Iš šiuolaikinės ispanų poezijos [Clark, D. L. García, Medel]
Benas Clarkas (g. 1984), Davidas Leo García (g. 1988) ir Elena Medel (g. 1985) – ryškūs pirmųjų XXI a. dešimtmečių ispanų poetai. Debiutinės Garcíos ir Clarko poezijos knygos – atitinkamai „Urbi et orbi“ ir „Įsiūčio vaikų vaikai“ (Los hijos de los hijos de la ira) – pasirodė 2006 m., autoriams kartu laimėjus „Premio Hiperión“ konkursą (panašų į Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą). Debiutinis Medel eilių rinkinys „Pirmasis mano bikinis“ (Mi primer bikini, 2002) taip pat sulaukė kritikų pripažinimo, apdovanotas „Premio Andalucía Joven“ (Andalūzijos jaunųjų premija). Jų eilėraščiams būdinga kasdienybės poetika, dominuoja urbanistiniai peizažai, dažnas egzistencinės tuštumos pojūtis.
Poetai žinomi ne tik dėl eilėraščių. Medel – aktyvi literatūros kritikė, vadovauja svarbiai poezijos leidyklai „La Bella Varsovia“, Clarkas organizuoja įvairias socialines iniciatyvas, pvz., COVID-19 karantino metu išpopuliarėjusią socialinių tinklų akciją #coronaversos, o štai García išgarsėjo 2016 m. televizijos žaidime „Pasapalabra“ laimėjęs daugiau nei milijono eurų premiją.
Vertėja
DAVID LEO GARCÍA
Skubus laiškas
Šiandien ant šaligatvio mačiau žuvį.
Tiesiog žuvį perpjautą pusiau. Ant jos
tik viena balta dėmė paskutinis
būtybės sąlytis su noru gyventi.
Ji nežiūrėjo visai nežiūrėjo
žiūrėjau į ją juk tai buvo žuvis
ir nieko daugiau o man darės liūdna
gal ir linksma nepamenu. Ką tik
išplėštos akys net nenustebusios.
Nieko daugiau žuvis ant šaligatvio
tokia pat kaip ir kitos juk jų ne viena
tik aš niekad pro jas nepraeidavau
nors gal praeidavau todėl gailiuosi.
Kas ta žuvis lyginant su pasauliu
kodėl aš į ją žiūriu dabar rašau
dabar siunčiu paskui įteiks laiškelį
tiesiai tau į rankas ir tu skaitysi
dabar tik dabar. Kas čia ypatingo
gatvėj pamatyti tą baltą dėmę.
Baltą lyg nesuteptas gyvenimas
kurį žmogui duoda ir šis priima.
Kas ta žuvis kam ji nustipus štai čia
ir kitos nustipo bet kam šita čia
kodėl į ją žiūriu kai einu gatve
o ji ūmai man rėžias į atmintį
kaip dar šimtas šiandienos smulkmenų.
Tik ji nespurda lyg kokia atmintis
kuri saugo tik įstabius dalykus
tarkim kai pakeliui randi žuvį
ir žiūri sau į ją nes ji juk yra.
Koks skirtumas kad yra ir kitų
jei šiandien pamačiau ne jas būtent šią
nustipusią net fotografuot ketinau.
Nepabūgau neapsimečiau auka
atėjau čia ir parašiau tau šitą
turbūt nesupranti bet rašau rimtai
noriu papasakot tau jog šiandiena
tebuvo viso labo drovi žuvis
vos išdrįsusi imt ir pastipti
kad šiandien man nekliuvo daug ašakų
tik tos pasklidusios aplinkui dėmę
daug rašalo nereikia tam aptarti
ir nė vienos nuotraukos iš ten nėra.
Pirmadienis. Noktiurnas
Tartum apkrėstų delfinų išnaros
jų rankose tabaluoja šiukšlių maišai.
Išrūšiuotos, atrinktos krūvos šiukšlių,
kurios atsimena mėnesius, šiukšlių,
kurios atsimena planus, tai šiukšlės,
vertos tapti tikrosiomis šiukšlėmis.
Taip sliūkina visi mano kaimynai,
kartu šliurina išgirdę signalą,
pasklindantį tarp pižamų su žvaigždynais.
Tuoj pat atvažiuos sunkvežimis. Labai
triukšmingai, kaip amnestija, gatve
krutės visuotinis blogio angelas.
O aš nustėrstu. Juk visai pamiršau
tvirtas mūsų duris mėšlu ištepti.
Mūsų namuos
nėra net jo pirmagimio šešėlio,
priskretusio prie sofos, mūsų džiaugsmo,
arkangelo iš apelsino žievių.
ELENA MEDEL
Pirmasis mano bikinis
Tik aš žinau, kaip mes išgyvensim.
Žinau, nes mano pirštai
pamažu virsta spalvotais pieštukais.
Žinau, nes jais
ant tavo namo sienų paišau
moteris, kurių veidai – paminklai.
Nes glamonėjant pieštuko galu
ištirpsta visi pamatai,
o naktimis trykšta vaivorykštės.
Nes ant grindų užrašinėjant
testamentus iš manęs išteka
cukrus, užliejantis tavo šaknis.
Šaltomis spalvomis raižau eilutes
tavo odoj, nuo architravo iki bazės,
ir jas aplyja, jos susilieja,
o lietus šniokščia taip, tartum byrėtų
oranžiniai stiklo rutuliukai,
kuriais keitėmės žaidimų aikštelėj,
prieš man apsivelkant pirmąjį bikinį.
Šiandien ieškau tų stiklo rutuliukų
kaip seno lobio nugaros ertmėse.
Namo terasoje nupiešiu
sodą, pilną įkaitusių, prakilnių antkapių.
Tartum bronzinė medūza brūkšniuoju
rojų iš grandinių, draskančių dirvožemį
mažučiam slėny, kuris, nors laikinas,
tu visgi pasakysi: išgyvena.
Genealoginis medis
Aš priklausau tai veislei moterų, kurių širdys – biologiškai skaidžios.
Vienai iš mūsų mirus
jos kūną išstato viešai parkuose, vaikai smalsauja apžiūrėti jos skardinę gerklę,
musės ir kirmėlės vaišinasi, o man nepatiko, nes privertė nusišypsoti, o aš juk toks liūdnas.
Praėjus lygiai trisdešimčiai dienų po mirties šis išskirtinės veislės kūnas
pats susinaikina, o į jūsų namų duris beldžia šių nežemiškų moterų sielų likučiai,
jie trankos į jūsų sienas, plombom ir nagais pradaužia skyles jūsų languose,
kol iškraujuoja mūsų aortos, prigludusios prie žemės tarytum šaknys.
Mums mirus praveria pilvus, pirštais iščiupinėja vidų, tarp organų ieško lobių žemėlapio,
juodais pirštais iškrapšto visus eilėraščius, kurių per šitiek metų prisikaupė viduriuose.
Koks reginys.
Aš priklausau veislei, išsivysčiusiai toli nuo sakyklų. Esu viena jų, nes mano
širdis sutepa rankas, ją paėmusias, nes dydžiu ji tokia pat kaip skylė nišoje,
ji šviežia ir saldi kaip gyvūno. Iščiulpkit man širdį, kad mirštant visi žinotų, jog kadaise buvom drauge.
Esu viena jų, nes mano širdis bus trąša. Nes mano kraujas, kuris ir jų, kyla ir leidžiasi tarsi slenkančiais laiptais mirusiam kūne;
nes mano vidaus nuosėdos irdamos įsilieja į laukinę rūšį,
kuri loja, kandžiojasi, vedasi tave į savo žemes,
kuri nepaiso įžeidimų, kuri niekados neišnyks.
BEN CLARK
Lorka spausdinasi įlaipinimo bilietą
Tu dar jaunas,
kai registruojiesi „Ryanaire“,
tau dar nereikia slinkti į apačią
renkantis gimimo metus (kitąmet
bus kita kalba). Bet pabandyk
pasukti ratelį ir nusileisti žemyn
(suk, suk ratelį).
Pamatysi tūkstantis aštuoni šimtai
devyniasdešimt aštuntuosius; tai metai,
kai gimė Garsija Lorka, o kažkas,
kažkas labai optimistiškai nusiteikęs „Ryanaire“
(išsyk jį ar ją labai pamėgau)
įsivaizdavo vieną tokį Lorką,
kuriam šimtas dvidešimt,
kuris be jokios kulkos krūtinėj
sėdi priešais ekraną, veda rezervacijos
numerį, el. paštą (Lorkos el. paštas!),
renkasi vietą (prie lango),
spausdinasi lapą (seno sukirpimo)
ir mąsto apie kelionę
ir apie gyvenimą, kai tau šimtas dvidešimt,
o tu be jokios kulkos krūtinėj.
2018
Menas
The disease had sharpened my senses.
Edgar Allan Poe
Gydytoja lape nupaišo širdį,
kurios forma neprimena širdies.
Sergančią širdį, žmogų iš Vienos,
blogai šokantį valsą; atominę
bombą vyro, sėdinčio dešinėje.
Ir kartu mes apžvelgiam kaltininką.
Ir kartu mes apžvelgiame auką.
Ką kas reprezentuoja (tai nėra tai…).
Gydytoja lape nupaišo širdį
ir paaiškina, kad mirtis ateis
štai čia, čia, čia arba veikiausiai čia,
nors galbūt visai ne, galbūt visai ne.
Gydytoja išvis nemoka piešti,
bet brėžia be baimės,
kalba telefonu ir nuvargusia ranka
šešėliuoja kraštelius.
„Taip sakė Hipokratas“, – taria mums,
o prieš atsisveikindama paslepia sergantį
eskizą stalčiuje su spyna.
Vertė Aistė Kučinskienė
