Įkūnyti dabartį

 

1980-aisiais Vilniaus fotografijos galerijoje vykusioje grupinėje parodoje menininkai sukilo prieš idealizuotą visuomenės vaizdavimą, kritikavo meninę ir kultūrinę situaciją, priešinosi tuometinei (sovietinei) fotografijai keliamiems reikalavimams. Šiam reiškiniui įvardyti menotyrininkė Agnė Narušytė suformulavo nuobodulio estetikos terminą. Šiemet pasirodžiusios poetės, vertėjos ir eseistės Ramunės Brundzaitės eilėraščių knygos „Tuščių butelių draugija“ atmosfera artima kai kuriems nuobodulio estetikos elementams – buities detalių nuotrupas, kasdienybės vaizdinius ir situacijas, aktualias problemas autorė nagrinėja santūriu tonu. Galbūt dėl šios priežasties ne vienas rinkinio eilėraštis įsimena kaip nepagražinta, dulkėta, o kartais – komiškai absurdiška realybės fotografija be šiandien itin madingų filtrų.

Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad skaitant knygą nuobodulys nekyla. Priešingai – Ramunei pasitelkus taupią, bet asmenišką poetinę raišką, monotonija ir rutina atveria gerai pažįstamus paviršinius kasdienybės sluoksnius, leidžia juos iš naujo apmąstyti. Ir nors poetas Nerijus Cibulskas apžvelgdamas „Tuščių butelių draugiją“ rašo nujautęs, kad ši knyga „nebus sprogstančio sugrįžimo po pertraukos manifestacija“, tikiu, jog beveik po dešimties metų nuo debiuto išleistas autorės rinkinys nusipelno išskirtinio dėmesio. Darbiniai santykiai, priklausomybės, moters padėtis šiuolaikinėje visuomenėje, branda ir iliuzijų griūtis įžengus į ketvirtąją dešimtį – šiomis temomis prabylanti poetė atsakymų nepateikia, veikiau liudija realybę tokią, kokia ji yra. Apie visa tai Ramunę ir pakviečiau pasikalbėti.

Lina Simutytė

 

 

– Smagu, kad praėjus beveik trejiems metams nuo mūsų interviu vėl susitinkame. Tąkart kalbėjomės prieš Kalėdas, dabar – vidurvasarį. Kaip ir kuo gyveni šią vasarą? Ar metų laikai daro įtaką tavo kūrybiškumui, emocinei savijautai?

– Omenyje turint visas aplinkybes ir tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, gyvenu gerai. Šią vasarą stengiuosi neprisiimti tiek papildomų darbų, vertimų, kaip buvau linkusi daryti anksčiau. Dabar labiau stengiuosi mėgautis laisvu laiku prieš darbą ir po jo. Dažniau būnu lauke, važiuoju į gamtą, keliauju maudytis. Vasara – labiausiai man patinkantis metų laikas, kai vien buvimas gryname ore suteikia daug naudos psichologinei sveikatai. Išgyvenome pandemiją, paskui Ukrainoje prasidėjo karas, todėl sustiprėjo laikinumo jausmas. Visai neaišku, kiek gyvensime, todėl dar labiau norisi džiaugtis gyvenimu. Kai pagalvoji, kad visai šalia žmonės kenčia, tai pasidaro sunku. Tačiau nuolat sau primenu, kad jei jausiuosi gerai, niekam nuo to blogiau nebus. Priešingai, kaip tik tada turėsiu daugiau resursų, galėsiu būti naudingesnė, padėti tiek pas mane apsigyvenusiems ukrainiečiams, tiek savo artimiesiems. Šis laikas daugumai sunkus, todėl pailsėjusi, pasisėmusi energijos ar gerai praleidusi laiką nieko nenuskriausiu. Tačiau tai sau reikia vis iš naujo priminti.

– Neseniai pasirodė antroji tavo poezijos knyga „Tuščių butelių draugija“. Tiesa, jos skaitytojams reikėjo palaukti –
nuo pirmosios knygos „Drugy, mano drauge“ praėjo devyneri metai. Eilėraštyje „29-eri“ lyrinis subjektas svarsto, ką rašys, kai sulauks 39-erių, 49-erių. Ar apskritai rašys, ar sulauks. Ką apie antrąją knygą pasakytų dešimtmečiu jaunesnė Ramunė ir atvirkščiai?

– Geras klausimas, man patinka. Manau, tai jaunesnei Ramunei ši knyga pasirodytų kiek nuobodoka – nekalbanti apie itin sodrias ar ribines patirtis. Taip pat įsivaizduoju, kad jaunesnė Ramunė būtų linkusi į perfekcionizmą, todėl galbūt nusiviltų – manytų, kad jos kūryba po devynerių metų turėtų būti smarkiai pasikeitusi, tapusi išskirtinė. O dabartinė Ramunė, žvelgdama į pirmąją savo knygą, pasakytų, kad jai užkliūva tam tikras susireikšminimas, susitelkimas į save. Tikiu, kad dabar jo mažiau tiek mano asmeniniame gyvenime, tiek eilėraščiuose, nes stengiuosi matyti ne tik save ar savo skausmą, bet ir aplink esančius kitus.

– Lankydama psichoterapiją sunkiausiomis dienomis ir aš mokiausi galvoti apie kitus, net darydavau jiems „gerus darbus“. Eilėraščio „Psichologinės konsultacijos“ lyrinis subjektas sako: „norėčiau lankyti kitokias konsultacijas, tarkim, verslo, o ne tas, kur ant stalo vienkartinės nosinaitės.“ Kaip manai, kiek psichologinės konsultacijos padėjo kurti glaudesnį santykį su pasauliu? Kurios psichoterapijoje išmoktos pamokos šiandien atrodo svarbiausios?

– Manau, kad daugiausia man davė su psichoterapeute užmegztas ryšys – jis padėjo vėliau kurti santykius ir su kitais žmonėmis. Mokiausi labiau pasitikėti žmonėmis ir atsiverti, dažniau pasidalyti tuo, ką atsinešę iš šeimos vadiname „gėdinga“, sakome, kad „apie tai nekalbama“, ir panašiai. Tai darydamas pamažu pajunti ryšį su kitais ir lengviau išeini iš sudėtingų būsenų, depresijos, priklausomybių. Tačiau etapais, kai pats kenti, galvoji, kad šalia esančiam niekuo negali padėti: neturi jėgų, nes tau pačiam pernelyg skauda. Vis dėlto lankytose Dvylikos žingsnių sveikimo programose kalbama apie nesusitelkimą į save net tokiose situacijose, siūloma užkalbinti kitą kenčiantį nuo alkoholio ar kitos priklausomybės. Ir nors iš pradžių sunku prisiversti ar persiversti per save, turiu pasakyti, kad tai iš tikrųjų veikia. Pavyzdžiui, sekmadienį buvau susitikusi su mano bute gyvenančiais ukrainiečiais (pati dabar gyvenu pas tėvus). Jaučiausi prastai, emociškai buvo sunku, bet vis dėlto išėjau iš savo skausmo ir pabuvau su Ana ir Ženia. Pajutau ryšį, supratau, kad ukrainiečiai tikrai išgyvena kur kas sudėtingesnius jausmus nei aš, ir tai padėjo man pačiai geriau pasijusti. Todėl manau, kad ir psichoterapija pirmiausia yra apie ryšį, jo kūrimą bei drąsą atsiverti kitam, net jei nežinai, kaip jis sureaguos. Galbūt vienas atstums, kitas – nuneigs tavo išgyvenimus ar pasijuoks. Tačiau tada gali nuspręsti su tokiais žmonėmis panašiais dalykais nebesidalyti ir ieškoti tų, kurie tave supras.

– Radijo laidoje „Iš balkono“ menotyrininkė ir poetė Laima Kreivytė pažymėjo, kad tavo poezijai, artimai išpažintinei lyrikai, būdingas ne tik santykio su pasauliu kūrimas, bet ir socialumas. Šiemet antrąją eilėraščių knygą „Tamsieji amžiai“ išleidusi poetė Lina Buividavičiūtė interviu atviravo, kad gana sąmoningai siekė tolti nuo asmeninių patirčių, rašydama norėjo jas paversti universaliomis. Kiek sąmoningas buvo tavo poezijos kismas ir ką menininkui suteikia atviresnis santykis su pasauliu apskritai?

– Manau, kad viskas keitėsi gana natūraliai – neturėjau minčių sąmoningai atsigręžti į kitus ar rašyti kitaip. Rašiau ir rašau taip, kaip tuo metu rašosi. Iš anksto nesusigalvoju, kada rašysiu eilėraščius, jų apskritai neplanuoju ir konkretaus laiko nepaskiriu. Tiesiog kartais kurioje nors situacijoje tekstai ima ir „pasirašo“, o vėliau bandau juos sudėlioti į knygą. Kaip ir minėjai, per devynerių metų laikotarpį nuo pirmos iki antros knygos, įgijus naujų patirčių, keitėsi ir mano asmenybė. Tai atrodo natūralu – pradedi dirbti naujame darbe ir jau patiri kai ką naujo. Minint darbo patirtis, kai kurios situacijos man atrodė ne tik įdomios, bet neretai ir absurdiškos, todėl apie jas norėjosi kalbėti. Rašyti visiškai nutolus nuo to, kas vyksta čia ir dabar, – pavyzdžiui, apie gamtą ar ką nors abstraktaus, – nesinori. Man atrodo svarbu, kad tai, ką rašau, vienaip ar kitaip įkūnytų laiką, kuriame gyvenu dabar.

– Savo knygoje drąsiai kalbi ne tik apie daugumai puikiai atpažįstamus darbinio gyvenimo niuansus, psichologines konsultacijas, bet ir apie priklausomybę nuo alkoholio. Antrąjį knygos skyrių „Draugija“ skaičiau kaip savotišką sveikimo liudijimą – apie tai prabylančios literatūros (kaip ir kino, kitų meno kūrinių) man atrodo mažoka. Kas sveikimo procese tau įdomiausia? Kodėl svarbu apie tai kalbėti?

– Svarstau, kodėl apie sveikimą kalbančių kūrinių nėra tiek daug. Galbūt priežastis iš dalies ta, kad sveikimas nesukelia tokių ryškių emocijų kaip, pavyzdžiui, liga. Pačiai man sveikimas ir gydymasis nuo priklausomybės yra kasdienis darbas. Jis gana monotoniškas, neprimena tų emocijų sprogimų, kokie vyksta aktyviai vartojant alkoholį. Juk būtent pasakojimai apie vartojimą neretai atrodo įtraukiantys ir labiau tinkami filmų siužetams ar knygoms. Sveikimo tema man įdomi, nes pirmiausia liečia mane pačią. Kita vertus, ši tema atrodo susijusi ir su tam tikra branda, suaugusio žmogaus gyvenimu, atsakomybės prisiėmimu, gebėjimu save išlaikyti, išbūti nepatogiose situacijose. Žinoma, ir su kasdienybe – kai lankymasis baruose ar audringi vakarėliai netenka žavesio, lydėjusio, tarkim, studijų laikotarpiu.

– Perskaičiusi „Tuščių butelių draugiją“ ir ruošdamasi mūsų interviu vienoje bažnyčioje kaip tik aptikau Dvylikos žingsnių programos knygelę. Ją vartydama pastebėjau, kad programoje išskirtinė reikšmė teikiama krikščionybei. Ar pati esi tikinti ir ar sveikstant tai buvo svarbu?

– Mano pažiūros galbūt artimesnės agnostikams. Pradėjusi lankyti pagalbos grupes, iš pradžių jutau atmetimo reakciją. Vien išgirdusi žodį „Dievas“, imdavau galvoti, kam man tai, kai neieškau nei Dievo, nei religijos, noriu paprasčiausios pagalbos. Mąsčiau, kad jei ieškočiau Dievo, lankyčiausi ne pagalbos grupėse, o bažnyčioje. Vis dėlto, nors istoriškai Dvylikos žingsnių programa buvo pastatyta ant krikščioniškų pamatų, grupėse dažnai girdėdavau, kad tai nėra religinė programa. Buvome kviečiami Dievą suvokti taip, kaip norime. Pavyzdžiui, tikėti, kad Dievas (arba bet kuri kita aukštesnioji jėga) yra pati lankoma grupė. Tačiau nors pradžioje minėti dalykai šiek tiek atbaidė, suvokimas, kad man tikrai reikia pagalbos, už visa tai buvo stipresnis. Su Dvylikos žingsnių programa susipažinau lankydama reabilitaciją. Lankydavau susirinkimus, kuriuose buvo sakoma, kad nuo priklausomybės kenčiantiems labai svarbu gauti tęstinį gydymą, nes vaistų iš esmės nėra, o savitarpio pagalbos grupės – veiksmingiausios. Šiose grupėse sutikau daug įdomių žmonių, todėl buvo svarbu išgirsti, kaip jie suvokia Dievą ar aukštesnę energiją, dažnai visai nepaklūstančią konkrečioms religijoms. Kai kuri literatūra apie priklausomybes apskritai parašyta gal prieš šimtą metų, todėl panašaus turinio knygas svarbu šiuolaikiškai interpretuoti, nepriimti visko pažodžiui. Labai įdomu bendrauti su sveikstančiais, panašių interesų turinčiais, patirties šiame kelyje įgijusiais ir daugiau metų blaivybėje gyvenančiais žmonėmis. Smalsu išgirsti, kaip jie interpretuoja Dvylikos žingsnių programą. Nors principai tie patys ir apskritai humanistiški, kaip ir dekalogas, kai kurios interpretacijos neretai nustebina.

– Rašytoja Giedrė Kazlauskaitė apžvelgdama tavo knygą svarsto: „[…] Kaip AA, kurie minimi ir knygoje, veikia kūrybą (ir mano pačios). Man regis, neigiamai – žmogus nevalingai imi kalbėti daug atsargiau, aptakiau, švelniau ir saldžiau, kad tik neįskaudintum kitų. Visos bendruomenės anksčiau ar vėliau ima tave savintis ir… suvalgo.“ Ar pati galvojai, kiek AA galėjo paveikti tavo kūrybą?

– Sąmoningai pati nesu to pastebėjusi. Galbūt tiesa, kad yra tokios rizikos. Iš vienos pusės atrodo, kad bendruomenė yra puikus, artumą su kitais kuriantis dalykas, tačiau kiekviena jų turi specifinius gyvenimo modelius, kurių neatitikdamas gali būti atstumtas. Todėl kiekvienoje bendruomenėje gali prarasti save, savo įsitikinimus ar vertybes, ši rizika visada išlieka. Peržiūrint vėlesnius savo eilėraščius ir sudarinėjant knygą buvo šiek tiek baisu, kad kai kurie iš jų parašyti gana paprasta kalba. Svarsčiau, kad juose galbūt trūksta meniškumo, kad eilėraščiai gali pasirodyti primityvūs ar banalūs. Tačiau sulaukusi kitų rašančių žmonių įžvalgių komentarų, pamaniau, jog ir abejonę kėlusius tekstus verta publikuoti. Tačiau konkretaus pavojaus būti neigiamai paveiktai bendruomenės nesu patyrusi.

– Pastebėjau, kad savo eilėraščiais nesieki pateikti konkrečių atsakymų, vengi ir smūginių pabaigų – atrodo, kad tau svarbiau klausti arba apskritai stebėti ir reflektuoti realybę, nei siūlyti sveikimo receptus. Poetė Patricija Gudeikaitė esė „Metafizinė abstinencija“ svarsto, kad tau, kaip ir Sylviai Plath, neapdorota medžiaga kūrybai tampa kasdienybė, jos monotoniškumas, o nykuma virsta atspirties tašku. Ar monotonija yra svarbi rašymo sąlyga?

– Įdomus klausimas. Anksčiau buvau įsitikinusi, kad nekenčiu rutinos, kasdienybės ir monotonijos. Maniau, jog tam, kad kurčiau, turiu gyventi labai įspūdingą gyvenimą. Kasdien vis kitaip, be ėjimo miegoti ar kėlimosi tuo pačiu metu. Dabar dažniau pastebiu, kad rutina ir jos ritmas man yra reikalingi, suteikiantys saugumo jausmą. Be rutinos jaučiu daugiau nerimo. Prisimenu, kad kai buvau rezidencijoje Visbyje, rytais atsikėlusi galvodavau, kad dabar turiu iš tiesų tobulas sąlygas rašyti ar apskritai bet kam, ką norisi veikti. Tada kildavo klausimas, kaip teisingai apsispręsti. Juk turint daugiau laisvo laiko norisi ne tik rašyti. Ypač vietoje, kurioje lankaisi pirmą kartą. Dabar suprantu, kad rutina ir monotonija gyvenime man netgi patinka, o žinojimas, kad turiu mažiau laiko, ar kitos kliūtys leidžia labiau įvertinti laisvalaikį, prasmingiau jį planuoti ir išnaudoti.

– Tavo poezija man – kaip svarbi, tačiau neretai nutylima realybės pusė, kurios siekiame išvengti. Ypač socialiniuose tinkluose, tarsi juose kurtume madingas tapusias „tobulas savo versijas“, o iš netobulos realybės mėgintume išsinerti. Tai, kas netobula, nutylima ar nepatogu, tavo eilėraščiuose man kaip tik įdomiausia – rankšluosčiu prilaikomas šampano kamštis, kad kambariokės negirdėtų pokštelėjimo, tinkamo dydžio džinsų paieškos, atnaujinti „Windowsai“. Ar rašant asmeniškesnius eilėraščius reikia daugiau drąsos? O gal priešingai – tiki, kad atsivėrimas padeda megzti santykį su pasauliu, skaitytojais?

– Kai rašau, apie būsimą skaitytoją pavyksta negalvoti. Drąsos prireikia vėliau, prieš eilėraščių skaitymus renginiuose viešai. Tada iš tiesų pagalvoju: skaityti ar ne, ir kyla lengvas nerimas. Tačiau būtent asmeniški eilėraščiai dažniausiai sulaukia daugiau dėmesio, grįžtamojo ryšio. Sulaukiu komentarų, kad tekstai artimi juos girdėjusiems, o tam tikros aprašytos situacijos atpažįstamos. Tikriausiai asmenines patirtis pasitelkęs ir nuo jų atsispyręs gali pasakyti daugiau, nei mėgindamas sąmoningai kalbėti universaliai. Pritariu, kad atsivėrimas sujungia. Ypač tada, kai kalbi apie gėdingus ar nepatogius dalykus. Tačiau sulaukusi skaitytojų pasidalijimų, jog vienas ar kitas tekstas fainas, suprantu, kad skaitytojai juose atranda save ir savo patirtis.

– Apie atviresnius poetinio kalbėjimo registrus apžvelgdamas tavo knygą kalba ir poetas Nerijus Cibulskas: „R. Brundzaitės atveju šis atvirėjimas atrodo natūralus, nesibaiminama to „per daug pasakiau“. Kalbėti apie artimoje aplinkoje banguojančias įtampas, detalizuoti kurioziškus darbo santykius ir jų negailestingą hierarchiją, dalytis alkoholinėmis patirtimis, – viskas šios knygos eilėraščiuose vyksta be perspaudimo, tiesiog teigiant, konstatuojant vienokį ar kitokį patirties faktą.“ Ar pritartum Nerijui, kad patirties faktas kartais svarbesnis už jo analizę? Juk išlikti stebėtoju tam tikrose situacijose dažnai gali būti netgi sunkiau už aktyvų įsitraukimą, bandymą susigrąžinti prarastą kontrolę.

– Manau, kad taip. Tikiu, kad išvadas skaitytojas gali pasidaryti pats. Prasti būtų poezija ir menas apskritai, kurie siūlytų vien tik vienprasmius atsakymus, konkrečius moralus, nurodinėtų, kad reikia elgtis vienaip ar kitaip. Juk ir pati nežinau atsakymų į daugybę klausimų, todėl juos kelti neretai atrodo svarbiau, nei atsakinėti, teigti ar ką nors aiškinti kitiems.

– Eilėraštyje „Naktim virtęs šuo“ apie dingusį augintinį lyrinis subjektas svarsto: „jeigu šuo nebegrįžtų, ar geresnis būtų eilėraštis?“, eilėraštyje „AA“ save pristato kaip logistikos koordinatorę, copy paste’inimo specialistę, per „Poezijos pavasarį“ kviečiamą padirbėti poete. Eilėraščiai „Maršrutizatoriai Afrikai“ ir „Hold the line“ rašomi darbo vietoje. Šios detalės sukuria įspūdį, kad vengi poeziją mitologizuoti, romantizuoti. Ar kada nors buvo priešingai? Tikėjai, kad poezija yra kažkas antgamtiško, mistiško?

– O taip, buvo ir mistifikavimo. Išties įdomu, kad nepastebėjau, kada ir kaip požiūris pasikeitė, nes tai neįvyko staiga, o formavosi rašant bei skaitant. Tačiau kai paauglystėje susidomėjau poezija, poeto kaip pranašo vaidmuo mane traukė. Galvojau, kad ir aš noriu būti tokia, apie kurią rašytų vadovėliuose, atmintinai mokytųsi mokyklose. Reikšmingiausios atrodė pirmosios publikacijos kultūrinėje spaudoje. Galvojau: „O Dieve, dabar aš tikrai už visus pranašesnė, nes mano poezija žiauriai svarbi.“ Tačiau vėliau viskas pamažu pasikeitė, ir tai nebeatrodo taip svarbu. Priešingai – net erzina, kai iš kuriančių žmonių išgirstu arba jų eilėraščiuose aptinku perdėtą poezijos sureikšminimą. Dabar tai šiek tiek juokinga. Tikriausiai ir šis pokytis susijęs su branda, nes kai studijavau filologiją ir bendravau su kuriančiais, įsivaizdavau, kad mūsų pasaulis – vienintelis pasaulis apskritai ir kiekvienas už universiteto ribų apie jį žino. Skaito knygas, išmano poeziją. Šiandien akivaizdu, kad nemažai žmonių visai neskaito eilėraščių, o tai, kad juos rašai, nepaverčia tavęs kuo nors pranašesniu už kitus. Kūrybiškumas yra gana abstraktus ir sunkiai apibrėžiamas dalykas, kuris retai kada suvokiamas kaip amatas. Galbūt tai kai kuriuos iki šiol skatina literatūrą romantizuoti.

– Esė „Rožės ir griuvėsiai“ (tekstas publikuotas „Šiaurės Atėnuose“) rašai: „Jie rašo dabar, liudija siaubą ir viltį. Atskirti nuo namų ar likę Ukrainoje ir savanoriaujantys, išgyvenantys netektis, nerimaujantys dėl artimųjų, jie vis tiek sugeba rašyti, kurti stiprią, sukrečiančią, išliekamąją vertę turinčią literatūrą. Ar turiu teisę aš rašyti apie Ukrainą? Ar turiu ką pasakyti? Juk šita tragedija ne mano.“ Panašiai tinklalaidėje NARA svarstė poetas, tavo knygos redaktorius Marius Burokas, kuris karo metu tapo karo apžvalgininku. Pirmosiomis karo savaitėmis ne tik rašymas, bet ir kasdienė veikla atrodė beprasmiški, tačiau neabejoju, kad šiai būsenai svarbu priešintis. Kai karas taip arti – jis tampa mūsų visų. Ar pavyko rasti atsakymus į keltus klausimus apie teisę rašyti karo kontekste?

– Taip, iš tiesų radau du atsakymus. Man atrodo svarbu, kad pirmiausia į panašius klausimus atsakytume patys sau, nes vieno universalaus atsakymo nėra. Prieš gerą pusmetį Ukrainoje vykusių vertimo dirbtuvių metu susipažinau su viena ukrainiečių poete, prasidėjus karui ji mane pakvietė prisijungti prie virtualių poezijos skaitymų-diskusijos, vykusių Berlyne. Minėta poetė tada paklausė, gal parašiau ką nors karo tema. Atsakiau, kad ne. Tada apskritai galvojau, kad neturiu teisės apie tai rašyti, o tinkamus žodžius rasti būtų labai sudėtinga. Poetė pasakė, kad 2014 m. prasidėjus karui Donbase jautėsi panašiai, kėlė tokius pat klausimus – ar gali rašyti, kai pati tiesiogiai nenukentėjo. Tačiau dabar tikina, kad kiekvienas turi teisę apie tai rašyti. Ukrainiečiams tai itin svarbu – literatūros šia tema jie laukia, kviečia pasidalyti, eilėraščius nori išversti į savo kalbą. Suprantu ir tai, kad rašant apie karą man nesinori manipuliuoti, spekuliuoti istorija, specialiai kelti stiprias emocijas. Kalbėdama su savo psichoterapeute prieš kelionę į rezidenciją, pasidalijau savo mintimis apie tai, kad nežinau, ką karo akivaizdoje ten rašysiu. Ji akcentavo, jog pirmiausia galime rašyti apie tai, kaip jaučiamės. Nors nesame karo zonoje, viskas labai arti, todėl mums taip pat skauda. Visi išgyvename nelengvas būsenas. Rašyti apie tai, kaip būnasi, esant šalia karo, yra įdomu, nes net jausdamas bejėgiškumą nori priešintis. Ši tema, kaip ir mūsų išgyvenamos būsenos, yra svarbi. Juk Ukrainoje gyvenantiems poetams rašymas net padeda išgyventi emociškai. Kai karas atneša tiek beprasmybės, poezija padeda pajusti daugiau prasmės.

– Toje pačioje esė rašai, kad kelionėse sustiprėja laikinumo ir neužbaigtumo jausmai: „Neaplankysiu viso Gotlando. Neapeisiu visų Visbio senamiesčio gatvelių. Net jei ir apeisiu, nepamatysiu jų skirtingais metų laikais, įvairiu paros metu. Panašiai jaučiuosi ir bibliotekose. Aš niekada visų šitų knygų neperskaitysiu!“ Tiek laikinumo, tiek neužbaigtumo jausmų netrūksta ir tavo poezijoje. Vis dėlto šie jausmai nerimo nesukelia – net savotiškai išlaisvina, nes supranti, kad tai išgyveni ne vienas. Kas tau padeda susisieti su neaprėpiamu ir sudėtingu pasauliu, kas leidžia pasijusti svarbia, nors ir maža, jo dalimi?

– Jausmas dvejopas. Viena vertus, kai buvau rezidencijoje, tikrai jaučiau daug nerimo, kylančio iš apmaudo. Atrodė gaila, kad visko neaprėpsiu, kad viskas – ir ką patyriau, ir ko nespėjau patirti – liks Visbyje, nieko iš ten neišsivešiu. Supratau, kad tiek lankytos, tiek nespėtos atrasti vietos ir toliau bus tarsi nepasiekiamos, o man išvažiavus ir toliau gyvens savo gyvenimą. Kita vertus, panašios patirtys tave gali sutelkti, padėti labiau vertinti tai, ką turi. Kai suvoki, kad gyvenimas praeinantis ir laikinas, labiau jį brangini. Nesusimąstydamas apie laikinumą taip pat netenki dalies drąsos, kurią įgalina praeinamumo pajautimas – tada liaujiesi svarstęs, kad imtis kažko baisu, nes nepavyks, pralaimėsi kokį nors konkursą arba būsi nuvertintas. Tada drąsiau rizikuoji, nes žinai, kad visi mirsim. O susisieti su pasauliu labiausiai padeda ryšys su skirtingomis bendruomenėmis ir artimais žmonėmis. Anksčiau manydavau, kad tai savaime suprantama, net banalu – ką čia tie žmonės ir santykiai reiškia… Tačiau ir tai priklauso nuo paties santykio. Jei santykis paviršutiniškas, net būdamas jame su vienu ar kitu žmogumi tikrojo ryšio nepajusi. Tačiau kai pavyksta sukurti tvirtą santykį, į jį gali kabintis net tada, kai sunku. Tikiu, kad kiekviename žmoguje gali rasti, kas artima aukštesnei jėgai ar dieviškumui, nors tai ir skamba patosiškai.