Gal Dievas buvo voras
Vikipedija ir Pradžios knyga teigia, kad pasaulį Dievas kūrė beveik visą savaitę – šešias dienas. Nuo pirmadienio iki trečiadienio kūrė dangų, žemę, šviesą, augalus, dangaus kūnus. Ketvirtadienį sukūrė vandens ir oro gyvius. Penktadienį ėmėsi sausumos gyventojų kūrimo. Šeštadienį sukūrė vyrą ir moterį, o tuomet pasiūlė jiems valdyti visus gyvius.
Kiti šventi šaltiniai teigia, kad anksčiau nei gyvūnai buvo sukurti ir rojaus sode apgyvendinti žmonės. Tik vėliau buvo sukurti gyvūnai, o žmogui Dievulis pasiūlė šiuos gyvūnus kaip nors pavadinti. Tuomet Dievo kūriniai buvo pavadinti ir, regis, tuomet atsirado taksonomijos ir sistematikos užuomazgos.
Įdomu, ar lengvai pirmieji pasaulio protingieji galvojo vardus gyviams. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi, sakoma. Pavadinti ką nors, kas prieš tai nebuvo pavadinta, tikrai sudėtingas darbas. Štai kaip kadaise vadinosi pomidoras: Solanum caule inermi herbaceo foliis pinnatis incisis racemis simplicibus (Solanum yra žolinis stiebas su plunksniniais lapais, suskirstytais į paprastas grupes). Adomas ir ankstyvojo mokslo atstovai, matyt, turėjo daug laisvo laiko. Vėliau mokslininkams pasidarė sunku dirbti su tokiais ilgais pavadinimais. Imtasi galvoti, kaip pavadinti rūšis, kad kalbėtis apie jas būtų paprasta ir aišku. Didžiausi nuopelnai čia priskiriami Carlui von Linné – XVIII amžiaus švedų gamtininkui, mokslinės sistematikos kūrėjui. Jeanas-Jacques’as Rousseau sakydavo išmokęs iš Linné knygų daugiau negu iš visų skaitytų knygų apie moralę.
Linné sistematikoje pagrindinis vienetas yra rūšis. Rūšis jungia gentys, šeimos, karalystės ir kiti skambūs sistematikos elementų pavadinimai. Štai Homo sapiens (1758 metais taip mus kaip rūšį pavadino Linné) – protingasis žmogus. Priklauso Homo – žmonių genčiai, žmogbeždžionių antšeimiui, primatų būriui, žinduolių klasei. Kiek būta žmonių rūšių, tiksliai nėra žinoma. Mokslininkai čia vis dar ilgai ir kantriai ginčijasi. Geriausiai žinomos išnykusios žmonių rūšys: Homo erectus (stačiasis žmogus), Homo neander-thalensis (neandertalietis), Homo habilis (sumanusis žmogus), dar kelios rūšys. Homo sirenis (arba marinus) rūšies pavadinimas, pasiūlytas Linné, neprigijo – paaiškėjo, kad sirenos, kaip ir kiti keli Linné sistemoje esantys gyvūnai, egzistuoja tik vaizduotėje.
Vladimiro Nabokovo piešti drugelių sparnai
Kaip matome, antras lotyniško rūšies pavadinimo žodis, įvardijantis konkrečią vieną rūšį, dažnai nusako tam tikrą rūšies savybę. Protingasis žmogus (Homo sapiens), žalioji rupūžė (Bufo viridis), paprastoji voverė (Sciurus vulgaris). Žodis vulgaris gana dažnai aptinkamas rūšių pavadinimuose. Štai šaltibarščių burokas moksliškai vadinasi Beta vulgaris. Vaistinis čiobrelis – Thymus vulgaris. O jei jūsų odą kankina aknė, arba tiesiog bjaurūs spuogai, tai galime juos vadinti moksliškai – Acne vulgaris. Tačiau ligų pavadinimai – kita tema.
Grįžtant prie rūšių pavadinimų: pamaniau, kad Homo vulgaris galėtų būti tokia visai įdomi žmonių rūšis. Pagūglinau. Pasirodo, egzistuoja! Štai kaip Homo vulgaris pasivadinusios rūšies atstovas apibūdina pats save: „Esu paprastas, doras ir mylintis tėvynę pilietis. Pasakysit, naivuolis? Na, gerai, sutinku, bet neabejoju, kad rasiu bendraminčių.“ Tokie laisvai konstruojami dvinariai rūšių pavadinimai nėra reti. O štai Edgaras Allanas Poe apsakyme „Auksinis vabalas“ personažo lūpomis bando sukurti mokslinį vabalo pavadinimą: „Patyrinėjęs jį keletą minučių, turiu pripažinti, tai tikrai keistas vabalas. Visiškai neregėtas. Nesu matęs nieko panašaus – nebent tik kaukolę, taip, vabalas iš tiesų itin primena kaukolę, [...] pamatęs tokį vabalą, gali tikrai pasidaryti prietaringas. Jūs greičiausiai jį pavadinsite Scarabaeus caput hominis arba kaip nors panašiai, – gamtos istorijoje daugybė tokių pavadinimų.“ Neegzistuojančios rūšies aprašymas leidžia knygos dailininkams labai įvairiai vaizduoti minėtą auksinį vabalą. Tai gali būti kaukolės formos vabalas arba vabalo formos kaukolė. Arba dar kažkas nematyto. Rašytojas, beje, nesutelpa į dvinarę rūšies pavadinimo schemą. Kartais nėra lengva dviem žodžiais apibūdinti rūšį. Turime ne vieną tokių pavadinimų pavyzdį.
Ornitologai žino, kas Lietuvoje yra meras (arba MER’as). Tai Raudonosios knygos atstovas mažasis erelis rėksnys (Clanga pomarina). Tačiau lotynų kalbą vartojančioje dvinarėje sistemoje trečias žodis yra rūšį aprašiusio mokslininko pavardė arba jos santrumpa bei aprašymo metai. Štai vienas melsvių šeimos drugys pavadinimu Carterocephalus canopunctatus Nabokov, 1941. Taigi, Vladimiras Nabokovas, aistringas drugelių tyrinėtojas ir rašytojas, 1941 metais aprašė ir pavadino naują, iki tol nežinotą drugelių rūšį. Vėliau – dar kelias. Mokslininkai, ne mažiau aistringi drugelių tyrinėtojai, skeptiškai vertino Nabokovo veiklą mokslo pasaulyje. Juo labiau kad minėtos drugelių šeimos gyvenime netrūko metamorfozių, kurios neleido aiškiai atskirti rūšies nuo porūšio ar dar kokių nesuprantamų rūšies kitimo pa-
sekmių. Todėl sunku buvo įvertinti mokslinę rašytojo veiklą.
1969 metais savo žmonai Nabokovas sukūrė nematytą drugelių rūšį – Paradisia radugaleta. Ji išliko piešinėlyje. Vanessa incognita – dar viena tokia gamtoje neegzistuojanti, bet Nabokovo vaizduotėje plazdenanti rūšis (iš viso tokios buvo 4?). Apie Nabokovo kaip drugelių tyrinėtojo veiklą parašyta nemažai tekstų ir net kelios knygos. Šiai jo veiklai paminėti išleisti keli pašto ženklai. Ciuriche 2016 metais vykusios „Manifestos“ metu menininkas Jevgenijus Antufjevas protestantų bažnyčioje sukūrė Nabokovui dedikuotą šventovę pavadinimu „Amžinas sodas“. Vietoj Nukryžiuotojo virš altoriaus pakabino didžiulį 7 metrų drugelio atvaizdą (Nabokovą visą gyvenimą žavėjęs melsvio sparnų mostas – viso labo pusantro centimetro pločio). Jis nukryžiuotas taip kaip iš kolekcijos, į kurią drugiai patenka tam tikru kampu pakreiptais ir sukomponuotais sparnais. Vitrinose buvo galima pamatyti ledinukų dėžutes – jose Nabokovas kaupė sugautus drugelius. Bažnyčioje buvo ir vienos nakties Montrė viešbutyje, Nabokovo numeryje, dokumentacija, rožės iš akliesiems skirto sodo ir kiti ne mažiau įdomūs elementai. Nabokovą, kuris sakė, kad „religijoje esama įtartino viešumo, kuris griauna jos vertybes“, menininkas įkurdino protestantų bažnyčioje, primindamas ankstyvąsias jo eiles: „Mes esame angelų vikšrai; ir saldu yra įsigraužti į gležno lapo kraštą.“ Bažnyčioje buvo galima pamatyti ir drugelio dydžio Nabokovą. Jo drugelių gaudymo sietelis taip pat buvo sumažintas iki entomologinio mastelio. Apie 4 500 Šveicarijos (kurioje Nabokovas gyveno 17 metų) drugelių kolekcija saugoma Lozanos universitete. Dalis kolekcijos saugoma Harvarde, dalis dar kitur. Kolekcijų saugotojai nesutiko šių drugelių eksponuoti bažnyčioje. Pernelyg trapu, matyt, o ir nerimta. Mokslas ir tikėjimas – gerokai skirtingas sistematikas naudojantys pasauliai, o ir dėl rūšių atsiradimo nesutaria. Beje, gal jau verta paminėti, kad Darwinas rūšių atsiradimo tezes išdėstė maždaug 100 metų po Linné sistematikos. Po daugybės metų Nabokovo garbei mokslininkai pavadino ne vieną drugių rūšį.
Atrasti ir aprašyti naują rūšį – didis stebuklas. Galbūt todėl, kad jautiesi kaip pirmas žmogus, palietęs kokią Marso dulkelę. Arba bet ką, ko niekas nėra matęs. Keistas jausmas – juk iš esmės gamtai visiškai nerūpi žodiniai pavadinimai. Gamta pavadinimus supranta kaip deoksiribonukleorūgšties karoliukus ar garsus, kvapus ir kitokias nerašytines dimensijas. O man, kaip žmogui, reikia pavadinimo. Kad užrašyčiau ir kad būtų užrašyta. Kitaip nebus suprasta, apie ką kalbama. Dabar labai lengva atpažinti – iš telefonu padarytos fotografijos internetinės programėlės atpažįsta rūšį. Feisbukas pilnas grupių, skirtų įvairiausioms rūšims ir net gyvūnų kaulams atpažinti. Ornitologai, entomologai, mikologai, herpetologai vertina nuotraukas, bandydami atpažinti rūšis, jas pavadinti. (Svarbu, kad kai kurios grupės, kaip pačios pabrėžia, nėra skirtos studentų vasaros praktikos užduotims.) Egzistuoja net rūšių raliai – grupių susitikimai, kurių metu laimi tie, kurie per tam tikrą laiką atpažįsta ir pavadina daugiausiai rūšių.
Ąsotvapsvių nameliai knygose. Ievos Vitėnienės nuotr.
„Gyvulių ūkio“ autorius George’as Orwellas šiais laikais būtų laimingesnis. Dienoraščiuose nuolat minėjo įvairias gyvūnų rūšis, lygino jas su kitų šalių rūšimis, kreipdavosi į draugus pagalbos jas atpažinti ir daugelį savo dienos stebėjimų užbaigdavo kiaušinių inventorizacija. Na taip, augino vištas, prekiavo kiaušiniais, ravėjo, sodino, persodino, genėjo, stebėjo. Įdedu Orwello piešto kirmio paveiksliuką į feisbuko grupę, kuri skirta švytintiems padarams. Įdomu, gal profesionalai atpažins? Pirmas komentaras: „Liudai, tavo liudvabalis!“ Skaitau toliau – ogi net „Delfyje“ tokio šviečiančio kirmio istorija yra šviestelėjusi. Liudas atpažino, vadinasi, kirmis tebūnie liudvabalis. Štai liepsnotųjų pelėdų gentis vadinasi Tytonidae. Šeima – Tyto. Todėl „Tyto alba“ – liepsnotoji pelėda. Dar yra leidykla „Penguin“, pavadinta paukščių šeimos Spheniscidae vardu. „Penguin“ produkciją žinau kaip nedidelio formato knygeles. Taigi, gal tai mažasis pingvinas – Eudyptula minor. Įrašytas į Gineso rekordų knygą kaip mažiausias pingvinas. Ūgis – 30 cm, svoris – iki 1,5 kg. Beveik kaip višta, kurios protėviai dinozaurai dėjo kiaušinius, todėl į klausimą „Kas buvo pirma – višta ar kiaušinis?“ drąsiai galime atsakyti – kiaušinis! O kas buvo seniau nei dinozauro kiaušinis, atsakyti sunkiau. Vienoje legendoje voras papasakoja, kad jis yra pats seniausias – jis atsirado, kai pasaulio dar nė nebuvo, žemės dar nebuvo, todėl kai mirė jo tėvas, jis jį palaidojo savo galvoje. Atrodo, Dievas pagal tokį pasaulio supratimą yra voras. Šiais laikais turime ir žmogų vorą, ir kiaulę vorą. Į kuriuos biologijos mokslo skyrelius juos padėti, nėra aišku.
Nemažą savo sąmoningo gyvenimo skyrusi biologijai, paauglystėje svajojau atrasti naują rūšį. Po dviejų binarinės sistematikos žodžių atsirastų turbūt Mak. ir rūšies radimo bei aprašymo metai. Liudui, kaip ir man kažkada paauglystėje, nepavyko, rūšis buvo identifikuota kaip jau seniau rasta bei aprašyta. Taigi, belieka pacituoti feisbuko profesionalus: „Vilniuje 2018 m. prie Pučkorių atodangos rasta švytinti žemlindė buvo identifikuota kaip viena iš dviejų rūšių – Geophilus carpophagus arba G. easoni (jas gana sudėtinga atskirti, o iš turėto pamaigyto individo nepavyko visiškai tiksliai nustatyti).“ Kristina: „Ar ne mano radybos?“ Sima: „Taip, taviškis.“ Taigi, Kristina rado tai, ką greičiausiai prieš n metų aptiko Orwellas – žemlindę. Žemėj lindintys padarai retokai pakliūna akiratin, jeigu tik nesate sodininkas ar žvejys.
O štai jei nesate uolus ar atvirkščiai – esate uolus skaitytojas, akiratin gali patekti prie knygų puslapių lentynose priklijuoti nedideli moliniai ąsotėliai. Čia atėjo laikas supažindinti skaitytojus su ąsotvapsvėmis (Eumenes pedunculatus), kurios gali apsigyventi ne tik knygų lentynose. Entomologų feisbuko grupėje aptikusi ąsotvapsvės nuotraukas, paklausiau nuotraukų autorės Ievos Vitėnienės, kokias gi knygas pasirinko šie plėviasparniai (Hymenoptera) vabzdžiai. Cituoju: „Šios apsigyveno Ingridos Jakubavičienės knygoje „Seserys“, kuo aš tikrai neapsidžiaugiau, nes pažįstu autorę, knyga su autografu, gaila. Laimei, pavyko sėkmingai tuos ąsotėlius nukrapštyti, liko tik šiek tiek parudusios lapų atbrailos. Bet va su Jumis besusirašinėdama, nutariau patikrinti dar vieną lentyną ir radau dar didesnį „lobį“. Čia albumas „Lietuvos grafika“. Vienos prie istorijos, kitos prie meno :)“ (Ąsotvapsvės, beje, tarp „Šiaurės vasaros“ klausytojų sukėlė šiokį tokį šurmulį ir susidomėjimą – menotyrininkė Erika Grigoravičienė pasidžiaugė, kad jos pasirinko savo ąsotėliams klijuoti ne jos sudarytą „Lietuvos grafikos“ tomą, o klausytojas iš salės pasiūlė knygų leidėjams daryti knygų dizainą tokį, koks būtų patogus vabzdžiams gyventi. Rodos, dar buvo Mariaus Buroko pasiūlymas surinkti kolekciją, kaip visokie gyviai vartoja knygas.)
Grįžtant prie rūšių pavadinimų atsiradimo, verta paminėti problemą, kuri susijusi su veislėmis. Veislė – tai tam tikra rūšies modifikacija. Puikiai žinome apie kačių ar šunų veisles. Nuoširdžiai manau, kad ateityje kai kurių gyvūnų veislių kūrimas, ypač šunų, bus griežčiau reglamentuotas. Šiuo metu dėl kokio nors gražaus ar mielo bruožo ignoruojama tai, kad kai kurie veisimo metodai sukelia gyvūnams sunkiai sutvarkomas problemas. Tokias kaip epilepsija, sunkus kvėpavimas ar kitos fiziologinės bėdos. Atskira potemė galėtų būti ne rūšių, o veislių pavadinimai. Rūšį atrasti ir pavadinti yra tikrai nelengva, o sukurti veislę ir ją pavadinti gali kone kiekvienas, ypač jeigu darbuojasi augalų selekcijos srityje. Lietuviškų augalų veislių turime tikrai nemažai. Štai Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo Ekspozicijų ir kolekcijų skyriaus vadovo daktaro Arūno Balsevičiaus išvestos jurginų veislės įvertintos tarptautinėse parodose. Paklaustas apie jo išvestos jurginų veislės „Freda Kristina Pink“ pavadinimo kilmę, selekcininkas atsakė: „Freda indikuoja vietą, kurioje išvesta veislė. Kristina – kolegė, kuri dažniausiai dėvi rožinius drabužius.“
Nesu selekcininkė, bet kitais metais, tikiuosi, sulauksiu „Jono Pauliaus II“ žiedų. Šalia žaliomis šakelėmis žiemą vasarą džiugina „Velso princas“. Jis taip prisiplojęs prie žemės, tarsi šliaužtų, todėl nuolatos netyčia, nepastebėjusi nukapoju jo šakelių galus žoliapjove. Vienoje kompanijoje dienas leidžia dar jauni „Sarah Bernhardt“, „Shirley Temple“ ir skiepų išradėjas „Flemingas“. Sulaukę kokių trejų metų visi turėtų pradžiuginti gausesniais žiedais. Pamaniau, kad pats laikas sodo kampelyje skirti vietą retų pavadinimų veislėms. Nežinau, ar norėčiau turėti ten rožę „Happy Butt“, nors ji tikrai graži. Po karalienės mirties galime tikėtis naujų veislių ir gal net rūšių pavadinimų, skirtų jos atminimui įprasminti. O štai princo Charleso garbei yra pavadinta nuostabaus grožio Ekvadoro miškų varlyčių rūšis – Hyloscirtus princecharlesi. Įdomu tai, kad rūšis endeminė – tai yra ji niekur kitur pasaulyje neaptinkama. Vos tik spėjau pamanyti, kad čia gali būti koks biologinio kolonializmo atvejis (kodėl Ekvadoro varlytė turi princo Charleso vardą?), bet kaip malonu, kad ne. Tiesiog princas prisidėjo prie drėgnųjų atogrąžų miškų apsaugos, todėl ir turi dabar savo varlytę. (Hm, ir vėl grįžtame prie pasakų, kuriose gerai žinomas varlės pabučiavimo stebuklas.)
O gal kas nori užsiauginti Danijos vėliavų? Vienmetės aguonos. Turiu sėklų. Galiu siųsti.
Pranešimas skaitytas tarptautiniame šiuolaikinės literatūros forume „Šiaurės vasara“, rugpjūčio 19–21 d. vykusiame Biržų krašto muziejuje „Sėla“
