Ar egzistuoja moterų istorija?
„Ar egzistuoja moterų istorija?“ – šį klausimą 1974 m. uždavė prancūzų istorikė ir feministė Michelle Perrot, sudarydama paskaitų ciklą moterų istorijos tema viename iš Paryžiaus universitetų. Pirmą kartą Prancūzijos universitetuose buvo dėstoma moterų istorija, iki tol moterys buvo nematomos istorijos pasakojime.
Šiandien jau kultiniame tapusiame Simone de Beauvoir veikale „Antroji lytis“ (1949), kuris analizuoja lytį kaip socialinį konstruktą, teigiama: „Negimstame moterimi, bet ja tampame.“ Šio veikalo pasirodymas ir prasidėjęs moterų išsilaisvinimo judėjimas JAV pastūmėjo prancūzes išsilaisvinimo judėjimą pradėti savo šalyje ir reikalauti, regis, elementarių dalykų – teisės į kontracepciją, nėštumo nutraukimą. 1965 m. Prancūzijoje priimtas įstatymas, pagal kurį ištekėjusi prancūzė įgijo teisę atsidaryti banko sąskaitą pati, tam nebereikėjo vyro leidimo. Iki tol moters turtas buvo vyro žinioje. Tad šiame išsilaisvinimo kontekste „atsirado“ ir moterų istorija Prancūzijoje.
Šiandien jau neklausiame, ar egzistuoja moterų istorija, tačiau klausimas vis dar keliamas, tik jo formulavimas kiek kitoks. Šios vasaros pradžioje Lietuvoje buvo atkreiptas dėmesys, kad nė viena istorijos brandos egzamino užduotis nebuvo susijusi su moterimis istorinėmis asmenybėmis. Kurgi ta lietuvių moterų istorija? Ir nors pradedame jas „atrasti“ ir tik laiko klausimas, kada jos atsiras istorijos egzamino užduotyse, vis dėlto norėtųsi paklausti: kodėl ilgą laiką moterys buvo tiesiog nematomos didžiuosiuose istorijos pasakojimuose?
Vienas iš argumentų, kuriuos pateikia istorikai: šaltiniai nemini moterų, o tai reiškia, kad jos nedominavo viešajame gyvenime, na, išskyrus visiems girdėtas mitines kovotojas amazones. Tačiau šiandienos istorikai prakalbina šaltinius, kurie pasakoja apie senovės graikes ir egiptietes, apie viduramžių mergeles ir moderniųjų laikų raganas. Paaiškėja, kad antikos laikų moterys, ilgą laiką istorikų „laikytos“ tarp namų sienų, ne tik buvo matomos viešajame gyvenime, bet ir aktyviai jame dalyvavo. Kaip pavyzdį galime paminėti prancūzų istorikės Violaine Sebillotte Couchet knygą „Artemisija, moteris laivų kapitonė senovės Graikijoje“. Knygoje parodoma, kad Artemisijos, moters, vadovavusios Halikarnaso miestui ir dalyvavusios Salamino laivų mūšyje V a. pr. Kr., likimas ilgą laiką laikytas išimtimi. Knygos autorė prakalbina tų laikų šaltinius, juos kontekstualizuoja, ir paaiškėja, kad Artemisijos nebegalime vadinti išimtimi.
Freska iš romėnų vilos Pietų Italijoje. I a. pr. Kr. Iš: www.metmuseum.org
Istorikai, tyrinėjantys moterų istoriją, vis dar turi kovoti su nusistovėjusiais stereotipais. Kaip pavyzdį galime pateikti Vi (Vix) archeologinius tyrimus rytinėje Prancūzijos dalyje. Šiame miestelyje archeologai aptiko gyvenvietę – joje rado du kapus (VII–V a. pr. Kr.) po dirbtinai supiltu piliakalniu. Laidojimo kameroje buvo atrastas vagių nepaliestas prabangus kapas, kuriame mirusysis, papuoštas perlų, gintarų karoliais, prabangiomis apyrankėmis ir auksinėmis segėmis, buvo palaidotas kartu su keturračiu vežimu. Šioje kameroje taip pat rastas didelis bronzinis krateras, skirtas vynui atskiesti vandeniu: 1,64 m dydžio, dekoruotas graikų karių hoplitų kovų scenomis. Šis įspūdingas krateras atkeliavo iš Pietų Italijos, kur buvo įsikūrusi graikų kolonija. Kape taip pat rasta įvairių iš Etrūrijos atkeliavusių vazų, kurios atskleidžia Vi gyvenvietės ryšius su Viduržemio jūros civilizacijomis. Kapo savininkas, to meto visuomenės elito atstovas, buvo perėmęs graikišką puotavimo tradiciją, kuri laikyta vyrišku užsiėmimu.
1953 m. archeologiniuose kasinėjimuose dalyvavę istorikai teigė, kad šio kapo savininkas turi būti vyras, Vi gyvenvietės princas, gyvenęs maždaug VI a. pr. Kr. Tačiau prieš keletą metų archeologai perėmė kasinėjimus ir atlikę antropologinius tyrimus nustatė tikslią mirusiojo lytį. Pasirodo, kad įspūdingame Vi kape buvo palaidota moteris. Kai kuriems istorikams vis dar sunku pripažinti, kad vadinamosios Vi damos kapas priklausė politinę galią turėjusiai moteriai, todėl atsiranda teorijų, kad ši moteris to meto visuomenėje galėjo eiti religines, o ne politines pareigas. Galime tik įsivaizduoti: jeigu mirusysis būtų buvęs vyras, dėl jo statuso nebūtų kilę abejonių.
●
Vienas iš argumentų, kuriuo mėginama paaiškinti, kodėl istorijos puslapiuose sunku surasti moterų: istoriją rašė vyrai. Negalime ginčytis dėl to, kad vyrai dominavo istorijos rašymo srityje: egiptiečių raštininkai, viduramžių vienuolynų kronikininkai ar Apšvietos mąstytojai dažniausia buvo vyrai. Tačiau moterys taip pat ėmė kalamą, nendrinę rašymo lazdelę, į rankas ir rašė, mąstė, filosofavo. Galime paminėti keletą pavyzdžių: graikė Agalis iš Korfu salos, parašiusi Homero poemų komentarus III–II a. pr. Kr., arba Tertija, mirusi šešiolikos metų, tačiau jos kapo epitafijoje, rastoje Olimpo miesto regione Graikijoje, buvo užrašyta: filologė ir mūzų ministrė. O štai rašytojo Soterido dukra Pamfilija (I a.) parašė 33 knygas, kuriose sudėjo įvairių perskaitytų veikalų santraukas, komentarus ir tų laikų biografijas. Moters darbas kartais priskiriamas jos vyrui arba tėvui, tačiau Bizantijos eruditas ir Konstantinopolio patriarchas Fotijus (IX a.) veikale „Biblioteka“ mini visus senovės graikų autorius, o tarp jų ir Pamfiliją.
Galėtume sąrašą tęsti ir toliau, tačiau darosi aišku, kad istorija buvo rašoma ne tik vyrų. Atidžiau paanalizavę, galime rasti ir kitų pavyzdžių iš viduramžių ar moderniųjų laikų. Laikui bėgant vieni dalykai pasimiršta, kiti tampa svarbesni ir giliai įstringa į istorinę atmintį, deja, ši buvo negailestinga moterims autorėms ir jų darbai nugrimzdo į užmarštį.
2018 m. spalio 10 d. interviu laikraščiui „Le Monde“ M. Perrot teigė: „Istorija vis dar lieka vyrišku mokslu tiek savo praktika, tiek turiniu.“ O ar pas mus istorija vis dar yra vyriškas mokslas?
