Neįvardintos tapatybės: ką žinome apie moterų (homo)seksualumą sovietmečiu

Šis straipsnis parengtas pagal paskaitą, skaitytą „SapfoFest“ – queer feministiniame festivalyje, liepos 29–31 d. vykusiame Utenos rajone. Baltijos šalyse vienintelis toks į lesbietes ir biseksualias moteris orientuotas, visoms tapatybėms atviras renginys šiemet šventė dešimtuosius gyvavimo metus. Programoje dėl to daug dėmesio buvo skirta paties festivalio ir Lietuvos lesbiečių saviorganizavimosi istorijai. Šis tekstas suteikia platesnį istorinį lesbiečių priespaudos ir tapatybės formavimosi Sovietų Sąjungoje supratimą, jame remiamasi egzistuojančiais istoriniais tyrimais, ypač Rusijos kontekste, ir ieškoma paralelių su Lietuva.

Istorikai daugiau ar mažiau sutaria, kad homoseksualumas Sovietų Sąjungoje buvo įstrigęs „tarp gulago ir klinikos“, t.   y. kad jis buvo tuo pačiu metu ir kriminalizuojamas, ir medikalizuojamas. Nors įstatymiškai buvo uždrausti tik seksualiniai santykiai tarp vyrų, o moterys daugiau patekdavo į psichiatrų rankas, istorikas Arthuras Clechas teigia, kad tiek sąsaja su kriminaliniu pasauliu, tiek patologijos šleifas formavo visų homoseksualų, vyrų ir moterų, savęs supratimą. Žinoma, tai būdinga ne tik Sovietų Sąjungai – jau greičiau tai modernaus požiūrio į seksualumą ir žmogų apskritai pasekmė. Modernybėje žmogus, jo   /   jos intymus gyvenimas ir slapčiausios aistros atsiduria po kontroliuojančia ir disciplinuojančia valstybės aparatų akimi, jo   /   jos savastis yra išnarstoma ir kategorizuojama, o netelpantys į „normos“ ribas tapatybės aspektai yra baudžiami, keičiami, „gydomi“. Į akyliausią valdžios stebėjimo lauką seksualumas patenka kalėjimų ir medicinos sistemose. Būtent čia, kur sovietinis modernizacijos projektas pasiekė apogėjų, homoseksualumas tapo pirmą kartą matomas lyg pro didinamąjį stiklą, o iš čia kilę disciplinuojantys diskursai sukūrė kalbėjimo apie meilę tai pačiai lyčiai galimybes ir ribas, diktavo modernų sovietinį homoseksualumo žodyną, sukūrė tam tikras konotacijas, kurios lydi LGBT žmones iki šiol.

Didelę įtaką dabartiniam homoseksualumo supratimui padarė gulagas. Sovietinė priverstinio darbo stovyklų ir kalėjimų sistema buvo ypatinga tiek savo mastu – vienu metu joje kalėjo milijonai sovietinių piliečių, – tiek tuo, kad per prievartą sumaišė įvairioms socialinėms grupėms, tautybėms ir klasėms priklausančius žmones. Šiandieninė gulago atmintis yra suformuota memuarų, parašytų išsilavinusių vidurinės klasės politinių kalinių, pasodintų už vadinamąją antisovietinę veiklą. Pirmą kartą susidūrę su kriminaliniu pasauliu ir jo taisyklėmis, jie matė gulagą kaip apverstą pasaulį, kuriame moralinės ir normalaus gyvenimo hierarchijos yra išnykusios, kuriame galima prarasti bet kokį žmogiškumą. Šis vertybių apsivertimas ir nužmogėjimas stovyklose, kaip pažymi kultūros tyrinėtojas Adi Kuntsman, rašydamas apie rusakalbę gulago literatūrą, neretai būdavo iliustruojamas homoseksualinių santykių aprašymais, su pasišlykštėjimu vaizduojant tos pačios lyties santykius kaip gyvuliškus ar net demoniškus, kaip paskutinį nužmogėjimo bastioną.

Nors vyrų homoseksualumo supratimas dėl „sodomijos“ kriminalizavimo glaudžiausiai susijęs su kalėjimo patirtimi, Kunstman tyrinėjamuose gulagą išgyvenusių rašytojų Jevgenijos Ginzburg, Jekaterinos Olickajos ir kitų memuaruose ne kartą pasirodo lesbietės, kurios, atrodo, irgi buvo gerai matomos kalėjimo kontekste. Lesbietės šiuose memuaruose aprašomos kaip kriminalinio pasaulio dalis, tamsus, pavojingas elementas, kaip grėsmė į gulagą dėl politinių priežasčių patekusioms (aprašytoms kaip heteroseksualioms) moterims. Intymūs moterų santykiai ir lyčių normas laužančios vyriškos lesbietės Olickajos memuaruose aprašomos su pasišlykštėjimu: „Mus iš karto šokiravo tos itin pastebimos moterys – „ono“. Atstumiantys, šlykščiai įžūlūs padarai. [...] Įžūlūs veidai, plaukai kirpti vyriškai, paltai ant pečių. Jos tarp kalinių turėjo savo mylimąsias, meilužes. Eidavo aplink stovyklą poromis, susikibusios rankomis, drąsiai demonstruodamos savo meilę. Administracija ir didžioji dauguma kalinių neapkentė „ono“. Moterys stovykloje joms su baime duodavo kelią.“

Kalėjimų kontekste moterys gyveno poromis, kurios imitavo vyro ir moters poros modelį, ir vyriškoji lesbietė buvo vadinama „kobel“ (liet. „šuo, patinas“) arba tiesiog „ono“ (neutraliosios giminės įvardžiu). Lesbietės kėlė pasibjaurėjimą memuarų autorėms, nes, kaip rašo Kuntsman, apversdavo ne tik lyties normas, bet ir moterų seksualumą varžančias inteligentų klasės moralines nuostatas – jų nenormatyvi aistra nebuvo slepiama, ji buvo rodoma atvirai, be gėdos. Pasišlykštėjimas išvirto į visišką lesbiečių nužmoginimą Ginzburg memuaruose, kur šios moterys vadinamos „išverstaakėmis rupūžėmis“, „hermafroditiškais padarais“, aprašomos kaip pragariški gyviai. Paniekinamai aprašydamos šį pasaulį, gulagą išgyvenusios rusų inteligentės tarsi siekė iš naujo nubrėžti sovietinės sistemos sunaikintas „padorumo“ ribas ir, svarbiausia, sako Kuntsman, parodyti savo skirtumą nuo tų tariamai nežmogiškų padarų, homoseksualų, sulyginamų su kriminaliniu pasauliu ir jo degradacija.  

Lietuviškuose gulago memuaruose man nepavyko rasti tiesioginių nuorodų į homoseksualinius santykius, tačiau nelaikau sutapimu to, kad net keli žymūs Lietuvos disidentai posovietiniais laikais tapo aršiais LGBT teisių priešininkais. Kunigas ir disidentas Alfonsas Svarinskas organizavo prieš pirmąsias Vilniuje vykusias „Pride“ eitynes (2010) nukreiptą protesto akciją, o homoseksualus prilygino bolševikams. Dar anksčiau, 2008-aisiais, Svarinskas su kita gulagą išgyvenusia katalike disidente Nijole Sadūnaite ir dar keliais veikėjais išleido knygą „Sodoma ir Gomora“. Šioje keistoje knygoje homoseksualumas kildinamas iš komunizmo – esą tai Rusijos revoliucija „atskyrė seksualumą nuo dorovės“ ir demoralizavo visuomenę. Istoriškai klaidinantį teiginį, kad ta pati sovietinė sistema, kuri kriminalizavo, medikalizavo ir persekiojo homoseksualus, buvo ir homoseksualumo „ideologijos“ priežastis, iki šiol pasitelkia homofobai Lietuvoje, ypač susiję su organizacija „Pro Patria“. Toks teiginys turbūt būtų apskritai nesuprantamas, jeigu neturėtume galvoje tos specifinės gulago patirties, kai į kriminalinio pasaulio kompaniją patekę politiniai kaliniai inteligentai pirmą kartą susidūrė ne tik su homoseksualumu, bet ir su seksualine prievarta, būdinga kalėjimų sistemai. Sovietinės sistemos sukurtos nužmoginančios sąlygos, prievartiniai ir hierarchiniai kalinių santykiai liko visos sistemos nužmogėjimo simboliu ir metonimiškai prilipo prie homoseksualių žmonių, kurie, žinoma, patys buvo ir režimo aukos, ir disidentai. Deja, supratimo apie LGBT žmones kaip komunizmo aukas Lietuvoje iki šiol nėra turbūt būtent dėl tos tarp buvusių disidentų vešinčios homofobijos – tai užburtas ratas.

Nors lesbietiški santykiai niekada nebuvo kriminalizuoti Sovietų Sąjungoje ir vien už mylėjimąsi su moterimi jokia moteris į kalėjimą nebuvo pasodinta, ekspertinis, o ir visuomenės supratimas apie moterų homoseksualumą dalinai atėjo iš institucinio moterų stebėjimo kalėjimuose. Kasdieniame gyvenime, įprastoje visuomenėje, net ir tokioje kontroliuojamoje kaip sovietinė, buvo įmanoma paslėpti savo privatų gyvenimą, laikyti seksualinius santykius „už miegamojo durų“ (ar bent jau už tamsaus krūmo), o kalėjime viskas matosi kaip ant delno ir jokios praktikos nelieka nepastebėtos. Kalėjimų sistemos darbuotojai stebėjo moterų santykius ir mėgino juos kontroliuoti, tikėjo, kad galima tokias moteris pakeisti, jų seksualinę energiją nukreipti į darbą. Mėgstami drausminimo būdai buvo viešas gėdinimas, karikatūros, šviečiamosios paskaitos, buvusių homoseksualų kalbos apie atsivertimą. Augant ekspertiniam supratimui apie tos pačios lyties santykius iš jų stebėjimo kalėjimuose, ilgainiui atsirado diskusijų, kaip parodė istorikas Rustamas Alexanderis, kad reiktų kriminalizuoti ir lesbiečių santykius. Tokių kalbų aukščiausiu partiniu lygmeniu buvo 1960 m. Latvijoje priimant naują Baudžiamąjį kodeksą. Nevisiškai aišku, kodėl tai neįvyko – galbūt visgi moterų seksualumas buvo matomas kaip mažiau išreikštas nei vyrų ir dėl to mažiau pavojingas? Galbūt neturint įstatymo buvo galima įsivaizduoti, kad tarp moterų nelabai kas vyksta?  

Nepaisant asociacijos su kriminaliniu pasauliu, moterų potraukis moterims sovietmečiu išliko matomas daugiausia kaip liga, sutrikimas, „seksualinė patologija“, tad Chruščiovo valdymo metais, 6–7 dešimtmečiais, plečiantis ideologinei privataus gyvenimo kontrolei ir atsiradus seksologijos disciplinai, juo susidomėjo gydytojai psichiatrai. Tai leido atsirasti unikaliai disertacijai Sovietų Sąjungoje – 1964 m. Karagandos valstybiniame medicinos institute Jelizaveta Derevinskaja apgynė disertaciją „Moteriško homoseksualumo klinikinio paveikslo, patogenezės ir terapijos medžiaga“. Apie šią disertaciją rašo jau minėtas Alexanderis ir žymus seksualumo Rusijoje tyrinėtojas Danas Healey, jų atradimus čia ir perpasakosiu. Derevinskaja, gydytoja praktikantė, doktorantūros tyrimo objektu pasirinko homoseksualias moteris, daugiausia kalėjusias Karagandos (dabartinis Kazachstanas) pataisos darbų kolonijoje, bei įtraukė ir kelias laisvėje gyvenusias moteris, besilankiusias vietiniame psichoneurologijos dispanseryje. Iš viso ji per šešerių metų laikotarpį (1954–1960) nuodugniai tyrė net 96 moteris, vedė joms medicinines apžiūras ir ilgas psichoterapijos sesijas, per kurias išklausinėdavo apie visas jų privataus gyvenimo smulkmenas. Derevinskaja, remdamasi ir vakarietiška literatūra, ir sovietine tradicija, matė lesbietiškumą kaip seksualinę patologiją, tačiau turėjo ir empatijos savo pacientėms, ieškojo būdų, kaip joms padėti, jas „išgydyti“, užmezgė su jomis glaudų santykį. Kelios pacientės įsimylėjo gydytoją, stengėsi gauti daugiau jos dėmesio, viena net mėgino žudytis, kad būtų vėl priimta į ligoninę vizito. Pačios gydytojos seksualinės orientacijos mes jau turbūt niekada nesužinosime.

Kaip pažymi Healey, didžiausia Derevinskajos teorinė inovacija, jos pačios manymu, buvo lesbiečių suskirstymas į „aktyvias“ ir „pasyvias“, taip siekiant atpainioti nenuoseklų sovietinės psichiatrijos supratimą apie moterų homoseksualumo priežastis ir gydymą, o būtent – tai įgimta ar įgyta savybė; ją galima pakeisti ar ne. Derevinskaja tikėjo, kad „pasyvios“, t.   y. moteriškai atrodančios ir besielgiančios, lesbietės, išėjusios iš kalėjimo, gali lengvai sugrįžti į heteroseksualų gyvenimo būdą. „Aktyvios“, t.   y. vyriškai atrodančios ir besielgiančios, moterys buvo suprantamos kaip „tikrosios“ lesbietės, kurių pakeisti jau neįmanoma. Pats skirstymas į „aktyvias“ ir „pasyvias“ atspindėjo sovietinius lyties stereotipus – galima manyti, kad tyrime dalyvavusios moterys iš tiesų ir gyveno pagal šiuos stereotipus, tačiau greičiausiai gydytojos akis lyties vaidmenis dar pagilino ir suabsoliutino. Pasak Derevinskajos, „aktyvios“ lesbietės atlikdavo vyro vaidmenį poroje, o tai reiškė, kad jos buvo „aktyvios“ seksualinio akto metu – nurengdavo savo partnerę, nunešdavo ją į lovą, būdavo ant viršaus sekso metu. Jos taip pat perimdavo tradiciškai vyrišką vaidmenį šeimoje, kontroliavo finansus, imdavosi tik vyriškų darbų, būdavo griežtos su savo partnerėmis. „Pasyvios“ lesbietės būdavo stereotipiškai moteriškos, jos norėjo būti nurengtos savo partnerių, tikėjosi jų iniciatyvos sekse, turėjo mazochistinių polinkių, ėmėsi namų ruošos darbų ir rūpinosi, kad jų partnerėms būtų patogu ir nieko netrūktų. Jos atliko tradicinį žmonos vaidmenį, taip pat ir rengėsi bei atrodė moteriškai. Derevinskajos darytos pacienčių nuotraukos išryškina šiuos skirtumus, parodo būtent tokias – vyriškos ir moteriškos moterų – poras. Lesbiečių porų kategorizavimas pagal lyčių stereotipus visuomenėje gajus ligi šiol ir, kaip pažymi filosofė Sarah Ahmed, ištrina patį lesbiečių egzistavimo faktą. Jeigu galime matyti dviejų moterų porą tik kaip moters ir vyro poros atitikmenį, kaip patologišką heteroseksualinių santykių kopiją, tuomet galime apsimesti, kad iš esmės lesbietiškumas – moters trauka moteriai – tarsi ir neegzistuoja.   

Kartu su savo darbo vadovu Derevinskaja atliko bandomąjį „gydymą“ devynioms tyrime dalyvavusioms moterims. Ji pritaikė aminazino (kuris sumažina lytinį potraukį) terapiją ir vedė psichoterapijos sesijas. Tarp „aktyvių“ lesbiečių nebuvo pastebėta jokių teigiamų pokyčių, tačiau trys iš „pasyvių“ lesbiečių esą atsivertė į heteroseksualumą. Atrodo, kad, remiantis šiais atradimais, slopinamųjų vaistų ir psichoterapijos kombinacija buvo taikoma Sovietų Sąjungoje ir vėliau „gydant“ moterų homoseksualumą. Kaip ir sovietinių disidentų atveju, homoseksualų gydymas įvairiais medikamentais ir priverstinis uždarymas psichiatrijos ligoninėje gali būti prilyginami kankinimui, nes „vaistai“ ir įvairios „terapijos“ (tarkime, insulino šokas) sukeldavo labai stiprius nemalonius pojūčius, dažnai pakenkdavo sveikatai, traumuodavo emociškai. Tai buvo bausmės, atgrasymo, kontrolės mechanizmas labiau nei „gydymas“. Iš Aušrinės Skirmantės bakalauro darbo „Marginalizuoti ir nematomi lytiškumai: LGBT žmonių patirtys sovietmečio Lietuvoje“ (2013), paremto sakytine istorija, žinome, kad vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje buvo homoseksualių moterų, kurioms buvo taikomas psichiatrinis gydymas. Vienos Skirmantės respondentės pirmoji partnerė į psichiatrijos ligoninę buvo uždaryta tėvų, priklausiusių nomenklatūros sluoksniui, ir po „gydymo“ insulino šoku ilgainiui mirė dėl sveikatos problemų. Jai buvo pritaikyta „lėtinės šizofrenijos“ diagnozė – liūdnai pagarsėjusi sovietinė diagnozė, sukurta politiniais tikslais ir naudota apibūdinti bet kokį pasipriešinimą sovietinei sistemai. Istorikas Tomas Vaiseta Vilniaus psichiatrijos ligoninės studijoje „Vasarnamis“ užsimena, kad psichiatrai vengdavo pacientams pritaikyti „pederastijos“ ar panašią diagnozę ir nustatydavo, pavyzdžiui, „įkyrių būklių neurozės“ diagnozę. Taip esą būdavo vengiama stigmos visuomenėje, bet, žiūrint iš istorinės perspektyvos, ši praktika pasitarnavo politinių represijų prieš homoseksualus ištrynimui iš sovietinio laikotarpio atminties. Apskritai šią istoriją dabar labai sunku tyrinėti archyvuose, nes ji buvo ištrinta net keliais lygmenimis – ją galime atsekti tik per sakytinę istoriją.

Kriminalizavimas ir medikalizavimas buvo pagrindiniai diskursyvūs mechanizmai, kūrę sovietinį homoseksualumo supratimą ir iki šiol darantys įtaką toms formoms, kurias įgyja lietuviška ir apskritai posovietinė homofobija. Kita vertus, kaip pažymi sociologė Francesca Stella, dariusi interviu su moterimis Rusijoje, sovietmečiu gyvenusios lesbietės dažnai išvengdavo šių disciplinuojančių sistemų kišimosi į privatų gyvenimą. Daugumai moterų žymiai svarbesni buvo įvairūs kasdienio socialinio spaudimo mechanizmai. Didžiausias spaudimas moterims, turinčioms intymių santykių su moterimis, buvo grįstas ne tiek supratimu apie homoseksualumo amoralumą, teigia Stella, kiek sovietinėmis moteriškumo normomis. Paprastai tariant, sovietinė moteris turėjo atlikti tam tikras funkcijas (žmonos, motinos), kurios buvo suprantamos kaip natūralios ir normalios, o jų neatlikimas buvo matomas kaip nesėkmė, tokios moterys buvo laikomos „nepavykusiomis“. Santuoka buvo svarbi ir praktiniais sumetimais, tarkime, gyvenamąjį plotą valdžia lengviau skirdavo susituokusioms poroms su vaikais, o viengungystė buvo smerkiama. Tai lėmė, kad daug lesbiečių ir biseksualių moterų visgi susituokdavo su vyrais ir augindavo vaikus, o su moterimis santykius megzdavo tik paraleliai. Nors kai kurios prisitaikė prie šitokio dvilypio gyvenimo, daugumą tokia situacija slėgė, varė į depresiją, keldavo savižudiškų minčių. Negana to, dėl lesbiečių absoliutaus ištrynimo iš viešosios erdvės moterys nesukūrė jokių bendraminčių tinklų, neturėjo bendruomenės, retai kada apskritai sutikdavo panašių į save moterų. Tai pasikeitė tik posovietiniais laikais. Visgi vyresnės moterys net ir pasikeitus sąlygoms dažnai nėra linkusios identifikuotis kaip lesbietės – net ir gyvendamos su moterimi jos vengia neigiamų konotacijų turinčių etikečių.

Dėl akademiniuose sluoksniuose vyraujančios homofobijos Lietuvoje kol kas daryta labai mažai moterų homoseksualumo ir LGBT žmonių apskritai sovietiniais laikais tyrimų. Jau minėtą Skirmantės bakalauro darbą galima išskirti kaip rimčiausią šios problematikos analizę. Dėl didžiulės stigmos iki šiol turime labai mažai istorinių figūrų, kurios būtų žinomos kaip homoseksualios moterys. Tik pastaraisiais metais menotyrininkės Agnės Narušytės dėka į dienos šviesą iškilo Veronikos Šleivytės romantiškų santykių su moterimis fotodokumentacija, jau tiesiog nebeleidžianti nutylėti jos homoseksualumo fakto. Daugybė nuotraukų ir laiškų iš tarpukario akivaizdžiai parodo menininkės intensyvius romantiškus santykius su moterimis, o 1952–1953 m. jos sukurtas fotoalbumas „V. Šleivytės gyvenimo filma“ nuosekliai pasakoja jos ir Rėdos Kuzmaitės meilės istoriją pokario, jau sovietinėje Lietuvoje. Deja, vėliau Šleivytė, matyt, prislėgta būtent minėtų socialinio spaudimo ir chruščiovinės patologizacijos mechanizmų, renkasi uždarą gyvenimą, nustoja dokumentuoti savo meilę, tapo vien tik gėles. Vis daugiau Lietuvoje kalbama apie poetę Janiną Dagutytę, gyvenusią su dailininke Brone Jacevičiūte-Jėčiūte. Meno ir kultūros elitui priklausiusių moterų „ekscentriški“ pasirinkimai, tokie kaip, tarkime, nekurti šeimos arba gyventi „su drauge“, visuomenės, matyt, buvo lengviau priimami ir pateisinami. Šiek tiek lengviau įgyvendinti savo seksualinius troškimus greičiausiai galėjo žemiausio socialinio sluoksnio moterys, kurių taip neslėgė šeimos ir aplinkos reikalavimai. Visgi didžiajai daliai moterų sovietinės modernizacijos primestas normatyvus heteroseksualumas nepaliko jokios galimybės įgyvendinti savo troškimus, įvarė jas į dvilypio gyvenimo spąstus, traumavo ir stigmatizavo. Ši istorija vis dar nėra parašyta ir nėra tapusi sovietmečio atminties dalimi – tai, kas buvo neįvardinta tuomet, lieka neįvardinta iki šiol.