimą, dvilypumą, net cinizmą, kai jis, viduje giliai niekindamas tuos ideologijos vadovus, jiems skundė kiekvieną, kas drįso jo kūryboje pastebėti kokį trūkumą. O ir su privačiais asmenimis, savo bičiuliais rašytojais, dailininkais elgėsi arogantiškai: tai nesupranti, kas yra gera kava ir kaip ją gaminti iš žalių pupelių, tai ne taip dešrą pjaustai – griežinėlis turi persišviesti, tai ne taip sūrį valgai arba vyno taurę laikai etc.
Miltinis buvo pelnytai garbinamas už pastangas ugdyti naują meistriškų, išmintingų, intelektualių, kūrybai pasišventusių aktorių kartą, auklėti, šviesti savo teatrą ir jo žiūrovus. Nemažas jo parengtų aktorių būrys plačiai garsino Lietuvą ne tik teatro, bet ir kino baruose. Banionis, Babkauskas, Blėdis, Masiulis, Petronaitis, Paulavičius, Karka, Šulgaitė, Melėnaitė, Vidugirytė, Kėleris ir kiti, be kurių ir garsiųjų Miltinio spektaklių neįmanoma įsivaizduoti. Tačiau štai ir vėl paradoksas: per keturias dešimtis metų tikrai gerų spektaklių nė dešimties nesurinktum. Meniniu požiūriu produktyviausias laikotarpis buvo po „tremties“ – septintasis dešimtmetis, aštuntojo pradžia: Eugène’o Labiche’o „Šiaudinė skrybėlaitė“, Čechovo „Ivanovas“, Ibseno „Heda Gabler“, Millerio „Komivojažieriaus mirtis“, Shakespeare’o „Makbetas“, Borcherto „Lauke, už durų“, Strindbergo „Mirties šokis“ (tik I dalis), gal Bulgakovo „Didysis prologas“. Gal dar Dürrenmatto „Fizikai“ ar „Frankas V“… Dalis jų, atrodo, – iš didžiojo jaunystės sąrašo. O aplinkui neišbrendama repertuaro pelkė – su aibe vienadienių sovietinių pjesiukių, dažniausiai pamėtėtų režisuoti Vaclovui Blėdžiui (beje, pastačiusiam puikų spektaklį pagal Kazio Sajos „Devynbėdžius“), Jonui Aleknai, Gediminui Karkai, kartais gelbstintis sava bei užsienio klasika ir net kelis kartus įtraukiant ir savo „trėmėjo“ Gudaičio-Guzevičiaus, ir į dramaturgų eiles „įsirašiusio“ partijos CK nario Alberto Laurinčiuko pjeses. Tokių kompromisų jau galėjo ir nebūti. Juk išgyveno kiti jų nedarydami.
Miltinis neparengė, nepaliko žmogaus, kuris galėtų perimti Teatro vadžias. Kolektyvas, sunkiai priimdamas atklydusius vadovus, ilgą laiką tarsi stengėsi išsaugoti tai, kas buvo, tuos šlovės likučius. Bet nereikėtų dairytis atgal, derėtų nevaržomiems eiti tik pirmyn, suvokiant naują pasaulį. Man regis, jau laikas blaiviai, neapeinant aštrių kampų pažvelgti į visą Panevėžio teatro – ir ypač jo vadovo – kūrybą dėl istorinės tiesos. O tai labai sunki užduotis.
P. S. Viliuosi, kad mano „pasvarstymai“ kam nors iš jaunų kritikų (pavyzdžiui, Šarūnei Trinkūnaitei) sukels norą imtis atmazgyti Miltinio kūrybinio kelio mazgus, įminti jo legendos mįsles, suvokti jo dramą.
