Šėtoniškas angelas

 

Kovo 29-ąją, eidamas 96-uosius, mirė vienas žymiausių ir populiariausių XX a. antrosios pusės latvių prozininkų Zigmundas Skujinis, kelių dešimčių romanų, apsakymų, esė rinkinių autorius (2005–2011 m. išleistas jo „Raštų“ dešimtomis). Skujinio kūryba versta į keliolika kalbų, bendras išleistų knygų tiražas – per 7 mln. egzempliorių; lietuviškai yra pasirodę jo romanai „Kolumbo anūkai“, „Vyras pačiame žydėjime“ ir „Jaunuolio memuarai“. Be kitų premijų, už viso gyvenimo indėlį į latvių literatūrą įvertintas Latvijos Respublikos Ministrų Kabineto skiriama premija (2007), Latvijos literatūros metų premija (2008), valstybiniu Trijų žvaigždžių ordinu (2008).

Apysakoje „Šėtoniškas angelas“ (Sātana eņģelis) Skujinis romantizmo literatūrai būdinga keliapakopio pasakojimo fikcionalizavimo maniera (per tarpininkų grandinę autorių–pasakotoją pasiekia paslaptingas senas rankraštis…) pateikia kiek kitokią, „demaskuojančią“, savaip skandalingą legendinės latvių literatės, kone nacionalinės vertybės Aspazijos (tikr. Elza  Rozenberga-Pliekšāne, 1865–1943) – didžiojo tautinio latvių dainiaus Janio Rainio (tikr. Pliekšāns) sutuoktinės, mūzos ir bendražygės – pirmosios santuokos (1887–1891) su Vilhelmu Valteriu versiją, papasakotą būtent iš pastarojo perspektyvos. Rašytojo, literatūrologo, kritiko Gunčio Berelio teigimu, Skujinio sukurtas „šėtoniškas“ jaunosios Aspazijos paveikslas kur kas gyvesnis, paveikesnis ir įtikinamesnis už jau enciklopedinį ir vadovėlinį, skaidriai aiškų ir „angelišką“ būsimosios poetės jaunystės metų portretą, paremtą jos pačios autobiografija „Mano gyvenimas“ (Mana dzīve).

Apysaka pirmąkart publikuota literatūros mėnraščio „Karogs“ 1997 m. antrajame numeryje, jame išspausdintas ir literatūros istoriko Janio Zalyčio straipsnis „Aspazijos biografijos lavonas“ (Aspazijas biogrāfijas līķis), atskleidžiantis mitologizuotos poetės biografijos prieštaravimus.

 

 

Besidomintieji latvių emigracijos poezija bus girdėję „Pragaro virtuvės“ pavadinimą. Šis žodis lyg ekstravagantiška banderolė apgaubė mūsų Niujorko literatų veiklą šeštajame ir septintajame dešimtmetyje, kai dar gyveno Linardas Taunas*. Kai ankštas Tauno butukas ir dailininko Milto** dirbtuvė žaibavo ir griaudė nuo audringų bohemos siautėjimų. Vis dėlto „Pragaro virtuvės“ pavadinimas negimė iš beribės fantazijos kaip anksčiau Rygoje dažnai valkiotas „Žalios varnos“*** pavadinimas arba istorijos knygose minima Dorpato „Pypkolonijos“**** pravardė.

„Pragaro virtuve“ – Hell’s Kitchen – vadinamas Manhatano pusiasalio dokų krantinės rajonas prie Linkolno tunelio. Nuo šios vietos iki Taimso aikštės tik apie kilometrą, tačiau „Pragaro virtuvė“ mažai primena prašmatnų dangoraižių megapolio centrą. Pasenęs ir sunykęs čia tebemerdėja tas Niujorkas, kokį aprašė Draizeris ir Ficdžeraldas. Raudoni, pliki plytiniai nuomojami namai su gaisrininkų kopėčiomis palei išorines sienas. Naujoms statyboms atlaisvintos aikštės. Tvoromis apglėbtos nugriauti paliktos lūšnos. Nedideli viešbutėliai malonumams už atlygį. Mažutės smuklės jūrininkų vakarams sausumoje. Pigių sendaikčių krautuvėlės, banaliais paveikslais išpuošti kino teatrai. Išganymo armijos būstai ir laivų sirenų sąšaukos.

Visa tai radau rugpjūtį, kai Niujorke viešpatauja pragariška kaitra, nuo kurios dar labiau juntamas automobilių tvaikas ir egzotiškų patiekalų kvapai, plūstantys pro atvirus langus bei praviras duris. Streso užtaisas lygiai taip pat kibirkščiavo ir nuo spindinčių karštligiškai aplink lakstančiųjų akių, ir nuo prieblandoje vargstančiųjų nenatūralaus sąstingio. Gauruoti fanatikai šaižiais balsais skelbė nežinomus dievus. Nuo nutukimo dūstantys medžiagų apykaitos invalidai atrodė plaukiojantys karštame, banguojančiame ore lyg pripūstos guminės lėlės.

Galima suprasti, kodėl į Ameriką atvažiavusius latvių literatus ir menininkus patraukė būtent šis rajonas. Palyginti pigus, patogiai pasiekiamas. O svarbiausia – jo neslėgė nė vienos milžiniško miesto etninės grupės našta. Vietos charakterį lėmė uosto artumas ir gyvenimo džiaugsmo pilni jūrininkai.

1993 metų rugpjūtį „Pragaro virtuvė“ jau buvo latvių kultūrai nuskendusi oro pilis be atgimimo prošvaisčių. Miltas lyg gyvas praeities paminklas, saugomas Amerikos įstatymų, už tą patį seniai nugriautos dirbtuvės nuomos mokestį gyveno madingo daugiaaukščio skiauterėje. Bet tai buvo iliuzinė sąsaja su praeitimi. Gyvenime yra nemažai būdų, kaip jaunystės sambūrių pomėgius paversti išcentrine brandos jėga. Kadaise tvirtas branduolys lyg šventinė raketa, pakilusi iki apogėjaus, subyrėjo į smulkias kibirkštis – atskiras šeimas. Tai buvo natūralus, nesugrąžinamas procesas. Neišskiriami bohemininkai tapo lektoriais, profesoriais, žymiais savo žanro meistrais, pamažu išsibarstė po visus kampelius, pasiduodami gerovės ir įgytos padėties gravitacijai. Netrūko ir tragiškų likimų.

Apie tai ir dar daug ką kalbėjomės su poetu X, literatūros autoritetu, kurio vardas laikomas „Pragaro virtuvės“ grupės sinonimu. Atsitiktinumas mus suvedė viešint pas poetę Y. Atsisakyti jo gido paslaugos ekskursijoje po „Pragaro virtuvės“ rajoną būtų buvę tas pats, kaip nepriimti Einšteino pasiūlymo paaiškinti reliatyvumo teoriją. Atrodė, kad ekskursija domino ir poetą – jis senaisiais takais nebuvo vaikščiojęs kokius penkerius metus.

– Čia viskas vėl neatpažįstamai pasikeitę, – pasakė jis, kai užsukome į legendomis apipintas vietas. – Niujorkas yra srovenantis kaip judaistų Toros ritinys – vieną galą atvynioja, kitą suvynioja. Laimė, kad bent „Malstremas“ savo vietoje. Ar žinai, kas yra „Malstremas“?

– Taip, – atsakiau. – Edgaras Po parašė novelę „Malstremo gelmėse“. Toli šiaurėje Golfo srovė sukuria milžinišką vandens sūkurį, iš kurio nepajėgia ištrūkti nei valtys, nei laivai. Lyg jūra būtų išsukama iki pat dugno.

– Ir čionykštis sūkurys išjudina jūrą iki dugno, – juokėsi X.

Iš išorės „Malstremas“ atrodė paprasta uosto smuklė. Nišų sienas puošė senos graviūros su fjordų vaizdais, raguoti jachtų vairų ratai ir Nojaus laikų jūriniai žemėlapiai. Palei lubas kabėjo burlaivių modeliai ir kardžuvės iškamša su metro ilgumo ietimi. Sprendžiant iš antikvarinio pianino, įgrūsto į kampą, čia kartais būdavo ir muzikuojama. Pro spalvotus langų stiklus į patalpą sruvo rausva vakariška šviesa, nors metas buvo ankstyvas ir saulė nė iš tolo nesiruošė leistis.

– Abejoju, ar Miltas būtų apsigyvenęs „Pragaro virtuvėje“ ir ji būtų tapusi tuo, kuo tapo, jei čia nebūtų buvę „Malstremo“, – nuklydo į prisiminimus poetas, mums abiem gurkšnojant vėsų alų.

Iš pradžių Miltas apsistojo kitame Niujorko rajone. Kartą atėjo į uosto krantinę sutikti laivo, kuriuo iš Vokietijos plaukė jo draugas, ir užsuko į „Malstremą“, kurį vietiniai vadinę Scandinavian Cave – skandinavų lindyne. Angliškai kalbėti Miltui tuo metu sekėsi dar nekaip, frazių tuštumas papildydavo išsprukę latviški žodžiai. Ir tada paaiškėjo, kad „Malstremo“ šeimininkas Miltą visai gerai supranta. Paaiškėjo, jog tas vyras – iš vadinamųjų senlatvių: tėvai, ieškodami laimės, į Ameriką jį atvežę dar vaiką prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Senbernis Kristapas Ruzga sakėsi gimęs Ašeradenėje. (Kur ši stebuklinga vieta Latvijoje, poetas X nežinojo ir atrodė nustebęs, kad Ašeradenė – tai ta pati Aizkrauklė.)

Kai Miltas paklausęs, iš kur toks keistas įstaigos pavadinimas ir kodėl paduodamas Skandinavijos fjordų vėsumo alus, smuklininkas atsakė, kad tai sugalvojęs pirmasis smuklės savininkas, taip pat latvis, kuržemietis iš Valgundės, Vilhelmas Valteris, į Ameriką atvykęs praeito šimtmečio pabaigoje. Tuo metu skandinavų jūrininkų Niujorko smuklėse dažnai galėdavai sutikti. Vilhelmas Valteris kalbėjęs vokiškai, o tai šviesiaplaukiams vikingų palikuonims kėlę didesnę artumo trauką nei kitose smuklėse skambanti anglų kalba.

Sąlytis su latviškumo idėjos apimtais literatais ir menininkais gyvenimo nuvargintam Ruzgai greitai pažadino Amerikoje retai aptinkamą reiškinį – idealizmą. Ir panašiai kaip beviltiška bevaikė pora, galų gale sulaukusi atžalos, griebiasi tėvų pareigų su neprotingu užsidegimu, Ruzga latviško bendrumo įsitikinime staiga įžvelgė nuo jaunystės ieškotą, tačiau nesurastą egzistavimo prasmę. Tarp „Pragaro virtuvės“ lūšnų ir „Malstremo“ egzistavo pats tiesiausias takas. Kai virtuvininkams nusibosdavo pas Linardą arba Miltą, jie bėgdavo į „Malstremą“, kur Ruzga troškino raugintus kopūstus ir kepė kiaulienos krūtininę. Savo ruožtu kiekvieną sykį, kai Milto lūšnoje arba pas Linardą būdavo organizuojama kas nors verta dėmesio, kaip saviškis dalyvaudavo ir Ruzga.

– Nesunku įsivaizduoti, kokie horizontai atsivėrė dvasiniame skurde prisibadavusiam smuklininkui, įsisiūbavus tokiose skirtingose mąstymo ir elgesio sferose, – poeto balsą sušildė jausmas. – Emigrantų publika, kuri tuo metu čia rodėsi, buvo įspūdinga. Operos solistai, dailės korifėjai, aktoriai, kurių vardus gaubė legendos, knygų leidėjai, karininkai, chirurgai, inžinieriai, laivų kapitonai. Talentingi rašytojai, psichiatrijos ligoninėse naktimis prižiūrėdavę dvasios ligonius, filosofai, kurie uždarbiaudavo šluodami gatves, šiukšlių surinkėjai, laisvalaikiu mokę lotynų kalbos. Ir čia pat greta, kaip lygūs su lygiais, laimingai iš karo skerdynių ištrūkę jauni pasaulio klajūnai, nerūpestingai lyg dangaus paukščiai leisdavę dienas.

Pasakodamas poetas žvelgė į mane, tačiau sustingęs akių žvilgsnis reiškė, kad šykščiais žodžiais pasakojama istorija jam atskleidžia turtingus, ryškius prisiminimų vaizdus, mirguliuojančius pro šalį kaip archyve rastas senas filmas.

– Pasirodė žurnalas „Iliustruotasis mėnraštis“. Šviežiai įkurta redakcija dirbo Kvinso liuteronų parapijos rūsyje. Tačiau latviams nuo seno kelias į bažnyčią duobėtas, o į smuklę lygus, ir atsitiko taip, kad žurnalo bendradarbiai ir valdininkai dažniau susitikdavo „Pragaro virtuvėje“ negu redakcijoje. Žurnale svarbią vietą užėmė skyrius, kurį turinio rodyklėje vadino dokumentine proza, o mes, redakcijos jaunimas, su nuodinga ironija praminėme „prisiminimų krematoriumu“. Vis dėlto skaitytojų susidomėjimas šiomis publikacijomis išliko aukštas.

Ruzga irgi ištikimai skaitė prisiminimų istorijas, tai liudijo jo klausimai: prisiminimus žurnalui gali pateikti visi ar tik tam tikrą visuomeninę padėtį pasiekę žmonės? Kuo dokumentiniai prisiminimai skiriasi nuo literatūrinių? Kada paties prisiminimai tampa tokie, kad domintų platesnę visuomenę? Na, maždaug tokia dvasia.

Poetas X papasakojo, kad sykį tarp jo ir Ruzgos kilusi diskusija šia tema. Ruzga norėjęs žinoti, kuo požiūris skiriasi nuo tiesos.

– Aš jam pasakiau, kad tiesos pasaulyje išvis nėra. Yra tik požiūriai.

– To negali būti, – Ruzga laikėsi savo. – Jei kas sako, kad „Malstremas“ yra Amerikoje, tai tiesa.

– Kaip į tai pažiūrėsi. Taip pat sėkmingai galima sakyti, kad „Malstremas“ yra Žemės rutulio dujų sluoksnio – atmosferos – dugne. Taip pat kaip Žemės rutulio skystojo sluoksnio dugne esama koralų kolonijų ir sraigių plantacijų.

Poetas X nutilo ir, su neslepiamu malonumu ištuštinęs alaus bokalą, stebėjo rausvoje šviesoje žaižaruojantį stiklą. Maniau, kad pasakojimas baigėsi, ir ruošiausi nukreipti šnekas į kitą pusę, bet X prabilo iš naujo.

Kartą jis vėl, įsirausęs į redakcijos popierius, sėdėjęs štai ten, prie to stalelio, – poetas nykščiu per petį mostelėjo pianino pusėn. Priėjęs Ruzga keista veido išraiška ir pranešęs, kad norįs rimtai pasikalbėti. Ką pasakyčiau apie tokį pokštą, jeigu ir jis pateiktų žurnalui vieną gabalą iš gyvenimo.

– Taip, jis pasakė būtent taip: „vieną gabalą iš gyvenimo“ ir „ką jūs pasakytumėte apie tokį pokštą“. Tuo metu man jau gerai pažįstamas smuklininko veidas apie pokštavimą neliudijo. Matėsi, kad „gabalas iš gyvenimo“ Ruzgą kankino kaip ankštas batas, kurio negalima nei palikti ant kojos, nei nusiauti.

Paklausiau, ar jis pradėjęs rašyti, ir Ruzga atsakė, kad tikrai ne. Bet vyras, iš kurio jis nupirkęs „Malstremą“, valgundietis Vilhelmas Valteris, yra palikęs visokių keistų popierių. Taip pat pasakojimą apie savo nelaimingą meilę šėtoniškam angelui. Prierašas vokiečių kalba. Bostono vokiečių 1899 metų žurnalo pirmajame lape atsisakymas spausdinti. Storas pluoštas Rygoje pirktame lagamine.

– Ir kas atsitiko su tuo „gabalu iš gyvenimo“?

– Nieko. Saugomas kaip literatūrinis pusgaminis, – tęsė kalbą poetas drastiškai familiariai, nors nebe taip tvirtai. Prasiskverbė lyg nepasitenkinimas savimi, lyg kaltės jausmas. – Mane tie popieriai ne juokais išmušė iš vėžių, – pasakė jis. – Perskaitęs rankraštį, vidury nakties paskambinau Janiui Rudzyčiui į Stokholmą: „Įvyko perversmas!“ Laimei, Europoje dar buvo padori vakaro valanda. „Koks perversmas?“ – nesuprato Rudzytis. „Literatūros istorijos perversmas…“

Maniau, kad poetas X intrigos kontūrus pripildys ko nors labiau apčiuopiamo. Bet jo solidžiame, pareigomis ir laipsniais paženklinto amerikiečių aukštosios mokyklos prancūzų literatūros profesoriaus veide įvyko pakitimų, kurių atskiras fazes buvau pastebėjęs jau anksčiau, – į ramius, lygius pagyvenusio vyro veido bruožus įsiskverbė fauniškas šelmiškumas, azartas ir klastingas nerūpestingumas. Su tokiu veidu buvo nesunku jį įsivaizduoti vaidmenyje, kuris prabėgusių metų tolumoje skendo rūke už plačios laiko upės. Kaip žmogiškosios asmenybės dalis jame šios ypatybės akivaizdžiai tebegyveno iki šiol.

– Žinai, kas man ką tik apšvietė protą! – sušuko jis. – Tu turi perskaityti tą „gabalą iš gyvenimo“! Galbūt net reikėtų pasiimti į Rygą ir atiduoti kokiai bibliotekai ar muziejui. Uždarius „Iliustruotąjį mėnraštį“ dalį archyvo pasiėmiau pas save. Bet garažas tokiems daiktams laikyti išties nėra tinkamiausia vieta.

– Tu sakei, kad rankraštis vokiečių kalba?

– Yra vertimas. Juk mes norėjome spausdinti. Bet vienam ponui smarkiai nepatiko, ir redaktorius pradėjo abejoti. Tu važiuoji į Long Leiką? Labai gerai. Aš atsiųsiu paštu. Kai mėnesio gale susitiksime Vašingtone, galėsime pasikalbėti. Šiuo metu prasmės nėra.

Poeto X pažadas praslydo man pro ausis, neįžiebdamas ypatingo susidomėjimo. Kažkoks valgundietis, latviško verslo pionierius! Na, mat jį šunys! Kiekvieno likimo kaip rožinio po karoliuką neištekinsi. Mano Amerikos atskleidimas vyko audringai. Žmonės ir įvykiai šaudė aplink lyg lazerio žybsniai diskotekoje.

Bet vieną gražią dieną žadėtas siuntinys atkeliavo. Ypač įspūdingas ryšulys dėžės formos apvalkale. Daugiausia vietos užėmė teksto originalas kietais viršeliais. Liniuoti kontorinės knygos lapai buvo kaligrafiškai prirašyti rudu rašalu. Nerūpestingai užmečiau akį į pridėtą fotografiją: jaunavedžių pora, reikia manyti, tuojau pat po sutuoktuvių ceremonijos. Storo kartono nuotraukos pagrindo nugarėlę pagal to meto madą puošė gėlėta firmos reklama. Photographisches Atelier A. Fergis, Mitau, Katholische Str. N 32. Das Negativ wird aufbewahrt. Nedidelė drėgmės dėmė ir lyg pelių apgraužtas kampas. Labiausiai juntamai laiko poveikį savotiškai atskleidė palyginti naujas latviško vertimo mašinraštis, kuris galėjo būti atsiradęs apie 1955 arba 1956 metus. Užtauškintas ant pigaus popieriaus, jis dabar atrodė azijietiškai pageltęs. Išklibusios mašinos spauda, jau rašymo metu gulusi margai ir nelygiai, iš praeities žvelgė užsiteršusiais raidžių apvalumais ir pernelyg giliai įkirstomis taškų skylėmis.

„Klaidos – lyg piktžolės, kurios vis atsinaujina naujais ūgliais, o meilės beprotybės apimtas žmogus yra aklas ir be nuovokos. Karčią ir sunkią pareigą – kuo teisingiau aprašyti savo pasidavimą kerams – prisiėmiau skatinamas vieno vienintelio tikslo: kad jaunus žmones, varomus aistros, taip kaip mane kadaise statančius viską ant meilės kortos, įspėtų mano nepavydėtinas likimas.“

Pasakojimo pradžia atrodė patetiška ir naiviai pretenzinga. Tačiau, skaitydamasis su poeto X gyvu dalyvavimu šiame reikale, skaičiau toliau. Smalsumą kurstė ir neaiški nuojauta.

Toliau buvo pasakojama apie vaikystę ir tėvus. Vilhelmo Valterio tėvas, „dėl kūno sudėjimo, sumanumo ir orumo“ iš paprasto dvaro berno paaukštintas barono vežėju, įgyja „palankumą ir patogias gyvenimo sąlygas tais laikais, kai dauguma žmonių Kuržemėje dienas leido tamsybėje, skurde ir nelaimėse“. Tėvas savo padėtį dvare dar labiau sutvirtino po barono mirties, vadovavimą perėmus barono našlei. Juodais rūbais vilkinčią dvarininkę tėvas vežioja ketvertą metų ir septynis mėnesius, ir tik tada, kai kiti giminės nariai pradeda burbėti dėl užsitęsusio gedulo, baronienė paima į užkurius caro leibgvardijos atsargos kapitoną, dvikovoje praradusį ausį. Impozantiško vežėjo žinion atiduoda smuklę. Taip Vilhelmo Valterio tėvas, kuris, suprantama, tuo metu jo tėvas dar nebuvo, įgyja turtą ir žmoną „iš dvaro freilinų“. Žmona pasirodė paliegusi, ir, kaip žmonės kalbėję, „bjaurus smuklininkas ją pribaigęs“. Paleidusi Vilhelmą į pasaulį, ji ilgai vargsta lovoje. Vilhelmui skirtos dvynės seserys gimsta negyvos. Per trečiąjį gimdymą silpnai plevenanti smuklininkės gyvybės žvakė užgęsta.

Vilhelmo vaikystės aprašymai atrodė pernelyg platūs. Buvo pasakojama apie smuklininko bėdas, apie tai, kad aplinkinės vokietės už blogą šlovę pelniusio smuklininko netekėjusios, o imti į žmonas latvę išpuikęs Valteris vyresnysis nenorėjęs. Vis dėlto tekste buvo ir pastraipų, sukėlusių susidomėjimą kaip pateiktos intrigos tęsinys ir liudijančių tam tikrus sugebėjimus aprašyti jausmus.

„Smuklė yra vyrų pasaulis, – rašė Vilhelmas Valteris. – Moterų vaikystėje mačiau mažai. Galbūt todėl jos mane traukė taip, kaip visada traukia nežinomybė ir tai, ko ilgimės. Kai sekmadienių rytais kiti vaikai eidavo į bažnyčią įsikibę motinos rankos, žvelgdavau į juos godžiomis akimis ir išbadėjusia širdimi, kaip nevalgę nužvelgia matomus, bet nepasiekiamus skanumynus.“

Pirmąjį išsilavinimą Vilhelmas įgyja kaimyninio dvaro privačioje mokykloje. Kartu mokosi „ponų sluoksnio“ (vietinių dvarininkų ir pastorių) bei „mokiųjų“ (smuklininkų, malūnininkų, prievaizdų, turtingų šeimininkų) vaikai. Kuržemėje niekada neegzistavo vadinamosios parapinės mokyklos ir papročiai šiuo požiūriu lyg ir laisvesni. Tačiau tik tariamai, sluoksnių ribos išsaugotos neginčijamai. Vaizdeliai iš privačios mokyklos gyvenimo parodo Vilhelmą kaip jautrų, lengvai pažeidžiamą berniuką. Laikui bėgant įvyksta lūžis. Pradeda reikštis karštas potraukis išsiskirti, pranokti privilegijuotus klasės draugus ir moksle, ir padaužiškumu. Būtų galima net įvardyti – pagyrūniškumas. Pavyzdžiui, Vilhelmas plačiai ir vaizdingai aprašo lažybas su barono sūnumi, kad vidurnaktį iš artimiausių kapinių atneš koplyčios šluotą.

Stodamas į Jelgavos realinę mokyklą Valteris jaunesnysis save charakterizuoja kaip „ugningą padaužą, kuriam tvoros egzistuoja tam, kad jas perliptų, o srovės, kad perplauktų“. Nusidavęs į tėvą, septyniolikos metų jis yra šešių pėdų ūgio, „stoto dar menkoko, tačiau tikro vyro tvirtumo ir solidumo“. Tėvo maloniai duodami pinigai leidžiami linksmybėms. Mokymuisi tai netrukdo, nes Vilhelmas turi gerą galvą.

„Gyvenimo pažinime“ jo mokytoju ir patronu Jelgavoje tampa gan tolimas motinos giminaitis, kuris rankraštyje figūruoja kaip krikštatėvis. Nusisekęs galvijų pirklys, prietarų nevaržomas bonvivanas apsiima Vilhelmo „patyrimui su moterimis suteikti būtino aiškumo“. Vilhelmas nuvedamas į vieną iš keturių Jelgavos viešnamių – patį prašmatniausią, dar vadinamą „Versaliu“.

„Mes buvome išgėrę, – prisipažįsta Vilhelmas. – Iki viešnamio durų sekiau krikštatėvį su smagiu nerūpestingumu, naktinį pasivaikščiojimą laikydamas šauniu pokštu. Prie tais laikais jelgaviečiams gerai žinomo dviaukščio namo priebučio su keturkampėmis kolonomis ir rudai dažytais liūtais nuotaika krito. Bandžiau atsisakyti, išgalvodamas visokias priežastis. Bet mano baimė tik suteikė energijos krikštatėviui, ir jis su nepalenkiamu ryžtu sugriebė mane už palto apykaklės bei raminamai plekšnodamas per petį įvedė pro nerimą keliančias duris – kaip arklį praveda pro kuliamosios mašinos variklį arba neįprastai pakrautą vežimą.

Iš prieškambario, kuris iš tikrųjų buvo smuklės salė su keliais vyriškosios lyties ūžautojais ir būreliu neįprastai apsirengusių arba – kaip man tada atrodė – išsirengusių moterų, nuėjome į atskirą kambarį. Krikštatėvis pasakė: Chambre séparé. Mus lydėjo nenusakomo amžiaus dama mokytojos veidu ir mergaitiškomis gimnazistės kasytėmis, visai kaip kalėjimo sargas naujai atvežtus kalinius. Kitaip nei moterys, matytos prieš tai buvusioje patalpoje, ji buvo apsirengusi solidžiai. Mada reikalavo, kad ši elegantiška moteris primintų pasipūtusį balandį. Kuplią, į priekį išstatytą krūtinę vidurinėje dalyje korsetas smarkiai susiaurino, ilga liemenėlė užsibaigė prikimštu riestu užpakaliu.

Krikštatėvis išsiėmė iš švarko kišenės piniginę ir, nerūpestingai pasklaidęs pinigų šūsnį, numetė ant stalo dešimtrublinę paklodę.

– Miela Eme, į tave dedu labai dideles viltis!

Mes likome dviese. Drebėjau, lyg nekūrenamame kambaryje būčiau miegojęs be antklodės ir staiga pakeltas iš miego. Į moterį nežiūrėjau, bet kambario kampe stovėjo triumo veidrodis, kuris mane pavertė šnipu. Moteris pradėjo iš lėto traukti suknelę aukštyn. Po apačia nieko nebuvo, tik lankelių pinučiai, kurie gaubė jos nuogumą lyg netvirtas narvas. Pakelta iki pažastų, šnaranti šilko kekė užkliuvo, uždengdama veidą ir surišdama rankas. Staigus juokingas moters bejėgiškumas mane atpalaidavo. Leidau sau žvilgtelėti greitai ir begėdiškai. Rausvai baltoje kūno aikštėje iš tikrųjų mačiau tik tamsų, pasišiaušusį kilį. Iš klasikinės dailės ir pornografinių paveikslėlių suklijuotas apytikris supratimas patyrė mirtiną smūgį. Vešliame plaukų kuokšte greičiau reiškėsi senų sakmių apie įvairias žmonių ir žvėrių kombinacijas užuomina.

– Gerai išauklėti ponaičiai damoms padeda, – pasakė ji su dirbtiniu liūdesiu balse.

Priėjau arčiau. Šilko kupetą paliečiau taip silpnai, lyg būtų pilna nuodingų dulkių. Suknelė nuvilnijo per pečius. Lankelių pinučiai nuslydo per nuogus klubus. Moteris juokdamasi sučiupo mano delną ir pritraukė tiesiai prie tos vietos, apie kurią manyje gyvavo podraug ir stiprūs, ir vaizduotėje padriki suvokimai. Maždaug taip pat kaip apie Dievą arba mirtį.

– Na, apžiūrėk, apžiūrėk, nebijok, juk ne pučka…“

(Skaitydamas rankraštį šioje vietoje sustojau. Koks įdomus žodis, pastaruoju metu iš latvių kalbos visiškai dingęs! Sugrįžęs į Rygą ieškojau pučkos paaiškinimo žodynuose, kol galų gale radau Senojo Stenderio „Leksikone“: „dozė“. Mano nuomone, tai klaida. Iš vaikystės prisimenu, kad mano senelė pučką suprato kaip orlaidę arba liepsnojančią ugnį.)

Paleistuvystės namų epizodą Vilhelmas baigia išvada:

„Tą naktį sužinojau daug. Tačiau kai ryto prieblandoje abu su krikštatėviu išėjome, jutau greičiau gaižų susimąstymą nei susižavėjimą ir palengvėjimą. Apėmė liūdesys, lyg geidžiamame Kalėdų dovanų pakete būčiau radęs visai ką kita, nei laukiau. Tik daug vėliau supratau, kad palaiminga ekstazė, kurią vadina meile ir kurios visi taip ieško, bei toks paprastas vyro ir moters susijungimas yra skirtingi dalykai. Meilei vien dviejų kūnų neužtenka, reikia trečio – jausmo. Taip pat kaip silpnai besirangančiam pernykštės žolės gruzdėjimui reikia vėjo gūsio, idant pavirstų liepsnojančios ugnies siautimu.“

Vilhelmas Valteris realinės mokyklos Jelgavoje nebaigia. Išsamesnių paaiškinimų nėra. Pasakyta, kad Valteris vyresnysis smuklę pelningai parduoda ir, gautus pinigus papildęs banke sutaupytu kapitalu, ten pat Valgundės valsčiuje nusiperka du šimtus pūrviečių žemės. Šeimininko vadžias patiki Vilhelmui.

Naujos pareigos, reikia manyti, artimos jo širdžiai, nes plačiai pavaizduota jo kelionė į Berlyną įgyti šiame krašte mažai žinomų žemės ūkio mašinų, didelio tvarto statyba ir sėjomainos sistemos pertvarkymai. Investicijos atsipirko. Lielupės lygumą derlingumu galima palyginti su Nilo slėniu. Po kelerių metų prie ūkio prijungia žemės plotą su molio ištekliais. Vilhelmas įkuria akcinę bendrovę, pastato plytinę ir tampa pagrindiniu akcininku.

Paskui trumpas, nelauktas sakinys lyg gąsdinantis barkštelėjimas ramiai dūzgiančiame variklyje. „Nelaimė nevaikšto viena. Tais metais, kai numirė tėvas, pamačiau Elzą.“

Nuo Valgundės iki Jelgavos dvikinke brika ne daugiau kaip pusantros valandos kelio. Kartą, visą dieną mieste plūkęsis ūkio ir plytinės reikalais, Vilhelmas, lydimas draugų, užsuka į Kultūros draugiją pavakarieniauti. Buvo valgoma ir geriama. „Nenoriu savęs vaizduoti geresnio, nei buvau. Linksmos kompanijos mane traukte traukė, ir kai galvon smogė svaigulys, siela puolė prie išdaigų.“ Draugijos viršutinio aukšto salėje vyko šiaip jau vertas dėmesio įvykis – vietiniai mėgėjai pirmą kartą Jelgavoje latvių kalba žiūrovams parodė visą Šekspyro dramą.

Vilhelmas kursto užlipti į viršų ir per pertrauką linksmai pabendrauti su damomis, pažiūrėti, kokia publika susirinkusi. Galbūt verta pasilikti pokylyje?

Šiaip ar taip, Vilhelmas su kompanija nueina į salę, kur vyksta spektaklis. Ir čia jo akys tiesiog prilimpa prie vienos artistės. Jo nedomina nei pjesė, nei vaidmuo, kurį atlieka aktorė, jis sėdi kaip sustingęs ir jaučia, kad vyksta stebuklingi dalykai. Erdvi patalpa su žmonėmis, oru ir garsais staiga susitraukia, centre lieka vienas vienintelis taškas.

„Mačiau tik ją, girdėjau tik ją. Šiandien ir geriausių norų vedamas negaliu pasakyti, kas Elzos balse tada mane taip sužavėjo. Klausiausi visa savo esybe. Kai ji scenoje kokią akimirką nutildavo, įsitempęs laukdavau prabylant vėl, kaip perkūnijos metu po vieno žybsnio laukiama kito. Mačiau būtybę, kuri jau nebebuvo mergaitė, bet dar nebuvo ir subrendusi moteris. Iš jos plūdo tokio užtaiso žvalumo ir gyvenimo džiaugsmo srovė, kokios iki šiol nebuvau pajautęs. Ji atrodė pilna įtampos kaip į ritinį susukta spyruoklė.

Mačiau dideles, džiūgaujančias akis, liekną kaklą, vešlius aukso rudumo plaukus; garbanos dengė kaktą ir sunkia, tankia banga leidosi ant pečių. Bet daugiausia mane traukė paslaptis, kuri iš jos spinduliavo kaip iš ką tik stojusios mėnulio pilnaties, kurios pasirodymas virš horizonto tuo pat metu ir suprantamas, ir toks nepaaiškinamas.“

Spektaklis baigiasi. Tarnautojai uždega sietynų žvakes ir įneša dujines lempas. Bet Vilhelmui atrodo, kad viskas panyra į tamsą. Dar tebeskamba aplodismentai ir susižavėjimo šūksniai, knibžda minia, draugai kažką sako, kažkur stumia, bet jo galvoje tik viena mintis: nykstantį reikia sučiupti ir išlaikyti, ryšys su ką tik išgyventu patyrimu nutrūkti negali.

Vilhelmas puola laiptais žemyn, įšoka į priešais draugiją stovinčio vežiko briką ir įsako važiuoti į artimiausią sodininkystės ūkį. Ten jis liepia „nupjauti pačių gražiausių rožių tiek, kiek galima suimti abiem rankom“. Sugrįžęs Vilhelmas su palengvėjimu mato, kad niekas nepavėluota. Pokylis prasidėjęs, ir ji čia!

„Kas įvyko, kai įėjau į salę su milžiniška rožių puokšte? Žmogus, įėjęs į vištidę su kibiru grūdų, kažin ar pritrauktų daugiau dėmesio. Bet tai manęs nedomino. Mačiau tik ją. Prisistačiau, išreiškiau susižavėjimą.

Atitraukta nuo pokalbio su išblyškusiu liguistos išvaizdos jaunuoliu, ji, tebespinduliuodama visa esybe, į mane pažvelgė gan nedėmesingai. Neatrodė nei nustebinta, nei nudžiuginta. Ko gero, todėl, kad jau buvo taip svaiginamai pakylėta, jog dar aukščiau nebeįmanoma. Jos žvilgsnyje buvo galima perskaityti daug. O pirmiausia savo vertės suvokimą, kuriam atsidavė su milžinišku malonumu. Ji jautėsi vakaro karaliene ir nesistengė to slėpti. Kodėl jau tada nepajutau pavojingų prieštaravimų, kuriuos slėpė šis charakteris? Gundantis moteriškumas mergaitišku pavidalu, tyrumas, sujungtas su įžūlia aistra, meilumo šviežumas, geidulinga pagieža – jau visa tai iš tikrųjų buvo įspėjimas. Tik aš apie tai negalvojau.

– Kokios gražios gėlės! – pasakė ji ir greitai nusisukusi tęsė pokalbį su jaunuoliu.

Neatidumas dera vakaro karalienės vaidmeniui, šovė man į galvą. O gal ji geidžia užtęsti pergalės malonumą?

Suglumęs galvojau, ką daryti toliau. Laimei, atsirado persona, į kurią iki šiol nebuvau atkreipęs dėmesio, – juoda suknele vilkinti matrona su juoda mantilija aplink žilus plaukus. Elzos motinai Valgundės pusė nebuvo svetima. Ji prisiminė net mano tėvą. Stengiausi išlaikyti dėmesį kalbėdamasis su pasipūtusia ponia, tačiau akys ir širdis buvo su Elza. Prasidėjus naujam šokiui ji ir išblyškęs jaunuolis įsimaišė į minią. Po šokio jųdviejų salėje nebebuvo. Atsiprašiau Elzos motinos ir taip pat puoliau laukan. Man atrodė nepaprastai svarbu ją surasti.

Elza, lydima kelių jaunuolių, iš scenos užkulisių pasirodė pokylio pabaigoje. Motina nervingai kilojo rožes ir nepatenkinta dairėsi aplink. Muzikantai dėjosi instrumentus.

Už pinigus šoka net velnias. Gabus visokiems pokštams, susodinau į Kultūros draugijos didžiuosius alaus ratus pokylio orkestrą ir, muzikantams plėšiant šaunius maršus, palydėjau dvikinkę su Elza ir jos motina iki Švėtės pievų. Tai, kad aš dirigavau, buvo išsidirbinėjimas. Geriems muzikantams dirigavimas nereikalingas.“

Paskesniuose puslapiuose Vilhelmas ilgai aprašinėja savo meilės užsidegimą. Nieko nežinodamas apie tai, ką žinome šiandien, – apie kūne esančias medžiagas dopaminą ir noradrenaliną, kurie sukelia simptomus, jau prieš tūkstančius metų Giesmių giesmėje apdainuotus karaliaus Saliamono, – jis labai tiksliai pavaizduoja feniletilamino molekulių sukeltus pakitimus: sąmoningus sapnus, idealizavimą, ilgesį, susilpnėjusį gebėjimą susikaupti ir t.  t.

Vilhelmas bando sutikti Elzą, klaidžioja prie jos namų vartų. Kai metusi mokslą gimnazijoje ji sugrįžta į kaimą, jis važinėja į vietinės bažnyčios pamaldas, slampinėja artimiausiose kapinėse, visur, kur yra bent kokios vilties ją sutikti. Elza nuo pokalbių išsisukinėja, elgiasi atstumiančiai. O Vilhelmo ir taip nuvargintus nervus žeidžia gandai ir apkalbos: Elza, svečiuodamasi Rygoje, po pokylio nuoga bėgiojusi aplink Esplanadą, dėl Elzos kažkoks jaunuolis skandinęsis, Elza turinti vedusį kavalierių.

Susidomėjimas ūkininkavimu plaukia tolyn lyg krantas nuo srovėn įtraukto skęstančiojo. Nei ūkininkavimas, nei vadovavimas plytinei – tai nėra darbas, kurį galima atlikti bet kaip. Klaidžiojant liūdnai, neramiai nusiteikus, ranka griebiasi taurelės. Vilhelmas darosi dažnas smuklių ir restoranų lankytojas.

Vienintelė nauda iš to, kad smuklėje Vilhelmas susipažįsta su Elzos tėvu. Šis keistas ponas, pasirodo, reguliariai – kartą per savaitę – važiuoja į Jelgavą pasižiūrėti gaisrų, panašiai kaip anglų lordai nuolatos važinėja į Derbį stebėti žirgų lenktynių. Paskui ponas tėvas Jelgavos restorane prisigeria iki sąmonės netekimo ir, viešbutyje išsimiegojęs, kol prablaivės, sugrįžta namo.

Po kurio laiko Vilhelmas pastebi, kad ponas Rozenvaldas (Herr Rosenwald) į namus nevažiuoja nei antrą, nei trečią, nei ketvirtą dieną. Net neina žiūrėti gaisrų, tik geria, užlipa viršun „į numerį“ išsimiegoti ir vėl geria. Kas atsitiko, klausia Vilhelmas. Esu bankrutavęs, numoja ranka ponas Rozenvaldas, ūkis žlugęs. Nuo galvijų maro krito šeši arkliai ir šešiolika karvių.

„Suprantu, kad tai žema, bet nauja žinia man pakėlė nuotaiką. Vėjas pasisuko į mano bures. Gėdijausi pats savęs, bet mano užsidegimas pasirodė stipresnis. Jam priešintis negalėjau. Žodžiais ponui Rozenvaldui išreikšdamas užuojautą ir apgailestavimą, širdyje džiaugiausi, lyg per bedugnę, skiriančią mane nuo Elzos, likimas būtų pradėjęs statyti tiltą.

Bet tai buvo ne viskas. Greitai ausis pasiekė žinia apie dar didesnę nelaimę: Elza su kažkokiu vėjavaikiu aktoriuku (matyt, tuo pačiu liguistu išblyškėliu, kuris apie ją lakstė Kultūros draugijoje) pabėgusi iš namų. Jelgavos viešbutyje policija abu suėmusi!

Per mane lyg būtų pervažiavęs geležinis ratas. Tikriausiai skambės sutirštintai, bet iš tikrųjų norėjosi mirti. Daužiau kaktą į staktą ir verkiau kaip išpertas berniūkštis. Ilgais laiko tarpais gyvenau apsvaigęs. Pasiutęs iš pavydo įsivaizdavau baisiausius keršto vaizdinius. Svarbiausia kaltininkė, be abejo, Elza. Bet nusipelnęs bausmės buvo ir ištižęs tėvas. Leisti dukteriai būti tokiai pasileidusiai! Ir mylinti mamytė tikriausiai taip pat bendrininkė, klastingų sumanymų slėpėja… Reikėjo ją užmiršti, išsivaduoti iš minčių, kurios mane iš lėto sugraužė ir pridergė, kaip į obuolį įlindęs kirminas jį sugraužia ir pridergia. Tačiau meilės įkarštyje tebeieškojau kelio prie Elzos. Susitaikymas su jos praradimu būtų buvęs ne mano jėgoms.

Galų gale bet kuriomis aplinkybėmis galima rasti, kas teiktų vilties. Pradėjau galvoti: Elza nėra pradingusi, ji sugrįžo į namus. Galbūt ten, Jelgavos viešbutyje, išvis nieko neįvyko. Galbūt Elza dabar dėl visko gailisi. Be abejo, tai skandalas. (Tais laikais, Dievulėliau mano!) Kad nutildytų žmonių kalbas ir nors kiek užtušuotų įvykį, Elzai lieka vienas kelias – ištekėti, susituokti su tinkamu vyru. Kad plikam aktoriukui jos neatiduos, aiškių aiškiausia. Išmušė mano valanda!“

Vilhelmas Valteris lemiamam žingsniui pasiruošia sau būdingu stiliumi. Rygoje pas brangų siuvėją užsisako languotą plonavilnį kostiumą. Sužinojęs, kad Paryžiuje tarp vyrų tapo madingos šiaudinės skrybėlės plokščiais dugnais, užsisako tokią paštu. Tada kartu su bernu, aprengtu grumu, dviem žirgais atvyksta į Rozenvaldų namus. Elza nelauktą svečią priima su „melancholišku abejingumu“. Ponas Rozenvaldas džiaugiasi galimybe atkimšti įmantrų lauktuvių butelį, o Elzos motina atrodo iš tiesų besidžiaugianti pačiu svečiu. Vilhelmo poelgiai galbūt keisti, tačiau tipiška suvokietėjusių latvių atstovė – Daukšų šeimininkė – žavisi bet kaip besireiškiančiu poniškumu. Ji pripažįsta Vilhelmą, nes šis turi du dėmesio vertus dalykus: užmojį ir pinigų.

Apsilankymai kartojasi. Kalbos darosi laisvesnės, dalykiškesnės. Elza pokalbiuose dalyvauja retai, paprasčiausiai atsistoja ir išeina iš kambario. Kai motina bando sulaikyti, šaltai, bet mandagiai pažvelgia jai į akis: „Aš tuoj sugrįšiu.“ Bet nebeateina.

Tai, ką sužino, džiaugsmo nekelia. Ūkis apkrautas skolomis. Varžytinės beldžiasi į duris. Na, juk galėjo pagalvoti! Elzai nutekėti į turtingus, vekseliais neapsunkintus namus – tai proga reikiamu momentu. Ar ji galėtų to nesuprasti?

„Kartą, kai dėl laimingo atsitiktinumo su Elza likome sode dviese, nutariau neapibrėžtumui padaryti galą. Išpažinau savo jausmus, paprašiau jos rankos ir paklausiau, ar norėtų tapti mano žmona.

Į mane žvelgė žvarbios, tiesios, nesutrikusios akys.

– Su viena sąlyga.

– Ir kokia ji būtų?

– Jūs nuperkate Daukšas.

Buvau pasiruošęs išgirsti daug ką, tik ne tokį atsakymą. Be to, pasakytą tokiu balsu, kuris iš anksto atmetė bet kokius prieštaravimus. Sunkiai prisiverčiau bent jau atvirai neparodyti sutrikimo.

– Mano kapitalai šiuo metu jau investuoti…

– Parduokite savo ūkį. Jis vertas maždaug 15 tūkstančių rublių. Jums dar liks.

Viskas buvo apskaičiuota, viskas buvo pasverta. Ji nustatė kainą namui, bet tai skambėjo taip, lyg būtų nurodžiusi savo kainą. Tiesiai ir be užuolankų. Žodžiai kaip drėgnas skersvėjis. Du norai mane plėšė per pusę: norėjosi skelti antausį ir tuo pat metu pulti prieš ją ant kelių. Nors protas šiek tiek priešinosi, širdimi jaučiau, kad esu nugalėtas. Ne sau ji nustatė kainą. Ji buvo nustačiusi kainą man. Pasitikinti savimi lyg dievaitė. Užtikrinta savo galia, neabejojanti, kad sandoris įvyks. Kažkas neįtikėtina ir visiškai neįsivaizduojama! Bet būtent tokia ji man atrodė geidžiama ir vertinga.

Mane apėmė pakaruokliškas linksmumas.

– Gerai, – pasakiau aš, – jūs norite, kad nupirkčiau Daukšas? Aš jas imu. Dėkite į maišą!“

Taip greitai tokie dalykai nesutvarkomi. Kol Vilhelmas savo namui suranda pirkėją, kol krapštosi su popieriais, praeina žiema. Tik 1886 metų gegužės 31-ąją Davis Rozenvaldas-Rozenbergas pasirašo sutartį, pagal kurią Daukšos pereina Emilijos Elzos Rozenvaldės-Rozenbergos sužadėtinio nuosavybėn už 14 880 sidabrinių rublių, kurie daugiausia išleidžiami ūkio skoloms apmokėti. Po trijų savaičių Elza ir Vilhelmas sutuokiami Jelgavos vokiečių parapijos bažnyčioje.

Smulkiau apie vedybas rankraštyje nepasakojama. Užtai plačiai aprašytas vestuvių vakaras ir „tai, kas įvyko po to“. „Mūsų santykiai jau iš pat pradžių buvo nenormalūs, – prisipažįsta Vilhelmas. – Bet aš apsimečiau to nepastebįs, atkakliai raminau save, kad vedybos viską sudėlios į savo vietas. Išsisukinėjimą nuo bet kokio artumo prieš vestuves taip pat galima paaiškinti geromis jos padaužiško charakterio permainomis – net jutau pasitenkinimą. Tačiau vestuvės nieko nepakeitė. Išsisukinėjimą pakeitė pasipriešinimas. Iš šalies tai galbūt liko nepastebėta. Mes bučiuodavomės, šokant ji prie manęs glausdavosi, pasivaikščiojimų metu meiliai įsikabindavo į alkūnę; tik aš žinojau, kad bučinys iš tiesų buvo sukąstų dantų smūgis, kad mielas mano rankos siekimas baigiasi grubiu atstūmimu.

Suerzintas, tačiau nepraradęs vilčių, vestuvių svaigulyje priebutyje pamėginau ją apkabinti iš tikrųjų. Troškimas, kuris kilo iš degančių meilės jausmų ir natūralaus potraukio gauti vedusio žmogaus teisių patvirtinimą, baigėsi tuo, dėl ko po daugelio metų tebejaučiau pažeminimą. Buvome vienudu. Tvirtai apkabinęs per liemenį, atrėmiau ją į turėklus. Užuot metusi kaprizus ir atsidavusi švelnumui, Elza smarkiai truktelėjo aukštyn stiprų savo kelį. Taip aukštai, kad skaudžiai pataikytų į jautriausią vyro kūno dalį, kuri – nėra ko slėpti – tuo momentu buvo pasidariusi dar jautresnė. Lyg nebūtų nieko įvykę, ji sušuko:

– O, atleiskite, tikriausiai truputį neapskaičiavau!

Raitydamasis iš skausmo stengiausi atgauti kvapą, o ji su niekinančia ramybe patikrino pūstos vestuvinės suknelės kritimą ir pakelta galva įėjo atgal į namą.

Įtempęs dėmesį laukiau, kas įvyks po pusiaunakčio miegamajame. Apniko tamsi nuojauta, tačiau susijaudinimas pripildė mane ir nekantrumo jėgos. Galų gale kiekvienas vyras iš esmės medžiotojas, o kliūtys medžiotoją tik įkaitina. Ypač jei grobis taip geidžiamas, taip beprotiškai siekiamas ir beveik, beveik jau rankose.

Tarp mūsų ir vestuvininkų pulko užsivėrė durys. Ant laiptų dar skambėjo dainos ir riksmai, paskui balsai nutolo, nuslūgdami iki neaiškaus, pratiso murmesio apatiniame aukšte, kur tęsėsi puota. Pastačiau ant stalo Elzos motinos įduotą lempą. Kitoje rankoje laikiau vyno butelį, kokiu būdu įgytą, net nežinojau. Elza su žmonos gobtuvu ant galvos stovėjo už kelių žingsnių. Pasienyje monotoniškai siūbuodamas švytuoklę garsiai tiksėjo laikrodis.

Jausmų ir geismo perpildytas suėmiau jos dešinę ranką su vestuviniu žiedu.

– Mylimoji Elza, tai laimingiausia akimirka mano gyvenime. Jei tu žinotum, ką man tai reiškia…

Ji žvelgė į mane klausiamu žvilgsniu, bet rankos neatitraukė. Tai mane apgavo.

– Kaip čia tvanku, – atsiduso ji. – Prašyčiau atidaryti balkono duris!

Oras, plūstelėjęs pro atidarytas duris, iš tikro lyg nurito nuo krūtinės naštą. Buvo šilta Joninių meto naktis, nurausvinta žaros, su vos juntamomis žvaigždėmis.

Kai atsisukau ir norėjau vėl suimti jos ranką, Elza pasakė:

– Užpūskite lempą, į kambarį priskris uodų.

Įvykdęs įsakymą, su dar didesniu įkarščiu siekiau apkabinti Elzą. Bet mane vėl sustabdė jos logiškas dalykiškumas.

– Reikia nusirengti. Ar jūs kokią minutėlę nepabūtumėte balkone?

Šis reikalavimas mane įskaudino. Lyg iš to, kas man priklauso, kažkas būtų atskaityta. Tačiau meilė neatskiriama nuo siekio tarnauti, nuo skaitymosi su mylimo žmogaus polinkiais. Neniurzgėdamas paklusau ir šį kartą. Susijaudinimui malšinti pasičiupau vyno butelį.

Sugrįžęs į kambarį iš karto pastebėjau nesuprantamus pasikeitimus. Bet kokius? Atrodė, priešais iššoko gili, tuščia tyla. Tyla, kuri aštriai įtempė klausą. Ar tai buvo nuo susijaudinimo? Galbūt nuo vyno?

Vedybinė lova lyg šviesus plaustas vos matėsi kambario kampe. Elza ant kėdžių buvo išklojusi dalį savo intymiųjų paslapčių. Akis skubiai sugavo viską. Drebančiais pirštais sagsčiau sagas ir atsiraišiojau mazgelius, lyg rengčiausi prieš sušaudymą.

Greta pajutęs šiltą kūną sustingau palaimoje. Praėjo akimirka, kol atgavau kvapą. Iš lėto uždėjau ranką ant jos krūtų. Elza gulėjo nejudėdama, lyg mirusi. Ji buvo nuoga. Iš meilės ir staiga užplūdusio dėkingumo jausmo puoliau ją bučiuoti, bet ji nusisuko.

– Nėra prasmės. Kojos surakintos.

Nepatikliai juokdamasis perbraukiau delnu lygias blauzdas. Elza neapgaudinėjo. Prie girnelių abi kojos storu raizginiu buvo apvyniotos plona grandine ir surakintos kabamąja spyna.

Dabar supratau, kas mane nustebino, grįžus į kambarį. Laikrodis netiksėjo. Ji buvo ištraukusi laikrodžio grandinę!

Ką reikėjo daryti? Atsisėdau prie stalo ir vienu mauku išgėriau butelį. Vėliau žmonės kalbėjo, kad vestuvių naktį permiegojau balkone su kibiru po galva. Jie sakė tiesą.“

 

Pabaiga kitame numeryje

 

Iš: Zigmunds Skujiņš. Dziļurbums laikā. Rīga: Mansards, 2016

Vertė Jurgis Banevičius