Salos ir salelės

Gvidas Latakas. Salos. Eilėraščiai / piešiniai. V.: Asociacija „Slinktys“. 2022. 175 p.

Truputį keista rankose laikyti tokią masyvią poezijos knygą. Šiais metais pasirodęs naujasis Gvido Latako rinkinys „Salos“ turi ką pasiūlyti skaitytojams. Jame ne tik poeto eilėraščiai, bet ir piešiniai, medalių eskizai, kurie, galima sakyti, kartais pavirsta eilėraščiais („Taigis tegul bus Vilnius ovale“, p. 89). Tačiau pradėjusi skaityti net nepajutau, kaip persikeliu iš vieno skyriaus į kitą, tartum atskiras, bet tarpusavyje susijusias salas: eilėraščiu „Kalnumai“ (p. 9) pasitinkanti „Kaulo sala“ eilėraštis po eilėraščio atveda į „Veidų salą“, o ši – į šešėliais mirguliuojančią „Pelėdų salą“. Taip ir grožiesi vis kitokiu žiūros būdu, atpažįsti pasikartojančius motyvus, kol pastebi, kad kone kiekvienas eilėraštis irgi pasirodo lyg atskira salelė. Juk ir „žmonės tai salos“ (p. 107).

G. Latakas teigia: „Rašiau šią knygą kaip savotišką dienoraštį, „Salos“ yra senų dainų perdainavimas ir drauge postmodernistiniai žaidimai, naujai perpasakojant matytų filmų scenas – kaip naują daiktą, senobinių žodžių saugyklos, ir vėl štai išlenda archajiškos istorijos, kurias girdėjau ir kurias man svarbu išsaugoti, tiesą sakant, dorai net nežinau kodėl“ („Poetas, dailininkas Gvidas Latakas: „Gyvenimas yra šlifuotojas“, menobangos.lt). (Auto)ironija, humoras, intertekstualumas – rinkinio bruožai, atskleidžiantys, kad šioje poezijoje neaptiksime pastovios kalbančiojo tapatybės. Kitaip tariant, neįsikimbama į pastovų „aš“, o atsiveriama nuolat kintančiam vyksmui.

Skaitydama šią knygą vis mąsčiau apie gyvybingą G. Latako poetinę raišką, gebėjimą konstruoti pasaulėvaizdį ne tik iš archajiškų kalbos formų, žemaičių tarmės, bet ir iš naujadarų bei šiuolaikinio pasaulio detalių. Be to, rinkinyje galime rasti daugybę nuorodų į biblinę simboliką, tautosaką, kultūrinius, istorinius ir literatūrinius kontekstus. Atidesni skaitytojai įžvelgs įvaizdžius, frazes, išnyrančius ir iš ankstesnės poeto kūrybos, pavyzdžiui, rinkinio „Lokenos“ (2015). Visa čia susipynę – praeitis dera su dabarties pulsu, šmaikščiai vaizduojamos poetų, rašytojų figūros – nuo Kęstučio Navako („rudenio lapai be abejo / laiškai tarp žemės ir dangesio / jų prišlemštė pilną žigulio bagažinę / žmogus žmogusai Kęstas ir ką tu jam / rekvizavo iš pė-dė-ėro ir išvežė“, p. 50) iki japonų poeto Bashō („Mirė Basio per lapų kritimą / bambukų lūšnelėj menkoj / (kad nebūtų pervirš saldėsių pridėsiu: / bambukai – išdžiūvę stuburkauliai / baimingai prilaikė stogą / dengtą bananų stiebais)“, p. 122), išgalvoti personažai, glaudžiai susiję su realiomis asmenybėmis.

Eilėraščiuose pasakojami nutikimai ir istorijos pasirodo kaip daugiasluoksnis tikrovės, atsiveriančios suvokėjui lyg nesibaigianti dėlionė, interpretavimo būdas. Subjektas-pasakotojas nesistengia įrodyti arba paneigti įvairių įsitikinimų teisingumą, tad ir tikėjimas tuo, kas neregima, integraliai įsilieja į dėliojamą poetinę mozaiką: „Kai užmerkiu akis / matau šokinėjant muselę / ji puldinėja aukštyn žemyn / primindama laikiną mano pašiūrę / suremtą iš palaikių lentelių o taipgi / kūno sudušiantį indą / tėvo ir motinos nužiestą / dvasią prišaukus į paprastą molį –“ (p. 35). Egzistenciniai klausimai, filosofinės įžvalgos rinkinyje sklandžiai sąveikauja su, atrodytų, nekvestionuojama protėvių išmintimi, siužetais ir juos papildo. Kitaip tariant, egzistenciniai svarstymai skleidžiasi natūraliai ir be dirbtinių pastangų kalbant apie pasaulio sąrangą („nežinai kas ką / šiam pasauly laiko / ką remia ir kur atsispiria / jeigu kartais būtum tenai / žvakę uždek už mane / ryto žvaigždei į melsvumas / bąlant“, p. 19), imantis moralinio vertinimo („Kartais baisiausi žmonės pasirodo besą / paprasčiausi drugelių gaudytojai / nuo kupsto ant kupsto po pelkes / bešokinėjantys op-lia / regis nė musės nenuskriaus / o tiktai trakšt o tiktai triokšt / ir paukšt – galvos lekia“, p. 75) ar nujaučiant aplinkinio vyksmo iliuziškumą ir laikinumą („jie žiūri ką išriš Ranka / žinai: žemėlapiai salų / pilni vaikų šešėlių“, p. 87). Autorius nesibodi ne tik remtis praktine išmintimi, bet ir žaisti stereotipais („mylėti ausimis taip moteriška“, p. 126). Su(si)kurtame poetiniame pasaulyje nepaliaujama mėgautis žaidimais: „o gal kitaip ten buvo pasakyta – nežinau / (jau man valia savam teatre / vardus herojams duoti / įspausti lūpoms žodį išgalvotą)“ (p. 123). Neatsitiktinai kalbantysis atsiskleidžia kaip vaidmenų kūrėjas: „Ką veikiau? / visą gyvenimą spalvinau žaislus likimo / išpiešdavau veidus jiems / akis ir šypsenas / [...] sekmadieniais vaidindavom teatre / (kartono dėžės teatrėly) / vyresnėlis sūnus tuomlaik keldavo žibintą / šviesdavo jo geltona šviesa / jaunasai – dalydavo bilietus / už negirdėtas istorijas – regėjimus / [...] ta merga gal visai nedurna / kuri sakė kad lėlės juk irgi / žmonės“ (p. 149). Skirtumas tarp to, kas laikoma tikra ir netikra, neaktualus, o svarbiausi yra pats vyksmas ir pasakojimas.

Apskritai G. Latako poezija suteikia akstiną mąstyti apie kalbą ne kaip paprasčiausiai perteikiančią tam tikras idėjas, o kaip buvimo būdą pasaulyje, kai šis regimas ir patiriamas per kalbą: „Dangaus aukštumo / marių platumo // matau – ir tu vienai kuriai / iš senųjų genčių priklausai / senaisiais žodžiais lyg / kaulais blauzdų remies / vietoj geležio // dangaus daigumo / marių dilgumo / dangaus dingumo / marių žvilgumo“ (p. 11). Dera paminėti, kad autoriaus žongliravimas sąskambių panašumais nėra paviršutiniškas sąvokų gaudesys ar rašymas dėl rašymo. Regis, tai paaiškina ir šios eilutės: „kas yra tarpas tarp strofų? / sakau jums – laiko duobė – štai kas“ (p. 65). „Laiko duobės“, galima sakyti, neatsiejamos nuo fragmentiškumo ir įdomių sugretinimų: „jie buvo mus užkasę / nes nenumanė kad sudygsime / kad mes vaikai margos / žuvies šią naktį pagautos / ir paleistos į žemę – / ten daug vietos“ (p. 148). Daug vietos ir „Salų“ eilėraščiuose, kuriuose dėliojami žodžiai neužgožia vienas kito, bet tarpusavyje sąveikauja. Atrodo, kad ir pats kalbantysis yra eilėraščio erdvėje, kurioje sušvinta vis kitokios galimybės: „tykau motyvo / kaip vanagas laukia balandės / įlekiant į jo valdas / reiks rašyt paprastai / ir senoviškai kad žodis / reikštų pats save kaip antai: / meilė – mirtis – sūpuoklės / trys garniai nuskridę viršum“ (p. 82).

Dar viena rinkinio ypatybė – skaidrus ir nesumeluotas džiaugsmas, persmelkęs eilėraščių pasakotojo kalbėjimo intonacijas. Net ir užsimindamas apie skaudulius, pasakotojas nepasiduoda pykčiui ir destrukcijai, todėl, pavyzdžiui, „kalnumas vaiko liūdesio“ (p. 9) neprimena negatyvių jausenų, juk tam, kad jaustum vidinį džiugesį, galbūt pakanka „gyventi sau mielų daiktų / šešėlyje“ (p. 80) ir nesiliauti žaisti: „viedras – pirmasai veidrodis / blausiai rodys tave / kol karosėliai neims siausti“ (p. 151). Vis dėlto džiaugsmas, apie kurį kalbu, G. Latako poezijoje nėra paprasta emocija ar lėkštas mėgavimasis vyksmu, veikiau kalbančiojo egzistencinė būsena, sugebėjimas priimti dalykus tokius, kokie jie pasireiškia, stebint juos iš šalies. Kartu kalbantysis džiaugsmingai priima preciziškumo stoką, išryškindamas netikėtumo svarbą: „dokumentai nukenčia / tačiau eilėraštis laimi / dėl netikslumų / dėl netikėtų vingių“ (p. 123).

Manau, „Salos“ – įdomus ir daugiabriaunis poezijos rinkinys. Žinoma, kai kuriuos eilėraščius reikia skaityti keletą kartų, kad prisijaukintum archajiškus žodžius, tačiau jie neatsiejami nuo jautrumo pačiai kalbai, mąstymo atvirumo ir gebėjimo įžvelgti mus supančios tikrovės įvairialypiškumą. Belieka pridurti, kad eilėraščiuose subtiliai sušmėžuojančios kalbančiojo asmeninės patirtys pasitraukia į užribį užleisdamos vietą spektakliui, įvykiui, istorijai. Ir visai nesvarbu, tikrai ar išgalvotai.