Šiuolaikinio humanitaro manifestas
Veikti prieš laiką ir tokiu būdu veikti laiką (tikiuosi) ateisiančio laiko labui.
Gilles Deleuze
Šiųmetinės „Literatūros salos“ buvo skirtos Jonui Mekui ir avangardui. Avangardiniai judėjimai išsiskiria tuo, kad jų dalyviai nuolat rašydavo manifestus ir visa jų kūryba dažnai būdavo manifestinė. Tad gaudama „Literatūros salų“ apdovanojimą už geriausią praėjusių metų akademinį literatūrologinį lituanistinį straipsnį norėčiau pasakyti kalbą, kuri būtų savotiškas humanitaro manifestas.
Lasar Segall. Pogromas. 1937
Tiek „Literatūros salos“, tiek šie geriausio metų akademinio straipsnio rinkimai, žinoma, padeda suburti filologus, padeda jiems jaustis tam tikra bendruomene. Bet kuo gi ši bendruomenė, mūsų bendruomenė, skiriasi nuo kitų? Juk šiais laikais įprasta, madinga burtis į įvairiausias bendrijas, asociacijas, feisbuko grupes ir pan. Ar filologai kuo nors skiriasi nuo siuvinėtojų būrelio, baikerių klubo, šinšilų augintojų feisbuko grupės ar įvairiausių kitų susibūrimų, kurie funkcionuoja būtent tokiu būdu – žmonės susiburia pagal bendrus interesus ir palaiko vieni kitus? Man atrodo, kad filologų, o dar plačiau – humanitarų bendruomenė turėtų būti daugiau nei paprastas būrelis tarp kitų, ir tas „daugiau“ yra susijęs su savo vaidmens ir savo situacijos šiuolaikiniame pasaulyje įsisąmoninimu.
Avangardistai taip pat būrėsi į grupes, bet ne tiesiog palaikyti vieni kitus, o dėl tam tikro ryšio su visuomene, kurioje gyveno. Viena vertus, jie turėjo tikslą laužyti, apversti nusistovėjusias menines, socialines normas, kita vertus, siekė priartinti meną prie gyvenimo. Bet kodėl reikėjo jį priartinti? Nes menas nebebuvo gyvenimo dalis, nes atsidūrė už gyvenimo, buvo išstumtas iš gyvenimo? XX a. pradžios europietiškas ir antrosios amžiaus pusės amerikietiškas avangardas, kuriam priklausė Mekas, rinkosi skirtingas meno ir gyvenimo suartinimo strategijas.
Atrodo, kad šiuolaikinio humanitaro situacija panaši į avangardisto. Tad kokią strategiją turi pasirinkti šiuolaikinis humanitaras, kuris irgi atsidūrė gyvenimo paribiuose, kuris gyvena tokiame pasaulyje, kur humanitarikai vietos nebelikę? „Mūsų santykį su laiku žymi prieštaravimas: būti savo laiko žmogumi filosofui reiškia priklausyti kultūrai be filosofijos“, – savo knygos „Istorija ir metafizika“ viršelyje rašo vienas prancūzų filosofas Yves-Jeanas Harderis. Taip savo situaciją suvokia prancūzas, gyvenantis kultūroje, kuri anksčiau buvo filosofijos kultūra. O juk mes šiais laikais lygiai taip pat funkcionuojame tokiame pasaulyje ir tokioje visuomenėje, kurioje vis mažiau, o gal ir visai nebeliko vietos humanitarikai – nei filologijai, nei istorijos mokslui, nei filosofijai.
Modernybės ir šiuolaikybės pasaulis – aktualybės, aktualijos, dirginančio dabarties įvykio pasaulis. Į įvykius reaguojama, bet jie nereflektuojami. „Žmonės socialiniuose tinkluose nebereflektuoja, jie reaguoja“, – sako prancūzų aktorius Vincent’as Lindonas. Bet tai vyksta ne tik socialiniuose tinkluose, tai vyksta taip pat ir žiniasklaidoje. „Rusai eilinį kartą subombardavo kokią nors gamyklą. Man skambina iš žiniasklaidos ir prašo pakomentuoti. Ką aš galiu pakomentuoti? Tuo turi užsiimti apžvalgininkai ar žiniasklaidos analitikai“, – guodžiasi man vienas karo istorikas. Iš šiuolaikinio pasaulio visiškai išnykusi istorinė perspektyva. Oficialiai istoriniai įvykiai minimi, kalbama apie istorinę atmintį, bet viešojoje erdvėje istorija kaip refleksijos ir savirefleksijos, o kartu lyginimo galimybė nutrinta, atmesta, nes viskas paremta „dabar“ momento aktualybe. Viskas, apie ką kalbama, viskas, kas laikoma svarbiu, – tai aktualijos. Į jas reikia reaguoti „čia ir dabar“, „tuoj pat“, „betarpiškai“, nes rytoj tai bus nebesvarbu. Kadangi nėra jokios – nei laikinės, nei erdvinės – distancijos, nėra galimybės ir jokiai refleksijai, jokiai kontempliacijai. Likusi vien instinktyvi reakcija ir aktyvizmas. Nėra kada mąstyti, reikia veikti, reaguoti į aktualijas. Šiuolaikinis pasaulis paradoksaliai priartėja prie gamtos pasaulio, tuo pat metu jį griaudamas: tai instinktyvių, vien gyvybiškų reakcijų pasaulis, suinteresuotas vien savo gyvybiniu išlikimu.
Tad ką šiandien reiškia būti savo laiko žmogumi, eiti koja kojon su laiku? Skelbti, kad pasaulį išgelbės technologijos ir biomokslai? Ką reiškia būti savo laiko žmogumi humanitarui? Ką tokiame pasaulyje turi veikti humanitaras?
Mes negalime būti kaip tie avangardistai, kurie įsivaizdavo atėję griauti senojo pasaulio ir konstruoti naujojo, bet galime būti kaip tie, kurie norėjo kultūrą, literatūrą, meną priartinti prie vadinamojo gyvenimo. Tokioje situacijoje humanitarus įsivaizduoju kaip pirmuosius krikščionis: jie vaikščiojo iš vieno miesto į kitą, kai kur juos apmėtydavo akmenimis, kitur iš gailesčio priimdavo, pamaitindavo, tada su jais pradėdavo bendrauti, kalbėtis. Nepaisydami to, koks buvo pasaulis, – jų požiūriu, jis buvo barbariškas, – o gal kaip tik dėl to jie turėjo vieną tikslą: skelbti Dievo Žodį. Tik čia reikalinga viena korekcija: šiuolaikiniai humanitarai, skelbiantys Žodį, turi būti ne visai kaip apaštalai, žinantys Tiesą ir ją skelbiantys nežinantiems. Jie turėtų būti veikiau kaip neišmanantys mokytojai (maȋtre ignorant). Idėją apie neišmanantį mokytoją iškelia prancūzų neomarksistas Jacques’as Rancière’as, priešindamas jį tradiciniam visažiniam mokytojui, turinčiam absoliutų žinojimą, kurį perduoda nieko nežinančiam mokiniui. Neišmanantis mokytojas yra toks, kuris turi kitokį žinojimą negu jo mokiniai, ir jie savo žinojimais dalijasi.
Humanitaras turi tikrovės supratimo – aiškinimo, interpretavimo – instrumentus, jis gali suprasti taip, kaip kiti – žurnalistai, technokratai, biurokratai, technologai, biomokslininkai ir t. t. – negali suprasti. Pasaulis – ne aktualijų pavidalu išnyrantys faktai, o jų interpretacijos. Humanitarų misiją matau kaip neišmanančių mokytojų veikimą: jie turi kurti daugiabalsį, polifoninį toną tokiame pasaulyje, kuriame vis labiau įsigali – ne tik karo situacijoje, bet ir apskritai šiuolaikinėje modernybėje – vienos tiesos nuostata, pagrįsta manymu, kad tik vienas požiūris gali būti teisingas. Humanitarai turi kurti tokius diskursus, kurie leistų įsisąmoninti, kad nėra vienos tiesos, kad tiesos yra konkuruojančios, kad egzistuoja jų daugis, daugiabalsiškumas. Kad daugumos nuomonei, sensus communis, tam, kas atrodo akivaizdu, savaime suprantama, prieštarauja ne tik kvailiai, paveikti melagienų ar svetimos valstybės propagandos.
Kas nors pasakytų: „Ak, bet pas mus ir taip labai didelė nuomonių įvairovė, visi diskutuoja…“ Tačiau tai iliuzija. Ten, kur nuomonių įvairovė išties didelė – socialiniuose tinkluose, – nėra tikrų diskusijų, nes žmonės komunikuoja tik su panašiais į save, bendraminčiais. O ten, kur kartais vyksta diskusijos – žiniasklaidoje, – nėra tikros nuomonių įvairovės, kuriama tik jų regimybė, o iš tiesų veikia cenzūra arba švelni propaganda, naikinanti bet kokio radikaliai kitokio požiūrio galimybę arba tą kitokį požiūrį pateikianti tik kaip neišprususių kvailių klaidingą nuomonę. „Literatūros salose“ dalyvavusi Giedra Radvilavičiūtė atvirai piktinosi, kaip šiuolaikinis jaunimas pasiduoda ideologijai daug lengviau nei sovietiniais laikais. Bet ne tik šiuolaikinis jaunimas. Net humanitarų terpės intelektualai. Tai rodo ne tiek sąmonės silpnumą ar konjunktūrinį mąstymą, kiek medijų visagalybę, kuriai neatsispiria net labiausiai išsilavinę piliečiai.
Šiuolaikinė kapitalistinė kultūra yra unifikuojanti, uniformizuojanti daug labiau nei sovietinė totalitarinė kultūra. Mat pastarojoje stoka skatino išradingumą, o cenzūra – slaptą priešinimąsi. Apibūdindamas dabartinę situaciją, Gillesʼis Deleuzeʼas sako: „Mes jau keletą metų visose srityse išgyvename reakcingą laikotarpį. [...] Mums fabrikuojama literatūrinė erdvė, lygiai kaip ir juridinė, ekonominė, politinė erdvės – visiškai reakcingos, iš anksto sufabrikuotos ir slegiančios. [...] Šiame procese žiniasklaidai tenka pagrindinis, bet ne išskirtinis vaidmuo. [...] Dirbti pasidarė labai sunku, nes susiduriama su išsivysčiusioms šalims būdinga ištisa „akultūracijos“ ir antikūrybos sistema. Tai kur kas blogiau negu cenzūra. Cenzūra provokuoja pogrindinius bruzdėjimus, o reakcija siekia, kad viskas taptų neįmanoma.“ Per vienodą gyvenimo būdą – aprangą (mūsų akropoliai ir panoramos žmones aprengė tokiomis uniformomis, kokių sovietmetis nebuvo matęs), būstus, kasdienes veiklas, tuo pačiu stiliumi rašomus tekstus, filmus, muziką – diegiamas vienodas mąstymas (kaip sovietmečiu, taip ir dabar mokyklose vaikai mokomi teisingų atsakymų, o ne gebėjimo kelti klausimus).
Kaip sako Deleuzeʼas, „mums netrūksta komunikacijos, priešingai, mums jos per daug. Mums trūksta kūrybos. Mums trūksta pasipriešinimo dabarčiai. [...] draugų bendrijos – tai pasipriešinimo bendrijos.“ Bet taip funkcionuoja visos mažumos: jos buriasi, vienijasi į grupes, kovoja už savo teises, ginasi nuo daugumos primetamų normų. Kuo gi skiriasi humanitaras kaip mažuma? Humanitaras turi misiją, jis negali užsidaryti savo terpėje, jis turi eiti į pasaulį. Humanitaras turėtų būti kaip klajojantis misionierius, kaip migrantas, kaip filosofas ikisokratikas graikų pasaulyje: svetimu besijaučiantis svetimšalis. Būti svetimšaliu savo paties šalyje reiškia į viską žiūrėti tokiu žvilgsniu, kuriam niekas nėra savaime suprantama, akivaizdu; kuris ne tik nesidalija su visais visiems bendra doxa, sensus communis, bet ir juos griauna. Ir jo tikslas – priversti migruoti sąmones. Išjudinti jas iš stabilios pozicijos, neleisti įsišaknyti vienoje pozicijoje, judėti iš vienos teritorijos į kitą, suvokti save pačią – sąmonę – kaip judėjimą, judrumo galimybę ir būtinybę. Sąmonė – ne teritorija, kuri užkariaujama informaciniuose karuose, o klajoklė, ieškanti teritorijų.
