Laisvos minties kova prieš totalitarizmą
Vladimiro Nabokovo „Kairysis kaspinas“ (Bend Sinister) kritikų vadinamas įspūdingu, galingu ir pačiu drąsiausiu jo sukurtu distopiniu-politiniu romanu. Jis pradėtas rašyti dar Antrojo pasaulinio karo metais, o užbaigtas rašytojui jau gyvenant Amerikoje, išleistas 1947 m. Pasak Nabokovo kūrybos tyrinėtojo, rašytojo Briano Boydo, „šiuo romanu siekiama atskleisti nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos žiaurumo mašineriją“. Tačiau pats autorius kūrinio įžangoje atsiriboja nuo bet kokių didaktinių, politinių ar net alegorinių intencijų, nors pripažįsta, kad tuometiniu istoriniu kontekstu neišvengiamai pasinaudojo romane vaizduodamas totalitarinę valstybės santvarką ir jos absurdiškumą.
Knygoje vaizduojamas tironiško režimo, vadovaujamo „Vidutinio žmogaus“ partijos lyderio Paduko, ir jam pasipriešinti galinčio genialaus filosofo Adamo Krugo konfliktas. Grėsminga tironijos mašina kėsinasi palenkti bet kurį individą savo naudai. Įgijus Krugo paramą, būtų galutinai įtvirtinta naujoji politinė santvarka. Nors partija stengiasi jį suvilioti, pagrindinis veikėjas priešinasi, kol galiausiai pagrobiamas jo sūnus Davidas.
Apie šį Nabokovo kūrinį, jo sąsajas su dabartinėmis realijomis, daugiasluoksnį autoriaus rašymo stilių kalbamės su „Kairiojo kaspino“ (kurį šiemet lietuviškai išleido leidykla „Jotema“) vertėja RASA DRAZDAUSKIENE.
– Šis Nabokovo romanas dėl savo tematikos kritikų neišvengiamai gretinamas su George’o Orwello „1984-aisiais“ (pasirodžiusiais vos porą metų vėliau), Aldouso Huxley distopija „Puikus naujas pasaulis“ (1932) ir Franzo Kafkos kūryba, nors pats rašytojas tokių palyginimų vengė. Visose trijose distopijose vyrauja tokia tema kaip totalitarinės sistemos ir individo konfliktas. Tačiau šįkart norisi klausti – kuo šie kūriniai skiriasi?
– Prisipažinsiu, nesu didelė distopijų gerbėja, galbūt todėl, kad iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo pati spėjau tokioje distopijoje pagyventi ir atsikandau jos visiems laikams. Tiesą pasakius, šį Nabokovo romaną ne iš karto pasiryžau versti kaip tik dėl šios priežasties: atrodytų, ką dar galima pasakyti apie totalitarizmą? O pasirodo, kad šis autorius gali. Sutinku, kad jo romaną su minėtais kitais dviem kūriniais sieja konflikto panašumas. Drįsčiau spėti, kad Nabokovo distopija liko ne tokia populiari kaip Orwello ar Kafkos dėl to, jog ji sudėtingesnė, literatūriškesnė, joje daug vidinių sąskambių, nuorodų, rašytojo taip mėgstamų pasikartojančių motyvų. Bet labiausiai turbūt dėl to, kokiu būdu autorius išsprendžia šitą individo laisvės ir totalitarinės sistemos konfliktą – ima ir perkelia viską į kitą erdvę, pakeisdamas koordinačių sistemą.
Šiame romane labai ryškūs du susipinantys sluoksniai: vienas – nepaprastas vaizdingumas, besikartojantys motyvai, iškalbingos detalės, nuolat į fantastikos erdvę linkstantis nuslysti pasakojimas, ir kitas – smulkmeniškas detalumas, išryškėjantis, pavyzdžiui, Krugo draugo namų, kuriuose jiedu su sūnumi nakvoja ir pusryčiauja, arba antikvaro krautuvėlės, arba diktatoriaus Paduko rūmų aplinkos aprašymuose. Be to, pasakojime visą laiką negailestingai auginama įtampa, galiausiai pasiekianti kone svaigulį, ir kaip tik dėl to finalinis autoriaus manevras pasirodo toks nepaprastai įspūdingas.
– „The New York Times“ po „Kairiojo kaspino“ pasirodymo atsiliepė taip: „Bus labai blogai, jei ši knyga neatras savo auditorijos. Karas, kaip ir laisvos minties kova prieš totalitarinius režimus, vis dar tęsiasi.“ Kaip manote, kokiems skaitytojams galėtų būti įdomus šis kūrinys? Grėsmės ar vilties – ko daugiau jame galėtume atrasti?
– Aš net baisiausiam košmare nebūčiau susapnavusi, kad „Kairiojo kaspino“ tikrovė staiga taps tokia aktuali ir taip greta mūsų. Karas iš tiesų vis dar tęsiasi, ką čia bepridursi. Šiame kūrinyje galime atrasti ir grėsmę, ir viltį, tačiau jame nerasime dirbtinio pozityvumo (neva „viskas bus gerai, viskas susitvarkys“), bet šito turbūt ir patys nenorėtume. Man atrodo, kad dabar kaip tik pats geriausias laikas skaityti šią knygą. Netgi įtarčiau, kad ta beveik nepakeliamo įsiūčio emocija („nu po velnių, bet juk taip negalima!“), kuri kyla skaitant apie pagrindinio veikėjo Krugo išgyvenimus, yra tinkamiausia ir knygos temai, ir tam tikriems mus supančios tikrovės aspektams.
– Knygos „Kairysis kaspinas“ įžangoje Nabokovas pabrėžia, kad turėtume šį kūrinį skaityti tik meniniu, literatūriniu lygmeniu, t. y. atsiribodami nuo tuometinių (XX a.) ir dabartinių paralelių su tikrove. Kaip manote, kodėl autorius vengė jas brėžti? Juk jo pozicija sovietinės valdžios politikos atžvilgiu visuomet buvo kritiška, atrodytų, kad emigravus iš Rusijos jam nebereikia bijoti represijų ar atviresnių socialinių, kultūrinių savo kūrybos interpretacijų.
– Manyčiau, tokia Nabokovo pozicija nieko bendra neturi su baime. Jis ne kartą savo gyvenimu įrodė, kad nebijo nei kritikuoti, nei būti nepatogus. Gal veikiau turėtume kalbėti apie jo požiūrį į rašymą, į literatūrą, kurią jis laikė svarbiausiu savo užsiėmimu ir nieku gyvu nenorėjo painioti nei su politinėmis pažiūromis, nei, tiesą pasakius, su istorine tikrove. Verta prisiminti, kad toje emigrantų aplinkoje, kurioje po 1918 m. rašytojas atsidūrė, savo vardą jam reikėjo susikurti visiškai nuo nulio. Kitaip negu jau anksčiau dar carinėje Rusijoje išgarsėjusiems rašytojams emigrantams, tokiems kaip Ivanas Buninas (išpopuliarėjusiam būtent emigracijoje, juo labiau po to, kai buvo apdovanotas literatūrine Nobelio premija). Pastarasis atstovavo senajai, gerajai, „aukso amžiaus“ rusų literatūrai. O Nabokovas kūrė visiškai naują literatūrinę tradiciją – kaip įžvalgiai apie jį yra sakiusi Nina Berberova, kiti rašytojai siekia, kad skaitytojas tapatintųsi su jų personažais, o Nabokovas pirmasis prabilo būtent apie autorių. Taigi Nabokovas rašė ne apie konkrečią istorinę situaciją, o apie joje atsidūrusį žmogų; ir jam nesvarbu – ar tai fašistinės, ar komunistinės valstybės mašina.
– Knygos įžangoje autorius teigia, kad „Kairysis kaspinas“ buvo parašytas „dėl puslapių apie Davidą ir jo tėvą, dėl jų jis ir turėtų būti skaitomas“. Šalia įvardindamas pagrindinę romano temą – tai „Krugo mylinčios širdies plakimas, kankinimai, kuriuos patiria neapsakomai gilus švelnumas“. Negana to, papildydamas pastarąją dar dviem – bukaprotiško žvėriškumo ir palaimingos Krugo beprotybės – temomis.
Kurią iš šių temų, Jūsų manymu, visgi galime laikyti pagrindine ir ko šiame romane galime rasti daugiau – beprotybės ar bukaprotiškumo? O gal visa distopija – vienas didelis absurdo teatras?
– Pačiam Nabokovui būdinga, o iš dalies ir jo skaitytojams būtų įprasta tai, kad pagrindine šios knygos tema jis laiko ne siautėjantį absurdą ir žvėriškumą, bet švelniausius toje aplinkoje išsaugomus žmogiškus jausmus. Adamo Krugo personažą iš esmės apibrėžia jo sielvartas dėl žmonos mirties (ir meilės kupini prisiminimai), meilė, švelnumas ir dėl pagrobto sūnaus patiriama kančia bei atkaklus, visiškas atsisakymas bendradarbiauti su išprotėjusiu išorės pasauliu, fašistine valstybės mašina. Ji, kaip pastaruoju metu turėjome sočiai progų įsitikinti žvelgdami į Rusijos karą su Ukraina, yra ne tik nesuvokiamai žiauri, bet ir absurdiškai juokinga (knygoje vaizduojamas Krugo nepraleidimo per kareivių kontroliuojamą tiltą epizodas yra amžinas ir galintis pasikartoti bet kuriuo laiku bet kokiomis aplinkybėmis). Rašytojas labai įtaigiai ir tiksliai apie ją pasakoja, tyčia didindamas herojaus išgyvenamo siaubo laipsnį iki tol, kol jo jau nebeįmanoma ištverti, o tada jam sugalvoja tokį išsigelbėjimo būdą, kad belieka tik giliai įkvėpti ir ploti atsistojus. Neprisimenu kito tokio romano, kurio autorius būtų tiek padaręs dėl savo herojaus.
– Šiame kūrinyje ypač ryškus kalbos kaip žaidimo ar net absurdiškos realybės, į kurią įmesti personažai, vaidmuo. Jasonas Gottfriedas savo recenzijoje, publikuotoje „The Independent“, kūrinį palygino su „magišku leksikografiniu kilimu“, kuriame galime atrasti: naują, neegzistuojančią kalbą (slavų ir germanų kalbų samplaiką su senovės kuronų mišiniu), šnekamosios rusų ir vokiečių kalbos panaudojimą, įvairių meninių priemonių – nuo sukryžmintų su anagramomis žodžių žaismų, šelmiškų naujadarų iki naratyvo klišių parodijų. Taip pat romane gausu intertekstinės žaismės (pavyzdžiui, garsioji „Hamleto“ parodija, įvairių kitų literatūrinių kūrinių pavadinimų perdirbiniai ir anagramos (tarkime, sujungus Remarque’o ir Šolochovo romanų pavadinimus atsiranda „Prie tykiojo Dono nieko naujo“).
Neišvengiamai kyla du klausimai: pirma, kaip Jums sekėsi šifruoti visus šiuos kalbinius autoriaus žaidimus ir juos išversti? Antra, kaip manote, ar Nabokovas tuo neužsižaidžia, nes daugelis jų atpažįstami ir suprantami tik nedaugeliui intelektualių skaitytojų? Kita vertus, galbūt mes, skaitytojai, turėtume nebijoti sužaisti šachmatų partijos, net jei žinome, kad varžovas (teksto autorius) neišvengiamai stipresnis?
– Į antrą klausimą baigusi knygos vertimą (kaip tikrai pavargusi vertėja) būčiau atsakiusi: aišku, kad Nabokovas užsižaidžia ir žodžiais, ir motyvais, ir išgalvotomis kalbomis, ir nuorodomis. Tačiau net tuomet būčiau neišvengiamai pridūrusi: bet juk už tai mes jį ir mylim. O dabar, kai jau praėjo šiek tiek laiko, tik dar tvirčiau pabrėšiu: užsižaidžia, ir tai labai labai gerai. Manau, kad jis tuo mėgaujasi, nes visuose jo romanuose galime rasti specialias įžangas (ar pabaigos žodžius), kuriose jis šį bei tą paaiškina ir, beveik neabejoju, tyčia nurodo labiausiai vykusius savo literatūrinius triukus, kad šie neliktų nepastebėti. Man be galo simpatiška šita rašytojo savimeilė ir pagarba savo darbui. Ką jau kalbėti apie tai, kad skaitant paaiškinimus galima sutikrinti, ar pavyko pastebėti visus kokio nors vieno per visą pasakojimą einančio motyvo blykstelėjimus (pavyzdžiui, įvairiais pavidalais pasirodantis balos motyvas, aptinkamas jau distopijos pradžioje). Autoriaus išgalvoti žodžiai kartais atrodo stulbinamai tikslūs – tarkime, graži ir sveika moteris vadinama „radabarbara“. Užtat ir versti Nabokovą labai smagu (tai mano mėgstamas žodis, ir jis čia pats tinkamiausias). Kalba ir rašymas Nabokovui nėra tikrovės vaizdavimo būdas – tai ir yra tikrovė; autorius – ne pasakotojas, o Dievas, pasaulio kūrėjas. Skaitydami galime mėginti žaisti su juo šachmatų partiją, bet nepamirškime, kad žaidžiame su didmeistriu – tai ir džiugina, ir įpareigoja.
– Knygoje pasitelktas įdomus balos motyvas. Įžangoje rašoma: „Siužetas pradeda daugintis vaiskiame po lietaus likusios balos buljone. Balą Krugas stebi pro langą ligoninės, kurioje miršta jo žmona. Pailgos balos, forma primenančios dalytis pasirengusią ląstelę, potemė dar ne kartą pasirodo romane – kaip rašalo dėmė ketvirtame ir penktame skyriuose, išlietas pienas vienuoliktame skyriuje, infuzorijos pavidalo blakstienotos minties įvaizdis dvyliktame skyriuje, fosforescuojančio salos gyventojo pėdsakas aštuonioliktame skyriuje ir sielos paliekamas pėdsakas ploname erdvės audinyje paskutinėje knygos pastraipoje. Tokiu būdu bala, nuolat iškylanti Krugo sąmonėje, išlieka susieta su jo žmonos vaizdiniu ne tik dėl to, kad jis stebėjo saulėlydžio inkrustaciją sėdėdamas prie jos mirties patalo, bet ir dėl to, kad toji balutė neaiškiai jam byloja apie mano sąryšį su juo: praplyšęs jo pasaulis leidžia patekti į kitą – švelnumo, ryškių spalvų ir grožio – pasaulį“ (p. 7).
Atrodo, kad balos motyvas niekuo neypatingas, tačiau galbūt minėtas paskutinis sakinys paaiškina šios detalės reikšmę. Kaip manote, ar Nabokovui įmanoma rašyti neestetiškai, t. y. net konfliktiškose ar grėsmingose savo kūrinių temose neieškant grožio, gėrio ir vilties?
– Man atrodo, kad būtent ji, bala, yra labai svarbi detalė, atskleidžianti autoriaus ryšį su personažu (ir personažo – su autoriumi). Nabokovas niekada nerašo vienasluoksnių, tiesmukų istorijų, nes jis tokių tiesiog nemato: viskas yra su kuo nors susiję, kiekviena detalė veda prie kažko kito, o galų gale atsiremiama į neginčijamą tikrovę – egzistuojantį autorių, kuris užtikrina vilties ir išsigelbėjimo galimybę savo herojui. Nabokovas ne kartą sakė (turbūt aiškiausiai autobiografijoje „Kalbėk, atmintie“), kad pagrindine savo užduotimi jis laiko tokių motyvų paiešką, jų gijos tai susipina, tai išsiskiria, o paskui gal net visai išyra, bet visą laiką audžia tam tikrą raštą: jį ir reikia stebėti, skaityti, sekti.
– Ar verta ieškoti paralelių tarp šio romano personažų – Krugo ir jo mylimosios Olgos – su pačiu autoriumi ir jo žmona Vera?
– Iš tiesų Krugo ir Olgos personažai panašūs į Nabokovus, nors fiziškai (kaip aprašyti romane) atrodo visiškai kitaip. Teko skaityti, kad žmonos mirties motyvo sielvartą rašytojas išgyveno vaizduotėje, kai Vera gimdė sūnų ligoninėje; man tai atrodo labai įtikinama. Kita vertus, nors ir kyla pagunda lyginti jų portretus ir spėlioti apie asmeninį Nabokovo gyvenimą, vertėtų prisiminti, kad vis dėlto ši knyga – ne autobiografija, o išgalvota istorija.
Kalbėjosi Gintarė Visockytė
