Geriausios knygos apie Ukrainą: istorikės rekomendacijos
Svetainėje „Five Books“ iškilūs šių laikų intelektualai ir rašytojai pateikia penkių aktualių knygų rekomendacijas. 2018 m. kovą čia buvo publikuotas žurnalistės Eve Gerber pokalbis su amerikiečių istorike, Yale’io universiteto docente MARCI SHORE (g. 1972), kurios specializacija – kultūrinė ir intelektualinė Europos istorija. Be kitų veikalų, Shore yra išleidusi knygą „Ukrainietiška naktis: intymi Revoliucijos istorija“ (The Ukrainian Night: An Intimate History of Revolution, 2017).
– Esate pažymėjusi, kad daugeliui europiečių Ukraina yra „netikra“. Paaiškinkite, ką turėjote omenyje?
– Ukraina yra vieta, kuria dauguma europiečių ir amerikiečių nelinkę per daug domėtis. Dauguma žmonių, suprantama, yra persiėmę vietos, kurioje patys gyvena, problemomis. Tolimos vietos dažnai mums nėra tikros.
Po Maidano, po Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios buvo neįmanoma neprisiminti 1938 m. ir Miuncheno konferencijos. Chamberlainas Miunchene „nuramino“ Hitlerį, leisdamas jam iš Čekoslovakijos atimti Sudetų kraštą. Hitlerio argumentai buvo labai panašūs į Putino: „Tas kraštas – mūsų, nes ten gyvena etniniai vokiečiai (/ rusai). Istoriškai tai – mūsų žemė, kuri buvo neteisingai iš mūsų atimta“ ir pan. Kai Hitleris aneksavo Sudetus, Chamberlainas grįžęs į Angliją pasakė: „Kaip baisu, nerealu, neįtikėtina, jei mes turėtume čia rausti apkasus ir matuotis dujokaukes dėl kivirčo kažkokios tolimos šalies žmonių, apie kuriuos nieko nežinome.“
Galvoju apie Donbase tebevykstantį karą ir galvoje vis skamba: „…kivirčas kažkokios tolimos šalies žmonių, apie kuriuos nieko nežinome.“
– Jūsų pasirinktos penkios knygos atskleidžia regiono esmę. Pirmojoje knygoje, regis, esama istorijos kapsulės; be šios priežasties, kodėl pasirinkote Amelios M. Glaser knygą „Žydai ir ukrainiečiai literatūriniuose Rusijos paribiuose“ (Jews and Ukrainians in Russia’s Literary Borderlands, 2012)?
– „Ukraina“ reiškia paribį. Dabartinės Ukrainos teritorijoje šimtus metų tarpusavyje maišėsi ukrainiečių, rusų, lenkų, jidiš ir vokiečių kalbos, literatūros, humoras, kultūros, džiaugsmai ir nusivylimai. Šioje studijoje, apimančioje šimtmetį nuo 1829 iki 1929 m., Glaser suveda mus su pačiais margiausiais veikėjais. Knyga mus lydi per Pirmąjį pasaulinį karą, caro imperijos žlugimą, bolševikų revoliuciją ir po jos vykusį pilietinį karą. Per tą laikotarpį vien Kijevą buvo okupavusios penkios skirtingos armijos; sumaištis gniaužė kvapą – literatūra irgi.
Autorė yra lyginamosios literatūrologijos specialistė, ne ukrainietė, bet išmokusi rusų, ukrainiečių ir jidiš kalbas ir itin gerai perpratusi Ukrainą. Su ta knyga galime paklaidžioti po nuostabius pasakojimus ir nuostabią literatūrą. Iš dalies galima teigti, kad turgus yra šios knygos centras – turgus kaip vieta, kurioje ryškėja simultaniška drama ir susidūrimų su kitais kasdieniškumas.
– Vadinasi, ši knyga atskleidžia svarbiausius Ukrainos tapatybės bruožus?
– Man Ukraina yra būtent šis pliuralizmas, šitie susidūrimai. Amerikiečiai, o gal apskritai vakariečiai, linkę etnines kategorijas naudoti kaip tam tikras emblemas kitiems pasaulio kraštams suprasti. Jiems atrodo, kad jei Maidane kalbama ukrainietiškai, vadinasi, ten bus ukrainiečiai. O jei kalbama rusiškai, tai jie tikrai bus rusai. Ir jeigu vyksta karas, tai etniniai rusai, žinoma, kariauja prieš etninius ukrainiečius. Mano nuomone, tai labai neteisingas supratimas. Man Ukrainos tapatybės esmė yra būtent šitas susimaišymas, šitie paribių turtai.
Serhijaus Žadano romano „Vorošilovgradas“ [2010, angl. 2016] recenzijoje „New Yorker“ žurnale minėjau, kaip Žadanui apie šią knygą, kurią jis sukūrė ukrainietiškai, aš parašiau lenkiškai, nors pati perskaičiau angliškai, o jis man atsakė rusiškai. Ir kad visa ši situacija buvo labai ukrainietiška – ir taip yra iš tiesų.
– Antrasis jūsų pasirinkimas – Vasilijaus Grosmano „Viskas keičiasi…“ – nukelia mus į sovietinius laikus. Ką ši knyga sako apie ukrainiečių charakterį?
– „Daug ką galima atleisti tam, kuris lagerio smurto purve ir smarvėje išlieka žmogumi“, – sako pagrindinis Grosmano apysakos veikėjas Ivanas. Šis nebaigtas tarybinio žydų rašytojo kūrinys [rašytas 1955–1963, išleistas 1970 m. Vokietijoje] įtraukia mus į stalinistinio teroro sūkurį. Po Stalino mirties Ivanas grįžta iš gulago, kur praleido daugybę metų, ir sutinka Aną, vidutinio amžiaus moterį, kuri XX a. 3-iajame dešimtmetyje dirbo komunistų partijos buhaltere Ukrainoje. Per vieną ilgą naktį Ana papasakoja Ivanui apie badą Ukrainoje: bjauriai perdžiūvusias mergaites ir berniukus, badaujančius, katėmis ir šunimis mintančius valstiečius, tėvus, valgančius savo vaikus, staugimą. „Kas juos išgirs?!“ – galvodavau, – pasakoja Ana Ivanui, – Dievo nėra.“
Knygoje „Viskas keičiasi…“ labai glaustai, bet taikliai perteikiama stalinistinė patirtis. Knyga supažindina mus su bado Ukrainoje [Holodomoro – sovietų valdžios tyčia sukelto Ukrainos valstiečių, besipriešinusių prievartinei kolektyvizacijai, bado, dėl kurio 1932–1933 m. mirė nuo 7 iki 10 mln. ukrainiečių] istorija, o Ukrainos neįmanoma suprasti nesuvokus to badmečio siaubo.
– Ukraina daugeliui yra tokia paslaptinga, kad dažnai ji vis dar pristatoma kokiu įvadiniu straipsniu – reliktu iš tų laikų, kai ji buvo sovietinė respublika. Kas jus patraukė tyrinėti Ukrainą?
– Į Rytų Europą pasinėriau todėl, kad 1989 m. buvau lengvai paveikiama įspūdžių. Mane įtraukė Berlyno sienos griūties drama, revoliucijos, Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Priklausiau paskutinei Šaltojo karo metais auklėtai kartai. Augau drauge su Reagano eros įsivaizdavimu apie pasaulį, padalintą į dvi stovyklas, atskirtas geležinės uždangos. Visa tai išsisklaidė kaip tik tuo metu, kai formavosi mano politinė savimonė.
– Galbūt dar viena priežastis, dėl ko Ukraina daugeliui tokia paslaptinga, yra ta, jog kalbėdami apie ją turime išmokti tarti jos vietovardžius ir žmonių, rašančių apie tą regioną, vardus, o man tai atrodo neįmanomas žygdarbis. Padėkite man su kita jūsų pasirinkta knyga – „Linkėjimai iš Nov…
– Paweło Pieniążeko „Linkėjimai iš Novorosijos“ (Pozdrowienia z Noworosji, 2015)! Ši knyga prieš porą mėnesių pasirodė ir anglų kalba [su paantrašte „Karo Ukrainoje liudijimas“].
– Papasakokite apie ją.
– Pawełas Pieniążekas yra labai jaunas lenkų žurnalistas. Pirmosiomis Maidano dienomis, 2014 m. gruodį, jį sumušė Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus riaušių policija. Nepaisant to, žurnalistas liko Ukrainoje, o po Janukovyčiaus pralaimėjimo ir pabėgimo į Rusiją savo istorijos pasakojimą tęsė iš Donbaso. Tai vienas iš geriausių reportažų iš menkai suprantamo karo. Pieniążeko pasakojimai atskleidžia hibridinio karo tragediją nuvertintos tiesos (post-truth) amžiuje: žmonės iš esmės žudomi dėl pramanytų priežasčių.
– Skaitėte ją lenkų kalba, bet rekomenduojate angliškai.
– Knyga puikiai perteikta angliškai, iš dalies dėl to, kad tekstas visiškai nepretenzingas. Proza labai skaidri, labai sklandi, be jokio puikavimosi.
Pawełas pasižymi senamadiškosios žurnalistikos pagarba empirinei tikrovei. Jis lenkas, todėl nei geografiškai, nei kalbiškai, nei kultūriškai Ukraina jam nėra tolima. Ukrainietiškai kalba beveik kaip gimtąja, gerai rusiškai. Jis turėjo puikią prieigą, bet būta ir šiokios tokios distancijos, nes, šiaip ar taip, jis – užsienio žurnalistas. Pieniążekas puikiai ir suprantamai viską paaiškina ir papasakoja istorijų, atskleidžiančių šio karo, apie kurį taip mažai žinome, absurdiškumą ir tragizmą, karo, kuris iš tiesų grasina išjudinti visą Europą.
– Pereinu prie knygos „Namas su vitražu“ (Dom z witrażem, 2015): kodėl rekomenduojate šį kūrinį, jį parašė…
– Żanna Słoniowska, Ukrainoje gimusi lenkų autorė. Tai debiutinis jos romanas.
Jame pasakojama apie keturių kartų moteris, gyvenančias tame pačiame bute viename iš Lvivo namų. Istorija nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio stalinistinio teroro tęsiasi iki 2014 m. Ukrainos revoliucijos. Tai auklėjamasis romanas (Bildungsroman), kurio pasakotoja, į suaugusiųjų pasaulį žengianti jauniausia iš moterų, įtraukia mus į Lvivo archeologiją; kadaise Habsburgų, vėliau Lenkijos, dabar posovietinės Ukrainos miestas atsiskleidžia kaip daugiasluoksnė kompozicija. Tai gražus romanas.
– Lvivas – pasienio miestas. Papasakokite apie jį.
– Lvivas – didmiestis Vakarų Ukrainoje, būtent toje Ukrainos dalyje, kuri daugiausia keliavo iš vienos galybės rankų į kitas.
Ilgą laiką Lvivas buvo Lwów, Lenkijos ir Lietuvos Valstybės miestas; XVIII a. pabaigoje Sandrauga buvo padalinta. Pietinė jos dalis atiteko Marijai Teresei ir Habsburgų imperijai ir buvo pavadinta Galicija. Lenkiškasis Lwów tapo Austrijos Lembergu, Habsburgų miestu su Habsburgų architektūra. Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija atgavo nepriklausomybę ir, sumušusi Ukrainos pajėgas, šį miestą vėl atsiėmė.
Po Molotovo–Ribbentropo pakto (nacių ir sovietų tarpusavio nepuolimo sutarties) 1939 m. rugsėjį Raudonoji armija įsiveržė į tuometinę Rytų Lenkiją ir prijungė Lvivą prie Sovietų Ukrainos. 1941 m. vasarą pasirodė vermachtas, vokiečiai išstūmė Raudonąją armiją ir užėmė miestą. Vėliau per karą Raudonoji armija grįžo. Mieste gyvenę žydai jau buvo išžudyti, o per Antrojo pasaulinio karo pabaigoje madingus gyventojų mainus (dėl vadinamojo „etninio nesimaišymo“) etniniai lenkai buvo išsiųsti į Lenkiją, o Lvivas tapo sovietinės Ukrainos miestu. 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai, Ukraina su Lvivu tapo nepriklausoma šalimi.
„Name su vitražu“ vaizduojami visi šie skirtingi miesto įsikūnijimai.
– Kitados rašytame straipsnyje pažymėjote, kad lenkus ir ukrainiečius sieja ypatingas ryšys. Kuo dėl to Ukrainos sienų nepastovumo ukrainiečių santykiai su kaimynais skiriasi nuo kitų kaimyninių valstybių piliečių santykių?
– Sienos stumdytos daugybę kartų. Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo pasitaikė žiaurių etninio valymo epizodų. 1943 m. vyko Ukrainos lenkų etninis valymas, per kurį radikalūs ukrainiečių nacionalistai, kai kurie iš jų kolaboravę su vokiečiais, žudė lenkus Voluinėje. Po karo Lenkijos vyriausybė, norėdama išsklaidyti etninių ukrainiečių santalkas Lenkijos teritorijoje, tūkstančius Vakarų Lenkijos ukrainiečių prievarta iškėlė, kai kuriuos iš jų nužudydama.
Nepaisant to, lenkai ir ukrainiečiai turi daug bendro. Juos sieja sovietų ir vokiečių okupacijos patirtis. Ir vieni, ir kiti buvo atsidūrę Hitlerio ir Stalino kovų lauke ir mėtomi tai į vieną, tai į kitą pusę. Jų kalbos suprantamos viena kitai. Lenkų ir ukrainiečių santykiai be galo sudėtingi – kaip ir dauguma tikrai reikšmingų santykių.
– Paskutinė jūsų rekomendacija – „Mesopotamija“ (2014). Papasakokite apie šią knygą, kurios autorius…
– Serhijus Žadanas. Puikus rašytojas, poetas, prozininkas ir ska grupės „Šunys kosmose“ vokalistas.
„Mesopotamija“ – naujausia Žadano knyga anglų kalba. Tai romanas, sudėtas iš įvairių istorijų, daugiausia prozos, bet yra ir poezijos. Istorijų veiksmo vieta – Charkivas, Rytų Ukrainos miestas, kuriame dabar gyvena Žadanas, pats kilęs iš Donbaso. 2014 m. pavasarį dar nebuvo aišku, ar Charkive įsiplieks separatistų sukilimas, ar miestas taps karo apimtos teritorijos dalimi.
– Ką skaitydami „Mesopotamiją“ sužinome apie Ukrainą?
– Žadanas iš tiesų genialiai sugeba sudominti skaitytoją šių poindustrinių, posovietinių vietų personažų vidiniu gyvenimu. Žadanui darytos literatūrinės įtakos amerikiečių skaitytojams suprantamos: poetai bytnikai, Kerouacas ir Burroughsas, magiškasis realizmas. Nors jis rašo apie žmones, gyvenančius absoliučiai kitame laike ir kitoje vietoje, su jais kažkaip labai lengva susitapatinti. Žadanas turi aštrią klausą dialogams. Ir sužadina gilią, bet anaiptol ne sentimentalią meilę šitiems žmonėms, apie kuriuos ilgai nieko nežinojome.
– Jūsų pasakojimas apie Ukrainos revoliuciją nuo ankstesnių pasakojimų skiriasi ne tik tuo, kad istoriniams įvykiams suteikiate žmogišką veidą. Ką savo darbu siekėte papildyti?
– Revoliuciją norėjau užfiksuoti kaip gyvą patirtį. Komentarus apie Ukrainos revoliuciją, suprantama, daugiausia rašė politologai ir politikai, kuriems įprasta rašyti apie įvykius jų vyksmo metu ir svarstyti apie jų poveikį geopolitikai.
Knygoje nepateikiu jokių politinių receptų. Nesakau, kad turėtume taikyti sankcijas X, bet netaikyti Y. Joje stengiuosi istorijos veikėjams suteikti žmogišką veidą, užfiksuoti subjektyvius dalyvių išgyvenimus, padėti suprasti, kas žmones verčia rizikuoti savo gyvybe, priimti sprendimus, apie kuriuos prieš kelis mėnesius jie net nebūtų drįsę galvoti.
– Paanonsuokite, ką sužinojote apie revoliucijos ekstazę ir tragediją?
– Tu sužinai apie žmogaus gebėjimą solidarizuotis, net jei tas solidarumas trapus, nepatikimas ir beveik visada trumpalaikis. Nepaisant to, Maidanas liudija apie šį žmogiškąjį gebėjimą, kurį retai kada manome turį.
Revoliucijose atsiskleidžia ir laikiškumo aspektai. Per Maidaną žmonės prarasdavo laiko nuovoką, išnyko skirtumas tarp dienos ir nakties. Ką reiškia tas žmogaus laiko patyrimo pokytis? Filosofams dabartis visada kėlė problemų: kaip užfiksuoti dabartį, kuri, atrodytų, neturi trukmės? Vos pabandai ją užčiuopti, o ji jau praėjusi.
Jeanas-Paulis Sartre’as dabartį apibūdina kaip ribą tarp en-soi („savyje“) ir pour-soi („už savęs“), turėdamas omenyje ribą tarp to, kas buvo, kas įvyko, kas buvai iki šios akimirkos, – t. y. to, kas inertiška, ko negalima pakeisti, – ir galimybės peržengti tai, kas buvo, ir tai, kas buvai, kažin ko naujo galimybės. Šita riba – dabartis – su mumis yra kiekvieną akimirką, bet paprastai mes jos nepastebime. Mes nesąmoningai peržengiame tą faktiškumo ir transcendencijos sričių ribą. Revoliucijos tą ribą nušviečia.
– Vadinasi, revoliucija, kaip ir Ukraina, yra paribys?
– Taip. Ji yra tai, kas vokiškai vadinama Grenzerfahrung, pažodžiui – „ribinė patirtis“.
fivebooks.com
Vertė A. P.
