Paliekant Liepoją

Autorės nuotrauka

Pro apsilaupiusio daugiabučio langą mane stebi senė, liesom rankom suvytusia oda atsirėmusi į senovine linine lovatiese užklotą lango rėmą.

Einu per kiemą, pro šilokais ir kosmėjom apsodintą jos darželį, pro snaudžiančius katinus, susisukusius į įvairiaspalvius kamuolius.

Pasukdama už kampo, paskutinę sekundę sugaunu jos žvilgsnį.

●

Šiemet Liepojoje teko lankytis dar pavasarį, balandžio mėnesį. Tąkart mieguistame tuščiame pajūrio parke karaliavo tik kirai, varnos ir, žinoma, katinai. Dar sutikom jaukių voverių ir keistuolį, visur besinešiojantį dryžuotą kelio remonto kūgį.

Ir vasarą Liepoja nė už ką neprilygsta jaukiems, poilsiautojų įgeidžiams pritaikytiems pajūrio kurortams. Tai verta žinoti atvykusiam į trečią pagal dydį pramoninį Latvijos miestą ir besistebinčiam nuolatiniu intensyviu eismu gatvėse, ilgais atstumais ir negausia informacija apie pramogų ir maitinimosi vietas. Dulkina, žaviai apšepusi, komercijos dar nesugadinta ir niekam savęs nebrukanti Liepoja gyvena savo gyvenimą: miesto ritmas atsiribojęs nuo tik vasarą atgyjančio, turistams išpuoselėto pajūrio ruožo. Gluminantį kontrastą sukelia net ir centrinėje miesto dalyje barkšanti aibė apleistų negyvenamų dvidešimto amžiaus pradžios pastatų – tarsi būtų palikti praeities vaiduokliams. „O žinojai, kad daug pastatų Liepojoj pastatyti iš raudonų Palangos plytų gamykloje pagamintų plytų kaip ir Palangos bažnyčia?“ – rašo draugė. Nežinojau. Bet ieškodama informacijos internete atrandu, kad Palangos bažnyčią projektavo Liepojos švedas architektas Karlas Eduardas Strandmannas. Šio miesto istorija verta bent vieno vizito į muziejų – beje, vieną didžiausių Latvijoje – ar bent jau pasidomėjimo – tada jo veidą matai dar per kitą prizmę.

Ilgainiui tampa įprastas nuolatinis kirų keliamas triukšmas – jie čia ne tik klykauja, bet, regis, dejuoja, miaukia, makabriškai kvatoja lyg antgamtiškos būtybės. Pripranti ir prie skimbčiojančių tramvajų, uoste rymančių karinių laivų pamėklių ir nuolat pradundančių krovininių traukinių, trumpam sustabdančių eismą iš senamiesčio į šiaurinę miesto dalį. Dar toliau, už geležinkelio, pervažiavęs pakeliamąjį tiltą, patenki į Karuostą – nejaukiausią vėjų košiamą Liepojos periferiją, miestą mieste. Prigrūstą chruščiovkių ir bendrabutinio tipo daugiabučių, statytų tiems, kurie kadaise atėjo nekviesti.

Liepojos pakraščiuose – tamsiuosiuose šio miesto reversuose – pamačiau kaip niekada daug suzombėjusių veidų. Kaip niekada ausis pjovė rusiška šneka – ta tikroji, su šeimininkų intonacija. Tik keliose vietose teko matyti Ukrainos palaikymo ženklų ir per dažnai – praeivius, besiklausančius Rusijos žinių.

Daugiabutyje, kuriame gyvenome, kažkam vis magėdavo uždaryti laiptinės langą, kad, ginkdie, neišsivadėtų apkartusių, dar gana neseniai kiekvienoje virtuvėje tvyrojusių riebalų dvokas. Jiems buvau ta „kita“ – nenorinti tuo dvoku persismelkti ne tik tiesiogine prasme.

Liepoja – prieštarų miestas, kad ir šalia jūros plytinčiomis savomis „jabaniškėmis“ – septintajame dešimtmetyje pradėtu statyti nykiu mikrorajonu, pro kurio pilkų namų langus lyg sapne atsiveria jūra.

Stabtelėjus tuščiame kieme, po kurio laiko saugiu atstumu tave apsups mažiausia du trys katinai, o dar keli tykiai artės, tarsi iš pasalų. Pajudėjus jie dings, lyg irgi būtų vaiduokliai.

Liepojoje galima saugiai nekišti nosies už senamiesčio ribų ir užsiimti secesijos namų ir laiptinių turizmu. Brautis į neužrakintas (o ir į užrakintas) laiptines lydimiems nustebusių gyventojų žvilgsnių, kartais nė nežinančių, kad gyvena architektūros atlasuose aprašytame objekte. Paakintos jau kelintą vasarą Liepojos architektūros grožį tyrinėjančios Rūtos Tumėnaitės, tai ne kartą darė ir straipsnio autorė, ir kitos art nouveau kerams neabejingos lietuvės.

●

Iš Liepojos išvykau vieną karščiausių rugpjūčio popiečių. Miestas tarsi milžiniško keverziško laivo korpusas su visais secesinių pastatų bokšteliais buvo pasviręs jūros link. Per karšta buvo net katinams – jie išsislapstė negyvenamų namų rūsiuose.

Tik uosto paribiuose neturintis ką veikti vietinis jaunimas būriavosi prie garsia muzika pulsuojančių mašinų. Sutemus jie įjungs variklius ir suks pragaro ratus aplink miestą; svajodami iš jo ištrūkti.