Kapsulė

 

Ded Andrej ligi pat mirties lankydavosi pas močiutę. Ji paduodavo jam taburetę ir įpildavo sriubos. Neatsimenu, kad būtų daug kalbėjęsi. Tylomis pavalgydavo, padūsaudavo ir padėkojęs išeidavo. Mudvi su sese – formaliai jųdviejų anūkės – dažnai būdavome šių apsilankymų liudininkės. Skirtumas tik tas, kad močiutė mums ir mes jai buvome užnugaris, rūpestis ir visas gyvenimas. O biologinis senelis – beveik nepažįstamasis. Turėjom tik miglotą nuojautą, kas jis toks ir kodėl čia lankosi. Butukas buvo mažas, vadinamoji 16-metrovkė. Norint patekti į tualetą buvo sunku jį, sėdintį ant tako, aplenkti. Kentėdavau, kiek galėdavau. Prisibijodavom, privengdavom, jei ko būdamas ir taip labai nekalbus paklausdavo, tylėdavom. Niekada neturėjom tiesioginio santykio, o visą įspūdį apie jį susikūrėm iš nuogirdų – girtas vaikydavosi nėščią močiutę, gal mušdavo ją ir vaikus? Žmogus močiutė buvo nesunkiai sugyvenamas. Skyrybos septintojo dešimtmečio Tarybų Sąjungoj tikrai nebuvo cool. Jei ji joms vis dėlto ryžosi, tam turėjo būti rimta priežastis.

Taip išmokau nedraskyti akių tiems, kurie nepatinka, bet dėt skersą ant jų nuomonės priimdama savus sprendimus.

Nuo ankstyvos paauglystės augom tik su mama. Kaip dabar įsivaizduoju, jai turėjo būti nelengva. Todėl močiutė ir teta leisdavo jai pailsėti paimdamos mudvi su sese į savo tėviškę Rusijoje. Tai buvo nepajudinama vasaros tradicija. Į lagaminą būtinai įdėdavo po suknelę išeigai. Vieną tokią su išsiuvinėta braške pamenu iki šiol. Apsivilkdavom jas eidamos į svečius, turgų, parduotuvę ar biblioteką. Reta būdavo tų progų, bet pasitaikydavo. Nusimazgodavom nešvarias kojas, rankas ir veidus, kiek įmanoma, atsimirkydavom šašais apsitraukusias žaizdas. Tas išėjimas į žmones ryškokai skyrėsi nuo to, kaip gyvenom kasdien. Mūsų kasdieniai rūbai – šortai ir maikė, iš kurios dėmių derinio gali išskaityti viską, ką vaikas veikė per dieną. Ragavo vaismedžių sakų, laipiojo su kaimynų berniuku medžiais, pietavo serbentais nuo krūmo, buvo užsukęs ir pas vištas, ir pas kiaules. Tos suknios nebūdavo patogios, verždavo. Iš kitos pusės, jaučiausi ir šiek tiek išdidžiai. Nes supratau, kad tuo metu esame savo giminės dalis ir turim padoriai jai atstovauti viešumoje. Net jei už uždarų durų pasitaikydavo visko – vyrai keikdavosi, moterys keikdavo vyrus, kam keikiasi prie vaikų, – visi susitelkę palaikėm padorios giminės įvaizdį. Juolab buvom mergaitės atvykėlės – литовочки (o taip, nors mūsų kraujyje nėra nė lašo lietuviškumo). Naujų vėjų, naujų žaidimų užnešėjos, kasmet smalsiai laukiamos. Bet ir elgesio standartai mums, svetimšalėms, buvo taikomi aukštesni.

Taip tyliai ir nepastebimai buvo įdiegtas supratimas apie vidų ir fasadą. Apie skirtį tarp viešos ir privačios erdvės ir tai, kas dera vienur ir kitur.

Mama sirgo astma. Ryškiai pamenu, kaip pritrūkusi oro nualpo balkone. Likau prie jos, o sesė siaubingai klykdama bėgo iki močiutės, gyvenusios gretimam daugiabutyje. Panašių epizodų nutikdavo nedažnai, bet gana nenuspėjamu dažnumu, kad nuolat jausčiau klaikumą šalia. Ji galėjo mirti bet kada. Taip ir nutiko. Mamai rūpėjo, kad gaučiau savo gabumų vertą išsilavinimą. Didžiavosi, kai apsigyniau magistro laipsnį, paskambino pasveikinti. Mirė prabėgus kelioms dienos po skambučio. Staigia ir netikėta mirtimi, kiek tokia gali būti mirtis, daug metų galėjusi nutikti bet kada. Kalbėdama pažadėjau, kad gynimo proga suvalgysim torto. Tai tapo labiausiai neišsipildžiusiu tortu mano ir jos gyvenime.

Nuolatinė netekties nuojauta išmokė meistriškai atsisieti nuo savo jausmų. Geriau jų išvis privengti: neprisileist kitų, kai pagalbos reikia man, ir atsiribot, kai manęs reikia kitiems. Aišku, nei vyras, nei juolab vaikai šių disociacijų palaikyti nelinkę, tad visus užrakintus ir šių kukulių atrakintus jausmus tenka išleist per kūną.

Rinkdavom juoduosius serbentus, baba Šura parduodavo juos vietiniame turgelyje. Už gautus pinigus pirkdavo degtinės ir paskui brangiau perparduodavo vietiniams. Bijodama arba tikrinimo, arba tų pačių vietinių, degtinę užkasdavo po serbentų krūmais, – kokia įdomi simbiozė, – o paskui pati pamiršdavo, po kuriuo krūmu paslėpė. Siųsdavo seserį: „Зинка, иди поищи выкопай.“ Virdavo sorų košę, valgydavom verandoje. Dar būdavo tokia kaimiška duonos gira. Tik ne ta, kur gira – gėrimas, o gira, iš kurios galima pagaminti šaltą sriubą. Paragaučiau ir vėl!

Taip pamėgau plaukiančius debesis, saulės blyksnį pro medžio lapus, kašmyro siūlus, katiną prie kojos ir kitus pojūčius.

Mane lupa nuo pečiaus. Tai vienintelė scena, kuri įsirėžė į atmintį. Kas buvo prieš tai ar po to, mano asmeninė atmintis neišduoda. Psichologai sakytų, kad gyniausi nuo traumos „užsimiršimu“. Betgi yra artimieji, kurie papasakoja! Susirgau gelta. Pagal to meto tvarką į ligoninę mane, metukų dvejų mažylę, paguldė vieną. Buvau pagal amžių prisirišęs vaikas, todėl, nujausdama išsiskyrimą su tėvais, įsikibau į pirmą pasitaikiusį namų kampą. Kažkelintą gydymo dieną tėtis nepaisydamas personalo ir ligoninės taisyklių prasiveržė iki mano palatos. Pasakojama, kad ligoninėje su niekuo nekalbėjau (nors kalbėti mokėjau), tik nuolat verkdavau. Apkabinau ir įsikniaubiau.

Nuo tada nekenčiu atsisveikinimų. Emociškai palieku santykius anksčiau, nei man brangūs žmonės palieka gyvenimą.

 

●

 

Šio teksto ėmiausi ir jį mečiau tiek daug kartų, kad galiausiai jis atrodė jau vos bekvėpuojantis. Nenoriu jo uždusint, tad leiskite teoriją išdėstyti be didelių vingrybių.

Metodologinis šio rašinio pagrindas – britų feministės, kino studijų profesorės Annettės Kuhn knyga „Šeimos paslaptys: vaizduotės ir atminties dokumentai“ (Family Secrets: Acts of Memory and Imagination, 2002). Joje autorė analizuoja savo šeimos albumo fotografijas jungdama asmeninę perspektyvą su kolektyvine. Kiek teko girdėti, knyga išsiskiria iš kitų tos pačios autorės darbų, kurie yra arčiau tradicinio akademiškumo. Knyga gerai parašyta, turinys paliečia, imponuoja atvira ir produktyvi autorės santykių su motina analizė.

Skyrių struktūra varijuoja. Vienur labiau akcentuojama asmeninė istorija, vaikystė, jos sąsajos su dabartimi. Kitur fokusuojamasi į sankirtą tarp asmeninės ir kolektyvinės perspektyvų. Pavyzdžiui, skyriuje „Dviejų karalienių susitikimas“ atspirties tašku tampa ypatinga proga pasipuošusios devynmetės autorės fotografija, daryta karalienės Elžbietos II karūnavimo dieną 1953 m.

Knyga parašyta gana laisvai, nėra griežtai laikomasi metodologijos, nors bendros gairės egzistuoja. Iš esmės pirminį stimulą suteikia viena ar kelios nuotraukos, o tuomet tekstas ima šakotis nuo jų asmeninės ir kolektyvinės istorijų, skirtingų laikotarpių atsiminimų, psichoanalitinių interpretacijų, feministinio diskurso kryptimis. Norintiems pamėginti atlikti ką nors panašaus, autorė siūlo laikytis šių žingsnių¹:

1. Skirkite dėmesio žmogui (-ėms) fotografijoje. Pradėkite nuo paprasto aprašymo. Paskui pamėginkite įsijausti į jų poziciją. Padeda žvilgsnis iš šalies, todėl vietoj „aš“ (jei nuotrauka vaizduoja jus) galima pamėginti vartoti „jis (ji)“. Norėdami (-os) atgaminti jausmus ir prisiminimus, įsivaizduokite, kaip žmogus jautėsi fotografavimo momentu. Jei nuotrauka vaizduoja daugiau nei vieną žmogų, pamėginkite įsijausti į kiekvieną iš jų. Tą patį galima padaryti su gyvūnais, daiktais ar kitais objektais.

2. Pagalvokite apie nuotraukos atsiradimo kontekstą: kas, kur, kada, kaip ir kodėl tai nufotografavo?

3. Koks yra platesnis tokio tipo fotografijų kontekstas: kokiomis progomis buvo daromos šio tipo nuotraukos? Kokia technika naudota? Įvertinkite fotografiją estetiniu požiūriu (kompozicija, spalvos, ryškumas ir pan.). Ar fotografija atitinka vaizdavimo ir estetinius standartus, kurių buvo laikomasi darant panašaus tipo nuotraukas?

4. Pagalvokite apie auditoriją: kam buvo skirta nuotrauka, kokiu tikslu buvo fotografuota? Kas turi šią fotografiją šiuo metu, kur ji saugoma? Kas į ją žiūrėdavo anksčiau, kas ir kokiomis aplinkybės žiūri į ją dabar?

Visas šis straipsnis – tai atminties darbas, nuveiktas žiūrint ir galvojant apie vieną nuotrauką. Būdamas (-a) vaikas patirtį sugeri visu savo kūnu, darai, kas pasakyta ar ką kiti aplink daro. Link keturiasdešimtmečio ar vėliau įgyji drąsos kelti daugiau klausimų. Mažiau rūpi kitų nuomonė. Be to, imi netekti artimųjų. Tai skaudu, bet kartu ir išlaisvina. Beveik neįmanoma pasakoti apie save neprikėlus kitų žmonių istorijų. Todėl morališkai šiek tiek lengviau, kai kiti gyvuoja tik nuotraukose. Šiek tiek ir sunkiau, bet neapsunkinkim teksto per daug. Imi reflektuoti, krapštytis prisiminimuose ir ką nors su jais daryti. Kai kurie šiuolaikiniai teoretikai šį procesą pavadintų atminties darbu.

Nors Kuhn pateikia atminties darbo su šeimos albumo fotografijomis gaires, nei ji pati, nei aš šios metodologijos griežtai nesilaikėme. Atminties darbas toks jau dalykas, kurį nei dorai mechanizuosi, nei universalizuosi, nei paspartinsi. Šis vaizdaraštis² marinavosi mano galvoje taip ilgai, kad tai tikrai nepatiktų Lietuvos mokslo tarybai, šį darbą finansuojančiai. Ką LMT! Per tą laiką Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Visi, kas turėjo prisiminimų, žmogiškų ar knyginių santykių su Rusija, juos rimtai perkratė. Abejonių, ar šiuo metu tinkamas laikas publikacijai, turėjau ir aš.

Pirmiausia nusprendžiau susirasti reikiamą nuotrauką savo archyvuose, tada jau galėsiu šauti su tekstu. „Archyvuose“ skamba išdidžiai, iš tiesų – bet kur namuose. Ją radus, paaiškėjo, jog nuotrauka ne tokia, kokią ją įsivaizdavau esant. Buvo atspausdinta skaitmeniniu būdu, kažkokia pernelyg švari, šalta. Norėjau atspausti ją savo rankomis tradiciniu sidabro želatinos proceso būdu: su visais krašteliais, dulkelėmis ir pabraižymais. To padaryti neprisiruošiau. Ilgą laiką tyčia laikiau fotografiją padėjusi kur nors, kur vis už akies užkliūtų: tai knygų lentynoje, tai virš darbo stalo. Tuo pat metu dariau kitus dalykus: važiavau į kapines sodinti gėlių, raičiau vidinius mono- ir dialogus, mėginau išsiaiškinti, kaip dirbama su archyvais, nes domino kai kurios man nežinomos šeimos gyvenimo detalės.

Ekfrazė – žodinis vaizdo aprašymas – yra tai, iš ko Roland’as Barthes’as parašė savo „Camera lucida“³. Tai skaitytojams (-oms) nerodoma jo mamos fotografija – ją autorius aprašo žodžiais. Barthes’as remiasi argumentu, kad šios fotografijos punctum mums, kaip žiūrovams, yra neprieinamas, todėl ir rodyti jos nėra ko⁴. Aš savąją nuotrauką parodysiu rūpindamasi jūsų ir savo patogumu – vis mažiau aprašinėti. Ir man nerūpi, kad matysite tik šios fotografijos studium. Punctum jau surašiau jums prieš tai.

Šią nuotrauką padariau būdama maždaug trisdešimties, kai pirmą ir paskutinį kartą aplankiau vaikystės kaimą jau pilnametė. Atvažiavau po daugiau nei 10 metų pertraukos su savo tuo metu vieninteliu sūnumi. Turėjau lūkestį grįžti į vaikystę, bet liko išaugtos suknelės jausmas. Namas ir jo priestatas „sumažėjo“, kelias iki lauko tualeto nebuvo toks ilgas ir kupinas nuotykių, o posūkiai, kuriuos kadaise išimdavau visu savo kūnu, nebebuvo tokie staigūs. Mano atmintis mane apgavo – prisiminimų archyvai nesutapo su tuo, ką pamačiau. Viskas pasikeitė ne į gera. Į namą buvo įvestos dujos, todėl visą aplinką bjaurojo vamzdynai. Nežinau, kodėl jie nebuvo pakloti po žeme, kas man atrodytų įprasta. Gal todėl, kad Rusijoje niekas per daug nesirūpina estetika. Kokia dar estetika, kai skurdas badė akis labiau nei vaikystėje.

Fotografuota vakarėjant, tad languose šviesos. Kitinis objektyvas, uždėtas ant kropintos matricos (ne fotografai – neklauskit), todėl nuotraukoje susidaro vinjetė, pajuodavimai kampuose. Įspūdis – tarsi žiūrėtum pro vamzdį, kuris kiek apriboja matymo zoną. Matosi namas, sulipdytas iš trijų pastatų. Vidurinė dalis – veranda. Jos durys atvertos, ant viršutinės lauko laiptų pakopos stovi žmogus – mano močiutė. Šis vaizdas lengvai atsimenamas iš vaikystės: močiutė ar viena iš jos seserų pašaukdavo mudvi su sese pareit namo. Į kairę nuo terasos – seniausia namo dalis. Joje per karą ir pokarį glaudėsi prosenelė ir keturi vaikai. Viena iš jų – mano močiutė. Didelis dešinysis namo sparnas buvo pastatytas jau daug vėliau. Čia visi reprezentaciniai namo atributai – salonas, miegamieji, televizorius. Tuomet sena troba tapo sandėliuku grūdams laikyti ir katėms atsivesti kačiukų. Esu praleidusi ten ne vieną įtampos ir nekantros kupiną valandą. Panašiai, tik dėl kitų priežasčių, trypčiodavo ir močiutės sesuo, turėjusi savo planą, ką daryt su nesibaigiančiomis kačiukų vadomis. Fotografuoju nuo tvoros, taigi matosi visas priekinis kiemas – grublėtas takas, bulvėm, pomidorais ir agurkais užsodinti plotai, vaismedžiai nuotraukos kairėje, vandens kolonėlė, kaimynų namo dalis dešinėje.

Akivaizdu, kad man ši nuotrauka pasakoja daugiau nei jums. Net jei mėginčiau aprašyt ją formaliai, man už kiekvieno elemento slypi dar keli istorijos sluoksniai. Nuo mažų šeimos pasakojimų iki pasaulinių įvykių. Prosenelis žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Našlė su ketvertu vaikų likusi prosenelė gyveno skurdžiai, pusbadžiu. Taip būdama devynerių mano močiutė atsidūrė pas tolimus, matyt, labiau pasiturinčius, gimines Vilniuje. Didieji karo nugalėtojai nebūtinai nugali asmeniniam fronte. Praleidžiant dar kelis istorijos vingius tai paaiškina, kaip Vilniuje gimiau aš.

 

●

 

Be anksčiau surašytų punctum, svarbiausias šios analizės atradimas būtų kapsulės leitmotyvas. Vinjetė arba nuotraukos kampų užtamsinimai – estetiniu požiūriu iškalbingas elementas. Gana atsitiktinis, mat tuo metu daug eksperimentuodavau su įvairiausia fototechnika, bet poveikį daro. Bet kuri fotografija yra kadruota laiko ir erdvės akimirka. Vinjetė dar papildomai tai akcentuoja: vaizdas nuotraukoje lyg inkapsuliuotas, hermetiškai uždarytas, specifiškai įrėmintas, įvilktas į tam tikrą (retro) apvalkalą, lyg nutolęs laike ir erdvėje.

Kaip savitą kultūros ir laiko kapsulę matyčiau ir laiką, praleistą kaime. Ten susidurdavome su kita kultūra, į kurią mes, vaikai, pasinerdavome, o pargrįžusios namo – išsinerdavome. Sesė turėjo išsinerti tiesiogine šio žodžio prasme, nes grįžusi iš kaimo linksmai tarškėdavo Tambovo srities dialektu, kuris prie jos lipte lipo. Užtrukdavo, kol persijungdavo į vietinę Vileikos šnektą. Kurį laiką kie-mo draugai traukdavo ją per dantį dėl netipiškai pratisai tariamų jau nebepamenu kokių balsių.

Ko gero, dalis skaitytojų metė skaityti šį tekstą vos užuodę jame Rusiją. Man nusimesti šios savo tapatybės dalies nėra kaip. Ji funkcionuoja kaip kapsulė ar sena fotografija šeimos albume. Įprastomis aplinkybėmis – nelabai juntama ir retai atsimenama. Tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą kai kurios seniai nevėdintos asmenybės dalys iškilo.

Šviesos pluošto įrėminta močiutė – centrinis, ryškiausiai apšviestas ir vienintelis žmogaus siluetas nuotraukoje. Joks atsitiktinumas, kad figūra – moteriška. Net jei lytį iš pačios nuotraukos nustatyti nėra lengva, gana akivaizdu, kad funkcijos, kurias ši figūra atlieka, tradiciškai laikomos moteriškomis – laukia, spindi, saugo namus.

Neturėjau didelių problemų su savo giminės moteriškąja linija. Iš esmės ryšiai tarp šeimos moterų buvo šilti ir palaikantys. Šiaip jau tų mergaičių ir gimdavo daugiau, ir viskas su jų auginimu ėjosi natūraliai. Harmonija užklynijo ties mudviem su sese – anai gimė du berniukai, o tada man dar trys. Tiesa, yra ir dukra, su kuria viskas yra gerai, išskyrus tai, kad augdama tarp šitiek brolių ji irgi yra savotiškas rebusas. Padėtis su vyriškąja linija yra gerokai keblesnė. Karas, smurtas, alkoholizmas, skyrybos – visa tai vienaip ar kitaip palietė mano protėvius, o problemų kaltininkais paprastai buvo laikomi vyrai (neklauskit kodėl). Įvairiausio pobūdžio santykiai su vyrais – tėviški, romantiški ar netgi daugmaž buitiniai – man niekada nebuvo savaime suprantami. Matyt, ne be reikalo šiai situacijai praspręsti man ir yra skirta atitinkama atžalų kompozicija.

Annettės Kuhn prieiga ir šeimos albumo nuotrauka pasinaudojau savo tapatybei apmąstyti ir ryšiui tarp kartų reflektuoti. Rašydama pasikartojau, kad kolektyvinė atmintis egzistuoja, o žmonės auga vieni iš kitų. Jau žinote, kaip nekenčiu atsisveikinti, tad leiskite pabaigti be didelių reveransų. Pasklaidykite savo šeimos fotografijų albumą!

 

 

 

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Šiuolaikinė moterų analoginė fotografija feministinių vizualumo studijų perspektyvoje: tekstai, praktikos ir savivoka“. Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0041) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba (LMTLT)