Gūtenmorgenas antrąsyk

 

Baltijos Asamblėjos premijos laureato Mario Bėrzinio (g. 1962) vardas latvių literatūroje siejamas su ironišku personažu Gūtenmorgenu. Rašytojas, paradoksų meistras Gūtenmorgenui paskyrė dvi knygas. Jų stilistika artima Daniilo Charmso ir kitų absurdo autorių poetikai. Pagal du apsakymus sukurti trumpametražis ir televizijos filmai. Autorius Gūtenmorgeną charakterizuoja taip: „Jo gyvenime absurdas paprastai yra norma, o norma yra absurdas.“

Vertėjas

 

Gūtenmorgenas antrąsyk

 

Kartą Gūtenmorgenas antrąsyk įbrido į tą pačią upę. Vakar vakare Krūminis atsitiktinai tarstelėjo, kad jau senolis Herakleitas prieš pustrečio tūkstančio metų esą nurodęs, jog žmogus negali dukart įbristi į tą pačią upę; jeigu jis taip pasakė, vadinasi, taip ir būna. Gūtenmorgenas tiktai pasivaipė, nes tokia sena praeitimi netikėjo, be to, jis buvo labai užsispyręs ir nusprendė kitą rytą pats išbandyti.

Gūtenmorgenas stovėjo iki kelių vandenyje ir atrodė, kad viskas aplinkui kaip ir pirmą kartą – krantai tie patys, krūmai tie patys, toliau augantis berželis niekuo nesiskyrė nuo to, kurį jis šičia matė prieš metus. Upės vaga tokia pat akmenuota, vandens spalva ta pati, o grundalai, ko gero, kiti, vadinasi, nauja karta. Bet žuvys čia niekuo dėtos, svarbiausia – istoriškai autentiškas pojūtis.

Kol Gūtenmorgenas braidė po vandenį, krantu nusileido Krūminis ir paklausė, ką jis čia veikiąs. Gūtenmorgenas, prisiminęs vakarykštį draugo teiginį, buvo atviras ir pasakė, kad jis ir Herakleitas neteisūs.

– Oi, Gūtenmorgenai! To nereikėjo priimti tiesiogine prasme. – Krūminis iškėlė rankas į dangų ir ėmė aiškinti perkeltinę teiginio prasmę.

Gūtenmorgenas išklausė paskaitą, šį bei tą apsvarstė ir tada, pakreipęs galvą, tarė:

– Ir pritariu, ir nepritariu. Taip, daug kas yra kitaip, tačiau yra dalykų, kurie visiškai nesikeičia arba keičiasi pamažu. Pavyzdžiui, jeigu prieš dešimt metų buvai deputatas ir šiandien vėl toks tapai, pokyčiai būna formalūs. Na, priklausymas partijai gali būti kitoks, kitos spalvos kostiumas, kaklaraištis ilgesnis, alga didesnė…

– Stop! – sušuko Krūminis. – Alga, štai kur esmė.

– Cha! Tada pirmiausia turime išsiaiškinti, ką mes laikome esme. Reikia sukurti kažkokią gradaciją arba prioritetų sąrašą…

Gūtenmorgenas nepabaigė sakinio, nes garsiai sveikindamasis atėjo Kalninis ir paprašė papasakoti, apie ką čia šnekama. Kai Kalninis išgirdo Krūminį minint „…ir kiek vandens nutekėjo…“, jis iškart surado savo žodžių. Kalninis pagal išsilavinimą buvo santechnikas ir apie vandens tekėjimo įvairovę nusimanė geriausiai.

– Aišku, kad teka, bet ne tiktai. Jis visada juda! – Kalninis ranka ore nubrėžė apskritimą. – Tiek, kiek vandens yra žemėje, atmosferoje ir vamzdžiuose, tiek jo ir yra. Iš kosmoso niekas nepila, aš tai puikiai žinau. Todėl gali nutikti taip: pasivaikščiojęs po vandenynus, gruntinius vandenis ir debesis tas pats vandenėlis, kuris čia tekėjo prieš metus, šiandieną plūsta čionai.

– O tu viską priimi tiesiogine prasme. – Krūminis supyko, tačiau, pamatęs ateinant Gūtenmorgeno žmoną, ėmė šypsotis ir kartu su Kalniniu mandagiai pamojavo.

– Vyre, ką tu čia veiki? Vanduo dar šaltas, – tarė žmona.

– Aš norėjau antrąsyk įbristi į tą pačią upę, – paaiškino Gūtenmorgenas.

– Į tą pačią? Mes čia esame pirmą kartą, – stebėjosi žmona.

– Kaip? – Gūtenmorgenas sutriko. – Man atrodo… mes juk… prisimink, prieš devynetą dešimtį metų…

– Ne, tu klysti. Tai buvo kita upė. Panaši, bet kita. O dabar mikliai brisk į krantą.

– Ak taip, – nutęsė Gūtenmorgenas ir tuojau panoro įbristi į jūrą.

Tenai visai kitoks plotis, galėtum įbristi taip toli, kad nebegirdėtum nei protingų Krūminio aiškinimų, nei žmonos komandų. Ir įdomu, mąstė jis, ar galima dusyk įbristi į tą pačią jūrą?

 

 

Gūtenmorgenas ir reikės pažiūrėti

 

Kartą Gūtenmorgenas su Kalniniu sėdėjo parke ant suolelio ir nežinojo, ką veikti.

– Gal nueikim pas Krūminį? – pasiūlė Gūtenmorgenas.

– Na… – Kalninis pasikasė barzdą ir neaiškiai suburbėjo: – Nežinau, reikės pažiūrėti…

Kalninis neištarė nei „taip“, nei „ne“, nei „galbūt“ ir tai šiek tiek sutrikdė Gūtenmorgeną. Ir jis staiga prisiminė vakarykštę „TV Panoramos“ laidą, kai vieną ministrą paklausė, kaip jis spręs susikaupusias jo srities problemas. Ministras nutaisė rimtą miną ir atsakė: „Reikės pažiūrėti.“ Gūtenmorgenui nepaaiškėjo, kur ministras turės žiūrėti, tačiau tai nuskambėjo pakankamai įtikinamai, giliamintiškai ir šiek tiek slėpiningai.

– Oi, prisiminiau! – Kalninis pliaukštelėjo delnu per kaktą. – Juk aš turiu nueiti pas kirpėją!

– Kaip šįkart kirpsiesi? – paklausė Gūtenmorgenas.

– Na… reikės pažiūrėti… – Kalninis staiga atsistojo ir nuėjo.

Kai draugas jau buvo tolokai, Gūtenmorgeną užvaldė lengvas liūdesys. Ne todėl, kad Kalninis pasirodys su nauja šukuosena, o dėl nežinios, kur reikės pažiūrėti. Prisiminė pusryčių metą, kai žmona, atsakydama į klausimą, ar savaitgalį važiuosime į kaimą, atsakė taip pat kaip Kalninis: „Nežinau… reikės pažiūrėti.“ Kas čia per dalykai, bambėjo Gūtenmorgenas. Visi ruošiasi kažką pažiūrėti, vienintelis aš – ne! Jis vis dėlto nenorėjo į krūmus lįsti ir veikė, kaip sugebėjo. Pirmiausia Gūtenmorgenas dėmesingai nužvelginėjo praeivius, paskui domėjosi medžių lapų struktūra, kol atsibodo jų vienodumas. Tada bandė žvilgsniu pagauti tarp šakų skraidančius paukštelius, o paskui primerkęs akį stengėsi pažvelgti į saulės centrą: akyse ėmė plaukti oranžiniai ratilai ir jokio malonumo. Deja, tai ne tai, pagalvojo Gūtenmorgenas ir patraukė namop.

Namuose sutiko sūnų, žmona dar buvo darbe.

– Tėti, aš turiu eiti į draugo gimtadienį, ar negali man duoti šiek tiek pinigų?

– Nežinau, reikės pažiūrėti… – netyčia išsprūdo Gūtenmorgenui, bet po akimirkos atsitokėjo – dabar jis turi į ką žiūrėti.

Žvilgtelėjęs į piniginę, ištraukė du banknotus ir įteikė sūnui.

– Ačiū! – Jaunėlis spėriai čiupo banknotus ir nėrė pro duris.

Likęs vienas, Gūtenmorgenas gerai nesuprato, ką dabar veikti – laukti žmonos ar pačiam paieškoti ko nors užkąsti. Jis nusliūkino į virtuvę, pravėrė šaldytuvo duris, ir tada suskambo telefonas.

– Gūtenmorgenas klauso. – Jis priglaudė prie ausies juodą plastiko plokštelę.

– Laba diena. Mes iš policijos. Regis, sugavome vagį, kuris pernai spalio mėnesį iš jūsų sklypo pavogė grėblį ir kauptuką.

– Nejau iš tikrųjų?! Aš jau buvau pamiršęs, – Gūtenmorgenui ėmė svaigti galva, ir jis atsisėdo.

– Ką jūs norėjote tuo pasakyti? Imantų pedofilą gaudė daug ilgiau. – Policininko balse suskambėjo nuoskauda.

– Ką jūs, ką jūs! Jūs tiesiog šaunuoliai! – Gūtenmorgenui pasigirdo, kad jį suprato neteisingai. – Mano atmintis prasta. Aš net neprisimenu savo uošvės vardadienio.

– Ak taip? Na gerai. – Teisėsaugininkas nusiramino ir tęsė: – Mes suradome serijinio maniako pavogtų daiktų slėptuvę, pilną grėblių ir kauptukų. Todėl jums reikės atvažiuoti ir atpažinti savo įrankius. Jūs turite būtinai atvykti šiandien iki penktos valandos! – griežtai ištarė policininkas ir, pranešęs adresą, nutraukė pokalbį.

Gūtenmorgenas apgailestavo, kad žmonos nėra namuose – ji geriau atpažintų savąjį grėblį ir kauptuką. Delsti negalėjo, nes su policija, kaip žinoma, neverta juokauti. Teko važiuoti ir atpažinti pačiam.

Pasiekęs nurodytą vietą, Gūtenmorgenas mintyse kartojo: „Reikės pažiūrėti, reikės pažiūrėti… reikės pažiūrėti dėmesingai.“

Vietos sargas patikrino Gūtenmorgeno dokumentus ir nusivedė jį į didoką pašiūrę, kur eilėmis buvo sustatyti grėbliai ir kauptukai. „O Dieve!“ – sudejavo Gūtenmorgenas. Jis įsitikino, kad net dėmesingiausia apžiūra nedaug ką padės.

– Na, ar atpažinote savo įrankius? – abejingai paklausė sargas.

– Tai labai geras klausimas, – atsiduso Gūtenmorgenas. – Reikės pažiūrėti!

 

 

Gūtenmorgenas ir Poetas

 

Poezijos dienų garbei

 

Kartą Gūtenmorgenas įjungė televizorių pažiūrėti rugsėjo 11-osios įvykių transliacijos prie Rainio paminklo, tačiau ekranas mirguliavo, garsiakalbis nesuprantamai burbuliavo. Antena, pagalvojo Gūtenmorgenas ir užlipo ant stogo. Tarsi suradęs kaltininkę, jis ėmė prie jos šnibždėti – pasukiojo antenos stovą, kelis kartus persižegnojo pagal katalikų ir stačiatikių madą, dar kartą papurtė metalinį strypą…

Bumbt! – už Gūtenmorgeno nugaros pasigirdo duslus trinktelėjimas, tarsi kaminas būtų nuvirtęs. Bet ne – kaminas buvo savo vietoje, tačiau šalia stovėjo jaunas vyras.

– Kaip jūs čia patekote? Nukritote? – Gūtenmorgenas pažvelgė į dangų, tačiau tenai nieko nebuvo.

– Aš atskridau. Nuo to namo. – Vyras mostelėjo ranka link kaimynų namo.

Gūtenmorgenas nepatikliai papurtė galvą, o nepažįstamasis išsitraukė iš kišenės nedidelį prietaisą ir lazerio spinduliu išmatavo atstumą.

– Trisdešimt šeši metrai. Ne tiek daug, kai nuolatos treniruojiesi.

– A! – Gūtenmorgenas pagaliau suprato, kas tai yra. – Parkūras, laisvas judėjimas, ar ne taip?

– Na… – vyras susiraukė. – Parkūras, atleiskite, yra vaikų darželio lygmuo. Aš praktikuoju skaihopą. Tiksliau, laisvos minties skaihopą.

Gūtenmorgenas pasijuto nejaukiai. Pirmąkart išgirdo apie skaihopą ir dar apie laisvą mintį.

– Jūs esate sportininkas? – šiek tiek sutrikęs paklausė Gūtenmorgenas.

– Nevisiškai! Sportas yra įkvėpimo priemonė. Labiau esu poetas.

– Štai kaip?! – nusistebėjo Gūtenmorgenas. – Ar ne prie Rainio dabar jums reikia būti? – Jis pažvelgė į laikrodį. – Jūs nesuskubsite!

– Suskubsiu, – abejingai atrėžė jaunuolis, išsitraukė iš kišenės tabako dozę su užrašu „Pegasus“ ir per dvi sekundes susuko cigaretę. – Tikras poetas visur su-skumba – ir prie Rainio suskubsiu, ir pas skaitytojus, ir visur kitur… – Poetas užsirūkė ir pažvelgė į Gūtenmorgeną. – Bet jums reikia judėti! Matau, vėl tas apsiblausęs žvilgsnis, ech, šio amžiaus prakeiksmas. – Jis giliai įtraukė dūmą, o Gūtenmorgenas vos neįsižeidė.

– Turiu daug darbų, ne laikas viršum stogų skraidyti… tarp kitko, aš dar rašau…

– Iš tiesų? Nuostabu! Ir ką jūs rašote?

– Na… Norisi kažką naudingo žmonėms parūpinti, todėl rašau knygą, kuri vadinsis „Kaip padėti pačiam sau kritiniais atvejais“.

– Oho! Ir kokie tai atvejai?

– Įvairūs… pavyzdžiui, kaip elgtis, jeigu jus pameta mylima moteris…

– A, daugiau tarsi apie santykių liniją?

– Ne, ne! Yra ir praktinių patarimų. Pavyzdžiui, kaip išsaugoti savigarbą, jeigu nesusidorojate su kredito mokėjimais. Man pačiam taip dar nenutiko, – skubiai pridūrė jis.

– Pilna tų nelaimių! – Poetas nusivylęs užgesino nuorūką. – O kaip jūs pats padėtumėte sau išsigelbėti, jeigu, tarkime, nukristumėte nuo šio stogo?

Vien ši mintis apsvaigino Gūtenmorgeną. Vis dėlto penkiaaukštis namas.

– Ką čia bepadėsi… – suvebleno jis.

– Atsipalaiduokite, – padrąsino poetas, matydamas, kaip Gūtenmorgenas tvirtai įsikibo į anteną. – Jeigu būsite toks įsitempęs, jums jokie patarimai nepadės. Įsidėmėkite – atsipalaidavus užplūsta judesiai ir kūryba! Atpalaiduokite raumenis, atpalaiduokite smegenis ir giliai kvėpuokite… kaip tame filme.

Gūtenmorgenas iš lėto atitraukė rankas nuo metalo konstrukcijos, o poetas to ir laukė. Ištaręs „išbandysime ką nors nauja“, jis nustūmė Gūtenmorgeną nuo stogo ir pats metėsi paskui jį. Krisdamas žemyn Gūtenmorgenas apmąstė gyvenimą ir net nepastebėjo, kaip poetas, pralėkęs pro jį, prie žemės pagavo save, tada atsistojo ir laukė, kol į jo glėbį įkrito Gūtenmorgenas.

– Jūs esate pakvaišęs? Kodėl… – Gūtenmorgene kunkuliavo adrenalino srovės. – Kodėl jūs taip darote?

– Argi buvo taip blogai? – Pastatęs ant kojų Gūtenmorgeną, poetas išsitraukė iš kišenės nedidelį veidrodėlį. – Pažiūrėkite, kaip dabar švyti jūsų akys. Visai kitas žmogus.

– Na ir kas? – Gūtenmorgenas, dar neatsitokėjęs, suvokė, kad poetas jį ne tik nustūmė, bet ir mistišku būdu sugebėjo išgelbėti. – Aš nesuprantu… kaip jums pavyko mane pagauti? Juk tai prieš visus fizikos dėsnius!

– Cha! Aš juk sakiau, kad eilėraščius rašau. Kokie tenai fizikos dėsniai!

Poetas nusijuokė ir namo siena mikliai užlipo ant stogo. Gūtenmorgenas taip suglumo ir nežinia kaip ilgai stovėjo ant šaligatvio užvertęs galvą į dangų.

Jis mielai norėtų sužinoti, kaip įveikti ne tik fizikos, bet ir gramatikos dėsnius, Merfio dėsnius ir įsakymus, kriminalinius įstatymus, tačiau jau buvo per vėlu. Poezijos dienos pasibaigė ir apsnigo Rainio paminklą.

 

 

Gūtenmorgenas ir pomirtinis rašytojų gyvenimas

 

Kartą Gūtenmorgenas pasiskolino Kalninio sukonstruotą kosminį laivą praskrieti tarp žvaigždžių ir planetų. Buvo laisvadienis ir beprotiškai norėjosi atsiplėšti nuo žemės.

Iš lėto perskridęs per heterosferą, Gūtenmorgenas pasiekė Visatą ir padidino greitį. Skrendant begaline Universumo erdve, teko saugotis didelių asteroidų, klajojančių žvaigždžių ir įvairių kitų kliūčių. Skrydis klostėsi sėkmingai, tačiau iš už kampo netikėtai išnėrė ateivių megalaivas, ir Gūtenmorgenas staiga nėrė aukštyn. Deja, jis nepažvelgė, kas tenai aukščiau, ir privirė dar daugiau košės – raketa įskrido į juodąją skylę. Iš pradžių Gūtenmorgenas ne juokais išsigando, kas dabar bus, tačiau tada pagalvojo, kad pateko vėl į tą pačią žvaigždžių erdvę. „Ko gero, per greitį pralėkiau kiaurai, – nusprendė jis ir tada susimąstė: – Gal juodosios skylės visiškai nėra, tiktai tokia optinė apgaulė. Tam, kad kosmose būtų įdomiau. Ir mokslininkams nauda – yra dėl ko sukti galvą.“

Vengdamas ateivių, Gūtenmorgenas iškrypo iš kelio ir nebesuprato, kur yra pirmyn, o kur atgal, ką ir kalbėti apie Žemės paiešką. Be to, navigacija buvo užstrigusi, o žemėlapį pamiršo namuose. „Ech, skrisiu pirmyn, gal pakely ko nors paklausiu.“

Netrukus jis pamatė mažą planetą, po kurią vaikščioja žmogus. „Atrodo kaip iš knygos „Mažasis princas“ paveikslėlio! Nejau jis iš tiesų čia yra?!“ Gūtenmorgeno lūpose nušvito šypsena. Tačiau priskridęs arčiau smarkiai nusivylė – čia mažojo princo nebuvo, vietoj jo sukiojosi kažkoks vyriškis. Gūtenmorgenas pravėrė raketos langelį ir sušuko svetimajam:

– Man atrodo, kad čia yra mažojo princo planeta. Gal klystu?

– Yra, yra. Kol mažasis princas gyvena knygoje, man čia savo metelius reikės pragyventi. Mane vadina Antuanu de Sent Egziuperi.

– Autorius! – Gūtenmorgenas išplėtė akis. – Ką jūs čia veikiate?

– Aš net pats negalėjau įsivaizduoti, kad taip bus. Bet, matai, kiekvienas autorius po mirties turi išgyventi savo sukurtų herojų gyvenimus. Gerai, kad man jų nedaug.

– O kaip?! – Gūtenmorgenas nustebo dar labiau. – Aš maniau, kad jūs, rašytojai, jau rašydami įsikūnijate į savo herojus. Ar ne taip?

– Taip, – tarė Antuanas. – Jie yra vaizduotėje. Pasirodo, po mirties reikalinga ir realybė.

– Kaži kaip… – Gūtenmorgenas tyliai sumurmėjo ir nebežinojo, ką pasakyti.

Truputį prailgusią tylą nutraukė vos girdimas, bet vis stiprėjantis gausmas. Gūtenmorgenas pasuko galvą garso pusėn ir išvydo seną damą su propeleriu ant nugaros su lape pažastyje.

– Ak! – sušuko ponas Egziuperi. – Astrida skrenda. Ji man pagelbsti su lape, o aš jai kepu cinamoninius pyragaičius. Baisi smaližė. Tai dar nieko, bet kai jai prasidės Pepės Ilgakojinės periodas, tada aš nežinau…

Rašytojas nusisuko nuo Gūtenmorgeno ir ėmė skubiai rinkti pagalius prakurai.

– Turiu dar vieną klausimą! – Gūtenmorgenas privertė Antuaną pakelti galvą. – Pasakykite, į kurią pusę yra Žemė?

– Tenai! – Egziuperi ištiesė ranką. – Iš tenai Astrida atskrenda. Įsidėmėki jos kryptį ir nepaklysi.

– Ačiū! – Gūtenmorgenas įjungė variklius, apsuko ratą ir, palinksėjęs galva, nulėkė paskui Karlsono mamą.

Žemė buvo netoli, tačiau Gūtenmorgenui pasisekė daug ką pergalvoti. Jis prisiminė beveik viską, ką kadaise perskaitė, Aną Kareniną, net Puoruko „Perlų žvejį“. Gūtenmorgeną supurtė. Sudrebėjo ir žemė – kosminis laivas nusileido Kalninio kieme.

Kalninis jau laukė. Kol jie dviese įstūmė skraidymo aparatą į garažą, Gūtenmorgenas atskleidė draugui, ką išvydo.

 

Iš: Māris Bērziņš. Gūtenmorgens otrreiz. Rīga: Dienas Grāmata, 2017

Vertė Arvydas Valionis