Rugpjūčio knygos
Sue Townsend. Slaptas Adriano Moulo dienoraštis; Adriano Moulo brendimo kančios. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. V.: Alma littera, 1997. 414 p.
1987 m. britų buitis labai šiuolaikiška, pas mus kažkas panašaus būtų galėję vykti nebent 2007 m. Moksleiviai teikia socialinę pagalbą senjorams (regis, tai vadinama „Samariečių“ veikla) ir dirba paštininkais, kad įstengtų susimokėti reketuojantiems dručkiams. Tėvai kraustosi iš proto, paaugliui sūnui juos tenka prižiūrėti kaip kokius kūdikius (ir jų naują kūdikį taip pat). Visą tą labai gyvenimišką būvį skrodžia autorės humoro skalpelis. Ačiū Gintarei Adomaitytei, kuri pernai „Šiaurės vasaroje“ rekomendavo šią knygą ir net paskaitė įtikinamą ištrauką apie klasės ekskursiją.
Michael Morpurgo. Kasparas, kačių princas. Romanas. Iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas. V.: Alma littera, 2014. 170 p.
Iš viršelio niekaip nesuprasčiau, kad tai gera knyga, bet kadangi ji 10+ serijoje ir versta ne šiaip sau vertėjo – neįmanoma, kad būtų prasta. Melodramatiškas pasakojimas, pripildytas tokios katiniškos mistikos, prieš kurią nuleidžia rankas visi kačių augintojai. Nors išsigelbėjimas iš skęstančio „Titaniko“ atrodo kaip popkultūros perviršis, skaitydama vis vien išgyvenau skęstančio laivo klaiką.
Louis Sachar. Berniukas mergaičių tualete. Apysaka. Iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. V.: Alma littera, 2004. 224 p.
Labai gera knyga. Vėl tas atvejis, kai pagrindiniam veikėjui savo galvoje diagnozavau nedidelį sutrikimą, bet tik į knygos pabaigą. Veikia psichologė (žinau, banalu; vien šis faktas atstumia nuo daugybės knygų), tokia erzinančiai pozityvi, išbaltinta ligi švytėjimo. Vis dėlto 1987 m. JAV mokyklose tėvai į psichologes žiūrėjo daugmaž panašiai, kaip dabar žiūri pas mus: kaip į blogį, kuris gali iškreipti net šeimoje praktikuojamą religiją. Tiksliai žinau, nes prieš pandemiją buvau visuotiniame tėvų susirinkime. O paskui susirinkimų nebebuvo.
Katherine Paterson. Tiltas į Terabitiją. Apysaka. Iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė. V.: Nieko rimto, 2018. 144 p.
Patiko kiek mažiau už aprašytąsias prieš tai, nors kontekstas panašus – mažas JAV miestelis, patyčios mokykloje, iš miesto atsikelia gyventi mergaitė su hipiais rašytojais tėvais (na kas gi daugiau išaugintų tokį dvasingą vaiką! – čia ironija), kurie perkainoja vertybes ir nori į gamtą. Kai kurie pasažai pasirodė dirbtinoki, pvz., tauriai erotizuotas ir nekonfliktiškas dešimtmečių vaikų santykis. Netikėta atomazga viską paverčia filosofiniu apmąstymu apie mirtį.
M. G. Leonard. Vabalų berniukas. Romanas. Iš anglų k. vertė Ina Rosenaitė. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2017. 288 p.
Populiariai papasakotas detektyvas, įtraukiantis ir entomologijos terminus, todėl šiek tiek edukacinis, bet ne per daug. Atrodo, kad siužetas konstruojamas labai paprastai, nuo detalės prie detalės, nesukama galvos dėl specifinės mokslinės fantastikos logikos. Lietuviškai nesugebame taip sufantazuoti, kad būtų daug keliaplanio veiksmo. Viršelyje nurodyta, kad skiriama 8–12 metų vaikams – idealiai atitinka to amžiaus kriterijus.
Jakob Wegelius. Žudiko beždžionė. Romanas. Iš švedų k. vertė Raimonda Jonkutė. V.: Aukso žuvys, 2021. 560 p.
Detektyvas paaugliams: pasakotoja – antropomorfizuota beždžionė, galinti skaityti ir rašyti; maža to, puikiai taiso muzikos instrumentus. Veiksmas vyksta Lisabonoje sunkiai apibrėžiamu laiku – galbūt XX a. pradžioje, nes minimi tramvajai ir telefonas. Romantiškai pavaizduota jūrinė prekyba, buitis ir fado dainos. Net pavydu, kad galima imti ir sukurpti paaugliams patrauklią knygą (kiek žinau, jie ją skaito) beveik iš nieko, koncentruojantis tik į nusikaltimo demaskavimo eigą, ne į istorines detales.
Susan Patron. Nepaprastoji Lakės energija. Romanas. Iš anglų k. vertė Lyra Mikutytė. V.: Alma littera, 2008. 160 p.
Poetiškas pasakojimas vaikams, į kurį įtrauktas ir AA draugijos motyvas. Tik vertimas kiek skiriasi nuo AA Lietuvoje taikomos terminijos: Higher power vadinama nepaprastąja energija, o ne Aukštesniąja jėga. Dešimtmetė našlaitė turi globėją (netiesioginė aliuzija į „globėją“ AA sistemoje), bet bijo ją prarasti, nes jau yra nusivylusi nesaugiu prieraišumu (mama žuvo nutrenkta per audrą nutrūkusių elektros laidų). Poetizuojamas mažo Kalifornijos miestelio skurdas (gyvenama vagonėliuose ir cisternose, nėra darbo, visi laukia paramos iš „Maisto banko“), gyvūnija (yra gyvačių, kurios įsirango į džiovyklę!) ir augalija (į kulną sulindusį ežio pavidalo kaktusą iškrapštyti ne taip lengva).
Otfried Preussler. Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne. Apysaka. Iš vokiečių k. vertė Teodoras Četrauskas. V.: Alma littera, 2014. 278 p.
Sovietmečiu Preusslerio vertimais vaikams dar nelabai kvepėjo, bet vasaros stovykloje rodė čekų sukurtą šios knygos ekranizaciją. Liko toks slegiantis nuaro įspūdis, kad, maniau, pačios knygos niekad neimsiu į rankas. Bet, matyt, išmušė valanda: domina siaubo vaikams žanras. Ir literatūroje jis kiek kitoks nei kine (nors nepasakyčiau, kad tasai 1978 m. filmas prastas): mažiau animacinės psichodelikos, daugiau mitologinio folkloro, iš kurio pamatų, nors „Krabate“ veikia tik juodoji magija, galėjo rastis ir „Haris Poteris“. Jeigu reikėtų rinktis – Poteris ar Krabatas, man, suprantama, labiau Krabatas.
