Iš bloknoto (29)
Užupis vilnietį visada savotiškai vilioja. Šiame laisvamaniškame Vilniaus kampelyje jautiesi ir čia, ir kažkur kitur. Traukia pailsėti nuo kasdienybės, prisiliesti senojo Vilniaus, kurio dvasią labiausiai perteikia nenuilstanti Vilnelė. Tik baisu, kad, neseniai dar buvęs paslaptingas, kūrybingas, Užupis ėmė sparčiai modernėti mediniams nameliams užleidžiant vietą ne visuomet skoningiems mūrams, kad į jį braunasi turtingoji visuomenės dalis ir, aišku, snobai. Bet vis dar gali pamatyti netikėtų dalykų, kurie kelia šypseną, – va riebus rainas katinas tupi ant laiptelio prie vyninės durų ir markstosi, tarsi būtų padauginęs, o vieno kiemo gilumoje tarp daugybės išdžiaustytų kasdienių skalbinių ant virvės puikuojasi ir mėlyna ir geltona Ukrainos vėliava. Tik gaila, kad vis daugiau kiemų įsirengė dailius metalinius vartus, susitvarkė, ir tu ten jau neįeisi pasidairyti į senus, visko mačiusius mūrus, į apačioj vinguriuojančią Vilnelę ar į miestą netikėtu rakursu. Čia kuriasi dailininkų galerijos, visokios dirbtuvėlės (keramika, suvenyrai, mezgimo salonėlis), kavinukės ir vyninės.
Vieną šeštadienį paskyriau galerijoms. Užsukau į nedidukę „The Room“, kur eksponuojama keletas darbų Ukrainos tema, nors būtent tos temos ten pasigendi. Paskui nusileidau į AP galeriją, ten aptikau Leo Ray darbų parodėlę ir porą užsienyje išleistų dailininko kūrybos albumų. Prisiminiau vizitą su anūke ir proanūkiu į Leo dirbtuvę Tel Avive; jis mums rodė daugybę darbų su paukščiais, kurie tą giedrą dieną mus nuteikė optimistiškai, paskui – visiškai kitokios nuotaikos darbus iš Lietuvos ciklo. Šįkart tai kažkokių ilganosių keistuolių ar komikso personažų gyvenimo paveikslėliai. Bet paties dailininko lyg nebejauti, nebent atpažintum pasikartojančiame vienišo vyro su katinu personaže. Galerijoje „Menų tiltas“ – nieko naujo, tik keli nedidukai Prano Gailiaus darbeliai ir vienos iš geriausių Medos Norbutaitės drobių. Dar viena galerija – paprasčiausiai uždaryta, o paskui jau išseko mano jėgos ir apsistojau restoranėlyje netoli Angelo globėjo ir pasirinkau būtent taivanietišką jūrų gėrybių sriubą. Laukdama patiekalo gurkšnojau vyną ir stebėjau aplinką. Dar arčiau Angelo, kurio postamentas jau tapo savotiška aktualių skelbimų rotonda, po tentais užkandžiavo šeimos su vaikais ir šuniukais. Pro šalį vis ėjo daug besidairančių užsieniečių ir mūsiškių ekskursantų ir, atrodė, tą gražią vasaros pradžios dieną visiems čia buvo savaip gera.
Kur kas sudėtingiau šiandien kalbėti apie teatrą, kuris kuo daugiau stengiasi būti aktualus, tuo labiau prieš savo valią tolsta nuo gyvenimo. O gal gyvenimas nuo jo tolsta? Ko gero, vienintelis atvejis, kai buvo pataikyta į dešimtuką, – akiplėšiškai drąsus jau išgarsintas Oskaro Koršunovo antiputiniškas performansas Vengrijoje. Paskutinis mano teatrinis įspūdis šį sezoną – Kyjivo akademinio dramos ir komedijos teatro kairiajame Dniepro krante spektaklis „Blogi keliai“ pagal jau pažįstamos mums Natalijos Vorožbit tekstus, parodytas Mažajame teatre. Nesirengiu to spektaklio tyrinėti kaip meno kūrinio ar komentuoti (nors jau ne kartą apdovanotą spektaklį būtų galima pagirti ir už ansambliškumą, ir už muzikalumą ar dar ką), nes esu tvirtai įsitikinusi, kad nereikia karo vaizduoti, kai jis čia ir dabar drioksi už kelių šimtų kilometrų. Šiuo atveju teatras negali konkuruoti su rašančiais iš karo lauko žurnalistais, su kino dokumentika ar šiurpą keliančiais liudininkų pasakojimais. Nereikia scenoje karštosiomis imituoti įvykių ar rodyti prievartaujamos mergaitės, kai fronte tai vyksta realiai, gyvai. Ar norėtų ir ar galėtų spektaklį, kaip jo patirtų įvykių iliustraciją, žiūrėti iš karo lauko grįžęs karys? Prisiminiau Levą Tolstojų, jo įžymųjį romaną „Karas ir taika“, kurį ilgai rašė ir išleido tik 1868–1869 metais! Kiek laiko reikėjo skirti Napoleono karų epochos apmąstymams, vaizduojamų įvykių atrankai, jų apibendrinimui ir sumanymui išskleisti temą ne per pačius įvykius, o per žmonių likimus. Beje, kartą Druskininkų „Lietuvos“ sanatorijos fojė lentynoje radau minėto romano tomą, skirtą būtent karui. Koks nuostabus viename nedideliame fronto epizode aprašytas aukštuomenės dievinamo caro Aleksandro I paveikslas, kai jo didenybė, sėdėdamas ant balto žirgo, pastebi ir pagaili žeme velkamo sužeisto kario!
Ši vasara – karo vasara. Tebesekame žinias apie Ukrainos frontą, vis žiūrim į žemėlapį, ieškodami tų miestų, miestelių, kaimelių, kuriuos rusų armija sprogdina, bombarduoja, kurių žmones dvasiškai ir fiziškai prievartauja, žudo, perša jiems rusiškus pasus siekdami nutautinti. Džiaugiamės, kad Lietuva visokiais būdais padeda Ukrainai, viskuo dalinasi. Bet troleibuse girdėjau dviejų vietinių rusakalbių pokalbį: „Что это им всё задаром дают – и лекарство бесплатно, и всякие подарки, и жильё, и даже деньги, – а почему мне не дают?!“ Taip įsiutau, kad net išlipau ne ten, kur reikia. Pagalvojau: va šitaip ir noksta „penktoji kolona“ nuo viršaus ir iš apačios…
Buvau Nidoje, nidiškiai karo pabėgėlius globoja – renka drabužius, maistą, buityje reikalingus daiktus, skolina patalynę, kaimynai su jais dalinasi maistu, atneša vaisių, saldainių. O atvykėliai nuo pirmos dienos ieškojo darbo ir jau dirba. Bet ateis ruduo, nebeveiks poilsiautojų ir turistų aptarnavimo centrai, viešbučiai – ir jų lauks sunki žiema. Susipažinau ir aš su mano butelyje gyvenusiomis moterimis iš Mykolajivo. Mama Olia jau dirba viešbutyje tvarkytoja, duktė, dar mokinė (mokėsi internetu su Mykolajive esančiais mokytojais!), ledus pardavinėja prie pliažo, berniukas laksto su šuniuku, o močiutė tvarkosi namuose. Butas paliktas idealiai sutvarkytas. Vasarą ukrainiečiai užleidžia vietą šeimininkams, gyvena apleistame, nekūrenamame buvusiame Medikų name Kuverto gatvės apačioje (vokiečių laikais namas priklausė miško sodintojams, vėliau jame buvo įsikūrusi pirmoji Nidos girininkija, sovietmečiu – „moriačiokai“). Rudenį maniškiai vėl sugrįš. Juk nevyks į nuniokotą Mykolajivą?!
Nida po ilgesnės pertraukos (kovidas ir kita) šįmet man buvo varginanti: jūra toli, namai ant kalno, ketvirtas aukštas. Teko naudotis tuktukais: 5 eurai iki pliažo ir tiek pat atgal, „šventės“ metu (psichodeliškas turtingo jaunimo festivalis „Kupole“) – net 7. Kurortas vis labiau civilizuojasi ir, nors poilsiaujančių bei turistų ne per daugiausia, mašinų užgrūsti visi kiemai ir aikštelės. Tik džiugina, kad visur švaru. Tiesa, sumažinta šiukšlių surinkimo vietų, tai daugeliui žmonių tenka su maišais blaškytis nemažus atstumus. Labai nepatogu. Atrodo, gerokai pasistūmėjo kultūros centro statyba, ant jo stogo bus kavinė, nuo kurios galėsi dairytis į marias. Čia vėl vyks parodos, koncertai, gal grįš kino festivalis „Baltijos banga“. Gerai, kad nors Thomo Manno muzikai įsitvirtino liuteronų bažnyčioje. Šiemet teko lankytis tik dviejuose koncertuose ir įdomiausia čia buvo debiutų vakaras, kuriame Eduardo Balsio anūkas Jonas Benjaminas Balsys atliko senelio sonatą fortepijonui (1948) ir Ludwigo van Beethoveno 32 variacijas, o kompozitoriaus Felikso Bajoro duktė Gabrielė Agilė – Albano Bergo sonatą fortepijonui op. 1 (1908) ir festivaliui užsakytą Felikso Bajoro kūrinį „Atspindžiai“ fortepijonui. Prisiminiau, kad prieš porą metų šiame festivalyje taip pat labai sėkmingai pasirodė ir Elžbieta Dvarionaitė, Balio Dvariono anūkė. Kartais muzikų ir dailininkų „dinastijose“ nutinka įdomių dalykų.
